Netenka stebėtis, kad šalies politikai ieško užsitęsusio politinio skandalo priežasčių bei ištakų. To reikalauja situacija, šalies išbandymai integracijos akivaizdoje, pagaliau būtinybė rasti atitinkamus, adekvačius sprendimus. Vytautas Landsbergis, buvęs konservatorių lyderis, interviu “Eltai” pagrįstai sako, kad “išmėginimas šiandien yra. Kai kurie vilioja buvusia nelaisve, neįvardydami, apie ką iš tikrųjų kalbama”.
Tačiau teigdamas, kad Lietuva požiūriu į integraciją ES ir NATO, apskritai demokratijos vertybes pasiskirsto ar gali būti “identifikuojama kaip politinė kairė ir dešinė, kaip Rytai ir Vakarai”, mano nuomone, gerokai nupigina savo teiginius.
Visiškai neaišku, kuo toks teiginys pagrįstas? Statistika, sociologiniais tyrimais ar ankstesne, o gal pastarojo meto politine praktika? Nei pirma, nei antra, nei juolab trečia to visiškai nepatvirtina. Ir tarp kairiojo, ir tarp dešiniojo elektorato yra dauguma, remianti šalies integraciją į ES, NATO, demokratijos vertybes ir pasirinktąją vakarietišką kryptį. Tai labai aiškiai patvirtino ne kokios nors sociologinės apklausos, o praeitų metų gegužės referendumas. O jeigu kalbėtume apie dabartinį prezidentinio skandalo “herojų”, tai jo politinės karjeros ištakos yra ne kairėje, o visiškai priešingai - dešinėje. Iškėlė jį į politines aukštumas pradžioje konservatoriai, vėliau šį darbą pratęsė liberalai - dešiniausia šalies partija. Galbūt todėl jiems nesmagu ir norėtųsi savo kaltę paslėpti abstrakčiuose ir gerokai užkonservuotuose politiniuose samprotavimuose?
Kairieji, net jeigu juos kildinti nuo buvusios savarankiškos LKP, dar 1989 metais, t.y. prieš paskelbiant nepriklausomybę, atsiskyrė nuo Maskvos, tuo deklaruodami vakarietiškąją partijos orientaciją. Šią kryptį tęsė ir reformuotoji Demokratinė darbo partija, vėliau natūraliai susijungusi su atkurtąja Socialdemokratų partija į vieną stiprią politinę kairę. Visa šalies politinės kairės istorija, jeigu pridėsime ir prieškario socialdemokratijos poziciją, buvo vienareikšmiškai nepriklausomybinė, orientuota į Vakarus. Ir prieškario, ir šių laikų socialdemokratų lyderiai visuomet buvo ir yra tarp aktyviausių kurtos ir atkurtos nepriklausomybės signatarų. Jie, jeigu kalbėtume apie bent vieną iš jų, pavyzdžiui, dabartinį socialdemokratų lyderį Algirdą Brazauską, žengė pačius sunkiausius pirmuosius žingsnius (pareiškimas į NATO, ES), jie atliko ir sunkiausius finalinius darbus, kurių dėka jau šiemet Lietuva tampa visateise euroatlantinės bendrijos nare.
Šiame kontekste iš tiesų iškyla klausimas, o kaip atsitiko ir kodėl būtent Lietuvos dešinieji iškėlė bei suformavo politiką, kuriuo tas pats Vytautas Landsbergis, kiti dešiniųjų lyderiai, buvę Rolando Pakso bendražygiai, taip piktinasi ir kurio taip, sąmoningai ar ne, painiodami istorijos faktus kratosi? Kodėl šalies politinė dešinė taip suskilo, suformavo tiek daug populistinių, akivaizdžiai kenkiančių integracijai, atžalų?
Ar negeriau šioje situacijoje konservatoriams ir liberalcentristams būtų šias savo nesėkmes išanalizuoti ir padaryti tinkamas išvadas, užuot, naudojantis kažkokia užkonservuota logika, ieškoti kaltų kitur? Juk neįvertinę šios svaiginančio skrydžio per įtakingiausias dešiniąsias partijas istorijos, mūsų dešinieji rimtesniam stebėtojui ir toliau lieka liberalių ar konservatyvių vertybių deklaracijų tribūnomis, už kurių, kaip parodė gyvenimas, neretai slepiasi visiškai priešingos užmačios. “Tvarka bus”, “valdysime dekretais”, daugiau autoritarinių galių prezidentui ir t.t., ir pan. Ar iš tikrųjų ir kaip šie bei kiti panašūs lozungai ir idėjos suderinamos su dešiniosiomis, liberaliomis ar konservatyviosiomis vertybėmis?
Tačiau pats žalingiausias Vytauto Landsbergio teiginys, mano nuomone, yra susieti politinę kairę su Rytais, o politinę dešinę su Vakarais. Tai ne tik niokoja besiklostančios demokratijos daigus, bet ir klaidina Lietuvos rinkėjus, taip pat mūsų partnerius Vakaruose ir Rytuose - vienus baugina, kitiems gal suteikia kažkokių keistų vilčių. Ar ne jomis ir mėginama dabar pasinaudoti ir ar to “nepastebi” dešiniųjų ideologai?
“Omni Laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
