Daiva NORKIENĖ
Besikeliantį pastumti lengviausia (priešingai nei tą, kuris stabiliai stovi ant tvirtos žemės arba stabiliai guli purve). Pagėgių savivaldybės vadovai tą ir padarė - apgavo buvusią didžiausią Natkiškių girtuoklę būtent tada, kai ji savo noru (!) gydėsi nuo alkoholizmo.
Maukė statinėmis
Už Albiną Juškienę didesnės alkoholikės Natkiškiuose (anksčiau Šilutės, dabar - Pagėgių savivaldybė) nebuvo. Pilkame miestuko daugiabutyje orgijos tęsdavosi paromis. Pylė Albina, jos mama, buvęs vyras, ne su duona dažė brolis, kaimynai, draugai... O įmerkus nosį į pilstukėlio lovį, šalia tematant kitus tokius pat ir ten pat panardintus šnipus, žmogui natūraliai ima atrodyti (kaip kadaise populiaraus multfilmo dainelėje), kad "visi mes - kiaulės", o "pasaulis - lovys". Žmogiškojo pavidalo nepraradę natkiškiečiai kuždėjosi, kad gero iš to nebus. Ir iš tiesų, bene skurdžiausi A. Juškienės namai ėmė sparčiai tuštėti - lyg įgavę pagreitį išsilakstė patys būtiniausi daiktai: baldai, viryklė, indai. Bendruomenės slaugytoja dirbanti Laima Vitkuvienė "Akistatai" pasakojo:
- Įsivaizduokit: namai ir tvartai tušti, vaikai alkani, nešvarūs ir utėlėti. O jų mamytė laksto po kaimą su bene paskutiniu jiems likusiu daiktu - šiukšlių semtuvėliu - ir siūlo pirkti.
Tada, prieš šešerius metus, vos dvylika teturėjusi Juškų Jurgita bei septynerių Irena iškeliavo visų tokių pat "pusiau našlaičių" takais - į vaiknamį. "Susitvarkysi - grąžinsim", - mestelėjo mamai standartinę paguodos frazę savivaldybės darbuotojai. Žinoma, nemanydami, jog mažametės kada nors vėl gyvens šeimoje. Girtuoklių ašaromis, kaip, beje, ir stebuklais, Lietuva netiki...
Sugrįžimas
Albina Juškienė nesuranda žodžių apsakyti savo jausmams. Pagal Rytų filosofiją, žmogui "tiesiog būtina" visą gyvenimą patirti trijų rūšių kančias: tas, kurias sukelia jo kūnas ir protas, kurias suteikia kitos gyvos esybės, ir siųstąsias iš aukščiau - stichiją. Tiesa, tvano ir žemės drebėjimo jos gyvenime nebuvo. Užtat pirmąsias dvi kentėjimo formas Albina tvėrė ilgai: smerkiančius, paniekinančius žvilgsnius, širdperšą dėl prarastų vaikų, pilstuko primirkusio organizmo "streikavimus", stygių ir alkį. Ištisus mėnesius alkoholikė kovojo su savimi: čia, žiūrėk, iškuops namus, nugins iš tarpdurio buteliu nešinas pagundas, čia vėl murdosi savo "baloj"... Medikai guodžia, kad alkoholizmas - išgydoma liga, tik reikia pačiam labai trokšti. Tačiau tikrai nuoširdžiai panorėti yra sunku. Matyt, tam reikia kažkokio vidinio stumtelėjimo. Arba persisotinimo, kuris, pasak prancūzų rašytojos Anės Ernoks, yra ne kas kita, kaip "negalėjimas toliau grimzti į šūdą".
Vieną dieną didžiausioji kaimo "degradė" pravėrė Švėkšnos psichiatrijos ligoninės duris. Ten pagal Minesotos programą gydomi alkoholikai. 1996 metais, dešimt mėnesių praleidusios vaikų namuose Šilutėje, Jurgita ir Irena Juškaitės grįžo namo. Laikinai su pačia negyvenęs Eugenijus Juška vėl pravėrė gimtojo lizdo duris, pamažu ėmė kauptis ir šiokio tokio turto: baldų, drabužių, namų apyvokos daiktų. Šeima pradėjo dirbti savus ir išsinuomotus dvylika hektarų (kurių kai kurie - už daugelio kilometrų), dviejuose tvartuose nebetelpa gyvuliai - kiaulės, karvės, prieauglis (ir visa tai - po visiško neveiklumo). Bet svarbiausia - grįžo Natkiškių gyventojų pasitikėjimas ir pagarba. Vienas antrą paguosdami, paremdami, sulaikydami nuo pagundų, abu Juškos metė gerti. Ir visiškai negėrė ištisus penkerius metus. Nė lašo.
Garantinis raštas
Tai atsitiko tada, kai Albina ir Eugenijus Juškos dar buvo didžiausi kaimo blaivuoliai - prieš metus. Pasimirė Albinos girtuoklio brolio Tereikio žmona, o trys mažamečiai Tereikiukai liko "pusiau našlaičiais". Darbo, pinigų, namų ir atsakomybės jausmo neturėjusiam tėvui jie nerūpėjo. Darius (5 m.), Giedrius (4 m.) ir Viktorija (3 m.) atsidūrė vaikų namuose ir ten su pertraukomis pabuvo net penkis kartus: tėvas juos tai parsiveždavo, tai vėl "prarasdavo".
Albina Juškienė, prisiminusi savo pačios dukterų nelinksmą patirtį, jų skundus, kaip bloga augti valdiškuose namuose, susimąstė. Yra duonos keturioms burnoms, užteks ir septynioms. Brolio mažylius ji lankė nenuilsdama, kaip galėjo, taip guodė, vaišino. Galiausiai visam laikui parsivežė iš globos įstaigos. Visas kaimas gali paliudyti: jie buvo ir sotūs, ir mylimi, ir aprengti. Nuo tol "mamyte" Albiną ėmė vadinti ne tik saviškės, bet ir visi penki vaikai. O Eugenijų - tėčiu. Tokiu nepaprastu A. Juškienės pasiaukojimu ir tvarkingumu gėrėjosi visi. Ir, aišku, Pagėgių valdžia. Toji pati bendruomenės slaugytoja Laima apie Juškų dabartį negali pasakyti "nė pusės blogo žodžio". "Ką jūs, puikūs žmonės! Kruta, stengiasi, negeria!" Tačiau tuo, jog tu nejučia tapai kaimo įžymybe ir "puikiu žmogumi", pilvo nepamaitinsi. Kaip ir visos svetimus mažylius globojančios šeimos, Juškos įgijo teisę ir į atitinkamas pašalpas - po 500 litų per mėnesį kiekvienam "svetimam" vaikui. Susidarytų po pusantro tūkstančio. Bet koją pakišo praeitis: oficialiai įforminti juos globėjais nepanorėta.
Ir tada įvyko negirdėtas neregėtas dalykas: kaimo bendruomenė pakilo Juškoms padėti. Nors kaime pavydas gajus ir visi žinome, kaip žiūrima į "dykai didžiulius pinigus už globą besižeriančias šeimynas", Natkiškiai nesuabejojo Juškų padorumu! Žurnalistei tikrai neteko girdėti, kad už savo kaimyną, ir dar buvusį alkoholiką, šitaip mūru stotų daugybė žmonių. Kaimo bendruomenė savivaldybei pateikė garantinį raštą: dešimtys žmonių (mokytojai, auklėtojos, medikai) savo parašu patvirtino, kad Albina gali būti trijų vargdienių "mama".
Jau švietė viltis, kad pagaliau globėjai sulauks priklausančių pinigų, ir še tau! Atėjo 2000-ųjų Kalėdos. Albina ir Eugenija Juškos papuošė eglę, pasiruošė vakarienę ir pasidėjo ant stalo butelį "Juodosios magijos" balzamo. Jiedu naiviai tikėjo, kad po penkerių visiškos blaivybės metų yra sveiki, ir " pora trejetas stikliukų nekenks". Tačiau "Juodoji magija" aukštyn kojomis apvertė visą nelaimėlių gyvenimą.
Garbės žodis
- Jaučiausi kaip žmogžudė, - pasakoja A. Juškienė. - Bijojau pasirodyti žmonėms, vyras varu nuvarydavo pašerti gyvulių. Slinkdavau kampais melsdamasi, kad tik niekas nepastebėtų. Mudu gėrėme ir nebegalėjome sustoti. Ir visa tai suvokdama išgyvenau apvylusi visus natkiškiečius, jų pasitikėjimą.
Sukaupusi valios likučius, prieš pat Naujuosius metus Albina pasikvietė savo vyriausiąją dukrą Jurgitą (17 m.). "Vaike, - sakė, - tu matai, kad palūžau, kad negaliu atsilaikyti. Nebijok, kaip nors sustosiu, atsitiesiu. O tu imk šituos pinigus ir pasirūpink visais". Ir padavė tris šimtus litų maistui.
Atkrytis truko neilgai - mažiau nei savaitę. O tada Albina ir Eugenijus patys, niekieno neverčiami (!) paskambino savo gydytojui į Švėkšną ir paprašė gelbėti. Vaikus porai savaičių, kol gydysis, ketino palikti pas turtingą ir tvarkingą giminaitę. Tačiau iš Pagėgių dviem automobiliais atšvilpė dideli ponai. Tereikiukus (kaip "Akistatai" pasakojo kaimynai) gaudė ir grūdo į mašinas "tarsi skersti varomas kiaules". Tiek buvę klyksmo ir spyriojimosi.
"Nesijaudinkit, iš pirmo karto vaikų niekas neatima. Grįšit iš ligoninės - grąžinsim. Garbės žodis", - žadėję Pagėgių seniūnas bei vicemeras. Ir dar ranką Eugenijui Juškai paspaudė drąsindami. Tačiau jau po savaitės Švėkšnos ligoninėje Juškos išgirdo, kad vaikai paimti visam laikui.
- Kaukiau kaip šuo per naktį, užsidaręs tualete, - prisimena Eugenijus.
Albina irgi drėkino valdišką pagalvę. O rytą, nelaukdami nė gydymo kurso pabaigos, abu paprašė medikų į venas suleisti "torpedas". Ir išbildėjo namo.
Tada buvo sausis. Dabar gegužė. Juškos nebegeria. Natkiškių bendruomenė, matydama, kaip jie kentėjo, vėl ėmė pasitikėti. Vėl surinko dešimtis parašų po "garantiniu raštu". Albina ėjo per kaimą su popieriaus lapu ir kalbėjo: "Aš jūsų neprašau, nemaldauju, bet jei manimi dar tikite"... Ir nebuvo nė vieno, kuris nebūtų tikėjęs. Rašėsi mokytojai, kaimynai, medikai, pažįstami... Šis naujas raštas skirtas Tauragės apskrities vaikų teisių tarnybai. Kad Albinai Juškienei būtų grąžintas globėjos statusas.
Vaikai
Kai (beje, iš anksto neįspėję) atvykome į Natkiškius, prie Juškų namų sutikome dūkstančius tris pyplius. Paklausti, kur gyvena Albina, mažiai sukruto:
- Tuoj!", - ir pirmiau mūsų nudulkėjo į antrajame aukšte esantį butą. - Mamyte, tėveli, globa atvažiavo!
Kai su fotografu užlipome pas Juškas, apstulbome: visi trys pypliai slėpėsi suaugusiesiems už nugarų, vyriausias berniukas tikino, jog "į kalėjimą tikrai nevažiuos", o Viktorija verkė. Tokios scenos suvaidinti tiesiog neįmanoma.
Kai anksčiau mažuosius Tereikiukus vežė į Viešvilės vaikų namus, Pagėgių valdžiai jų interesai bei jausmai vargu ar rūpėjo. Antraip dėl nelemtosios globėjų klaidos nebūtų vaikai stumiami į šitokį stresą. Jie apsiramino ir ėmė žaisti tik tada, kai iš Juškų sužinojo, jog mes - "ne globa". Paaiškėjo, jog vaikus Juškos atgavo tik pasinaudodami gudrybe. Savo benamį alkoholiką brolį (jų tėvą) Albinas priėmė gyventi į savo namus, išblaivino, papuošė, privertė savo vardu paimti du hektarus, o tada nusiuntė į savivaldybę prašyti vaikų. Tėvas mažuosius atgavo ir dingo iš sesers namų, pamiršęs ir vaikų auklėjimą, ir hektarus. Darius, Giedrius bei Viktorija pasiliko. Kaip ir 380 litų pašalpa, skirta visiems keturiems (trims mažiams ir jų tėvui). Vietoje seniai žadėtų ir nesuteiktų 1 500 litų. Beje, jeigu budri akis pastebės, kad tėvas Tereikis nepasitaisė ir nesirūpina savo vaikais, iš Albinos ir Eugenijaus jie bus atimti. Seniūno garbės žodis greičiausiai buvo gudri apgaulė: atimdami iš prasikaltėlių globotinius, seniūniją išvadavo nuo didelės finansinės naštos - kasmėnesinio globos pašalpų mokėjimo. Mat kai vaikai gyvena Viešvilėje (na ir kas, kad valstybei tai kainuoja keliskart brangiau), apkraunamas nebe savivaldybės, o šalies biudžetas.
P. S. Pagėgių seniūnas Petras Ubartas "Akistatos" žurnalistams paaiškino, jog buvusiais alkoholikais pasitikėti nebeverta. Net gydytojai esą teigia, jog alkoholikai penkeriems metams meta girtauti tik pirmąsyk. Vėliau blaivybės laikotarpiai vis trumpėja. Vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Lina Augustinavičiūtė žurnalistę taip pat tikino, jog atimant globotinius, jokio išskaičiavimo nebuvo. Buvusia alkoholike nepasitikima tik "dėl vaikų interesų". Įdomu, kodėl tą savaitę, kai Albina girtavo, net ir prieš šventes, savivaldybės darbuotojai rado laiko net kelis sykius lakstyti į Natkiškius ir atgal? Kai tuo tarpu dabar, kai vaikai grįžo į "nepatikimosios" namus, nuo vasario mėnesio iki šiol čia nė karto neapsilankyta.
