Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Brigita buvo negailestinga - trečią kartą metė iššūkį gyvenimui. Deja, jai nepavyko ir šįsyk. Nepasisekė atsisveikinti su šiuo pasauliu, kai to labiausiai norėjosi. Tačiau baisiausia, jog likimas su jauna, dar nė trisdešimties metų neturinčia moterimi sužaidė itin žiaurų žaidimą - ją padarė visiška invalide. Brigita neteko abiejų kojų. Kas privertė simpatišką ir mylimą merginą taip pasielgti? Kodėl jos gyvenimas nusidažė tiktai vienintele - juoda spalva?.. Atsakymas, deja, nebus visiškai netikėtas...
Išsigelbėjimo ratą išmetė Norvegija
Dar bestudijuodama aukštojoje mokykloje, dailiai nuaugusi studentė Brigita vieną vasarą išvyko padirbėti į Norvegiją. Čia jai patiko. Visąlaik buvusi labai jautri, uždaro būdo, savo pasaulin neįsileisdavusi nė vieno svetimo žmogaus, užsienyje mergina visiškai pasikeitė. Jai buvo lengva ir paprasta bendrauti su bendraamžiais, Brigita noriai dirbo - skynė braškes, nors namuose bet koks fizinis darbas jos visiškai netraukė. Čia iš pagrindų pasikeitė ir jos gyvenimo būdas. Brigita pajuto gyvenimo džiaugsmą, norą kažką daryti, kurti, kažkur skubėti. Jai sekėsi, nes puikiai mokėjo anglų ir vokiečių kalbas. Tačiau laikas bėgo, vasara negailestingai trumpėjo, o kartu su ja tirpo paskutinės atostogų dienos. Puikiai pailsėjusi ir užsidirbusi solidžią pinigų sumą, mergina grįžo namo. Norvegijoje liko jos draugas, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, susirašinėdavo. Deja, gyvenimas namuose greitai įgijo pilką niūrų atspalvį. Brigita vėl paniro į kasdieninę buitį, paniuro, ją užplūdo liūdesys. Viskas atrodė beprasmiška, neįdomu. Nors mergina gerai mokėsi, tačiau jokio džiausgsmo nejautė puikiai išlaikiusi egzaminus, gavusi visas įskaitas. Kursiokai tuo metu siautė, kvailiojo, linksminosi, tačiau kompanijos ir linksmybės Brigitos visiškai netraukė, nors ji turėjo pinigų ir galėjo pasimėgauti visais gyvenimo teikiamais malonumais. Niekas negalėjo suvokti, kokios mintys virė tamsiaplaukės galvoje. Iš tiesų, ją plėšė kankinantis dvasinis skausmas, visas kūno kertes užpildanti tuštuma. Pamažu Brigitą savo glėbin pasiglemžė depresija... Tačiau laikas tekėjo lyg upės vanduo, todėl kai vėl prasidėjo vasaros atostogos, mergina nė kiek nedvejodama išsiruošė Norvegijon. Ši šalis ir gyvenimas joje buvo tarsi išsigelbėjimo ratas, dėl kurio dar buvo verta gyventi. Matyt šion kelionėn merginą traukė ir ten paliktas draugas.
Klastingos ligos gniaužtuose
Kaip ir pirmąsyk, rudenį ji grįžo pagražėjusi, atsigavusi, kupinomis džiaugsmo akimis. Ilgai nesvarsčiusi nusipirko butą, susikūrė jaukią namų aplinką. Iš šalies žvelgiant atrodė, jog didesnės laimės iš gyvenimo negalima tikėtis. Juk Brigitai nieko netrūko - ji buvo jauna, graži, turtinga... Tačiau klastingos ligos požymiai vėl ėmė agresyviai ryškėti. Brigitą užvaldydavo siaubingi depresijos priepuoliai, kurių priežastis buvo nenuspėjama. Kai mergina suprato, jog yra visiška bejėgė - burnon susižėrė saują kažkokių tablečių. Tačiau likimas jai numirti neleido. Kaip tik tuo, tragedija pakvipusiu gyvenimo momentu, šalia atsirado artimas žmogus. Jis merginą išgelbėjo. Nuo tada namiškiai Brigitos stengėsi nepalikti vienos, neišleisti iš akių. Jų prašymu mergina išnuomavo neseniai įsigytą butą ir persikėlė gyventi pas brolį. Jo šeima tokiam pasirinkimui neprieštaravo, nes puikiai suvokė padėties tragizmą. Deja, pašaliniams atrodė, kad artimųjų dėmesys merginai buvo pernelyg menkas, jie nesugebėjo suvokti, kas dedasi jos širdyje. Tiesa, Brigita nebuvo atvira ir savo išgyvenimais su niekuo nesidalino. Kartais ji iš anksto pajusdavo, jog vėl sėlina depresijos priepuolis, todėl tuoj pat guldavosi į ligoninę. Tačiau laikinas pagerėjimas greitai praeidavo. Visiškai iškamuota dvasinio skausmo ji dar kartą griebėsi jau išbandyto ginklo - bandė nusinuodyti, tačiau ir šįsyk tiesiog iš mirties nagų ją ištraukė namiškiai...
Mylimasis skaudžiai nuvylė
Prieš kelerius metus Brigita susipažino su Lietuvoje viešėjusiu vokiečiu Gerchardu. Jis buvo žymiai vyresnis, virš keturiasdešimties. Tačiau nepaisant amžiaus skirtumo, jiedu labai susidraugavo. Toji, į meilę peraugusi draugystė tęsėsi maždaug dvejus metus. Su naujuoju draugu Brigita išvažinėjo užsienį, dažnai su juo susitikdavo - tai Lietuvoje, tai Vokietijoje. Jiedu ėmė planuoti vestuves. Atrodė, jog liga merginos išsižadėjo, atsitraukė - tokios laimingos ir linksmos dar niekas iki tol nebuvo matęs. Praėjusių metų rudenį Brigita išvyko pas savo draugą į Vokietiją. Mat pastarasis turėjo sergančią motiną ir jos be priežiūros palikti nenorėjo. Tačiau vokietis nebūtų vokietis - jis nevengė jokio fizinio juodo darbo ir to reikalavo iš kitų, todėl nuo pirmų bendro gyvenimo dienų Gerchardas savo neoficialią žmoną pradėjo spausti prie darbo, tapo labai griežtas. Išryškėjo kai kurios, Brigitos požiūriu, neigiamos jo savybės - nepaprastas taupumas, gobšumas. Gerchardo požiūris į Brigitą, kaip į moterį, visiškai pasikeitė. Ne paslaptis, kad vokiečiai mėgsta pavalgyti - toks buvo ir Gerchardas. Tačiau Brigita, lyg tyčia, buvo prasta šeimininkė ir visiškai neišmanė virtuvės reikalų, nemokėjo pagaminti net paprasčiausio valgio. Tai jos draugą tiesiog nervino. Negana to, Gerchardas buvo preciziškai tvarkingas, o tuo tarpu jo draugei šios savybės gerokai trūko. Ji niekad nepasižymėjo tvarkingumu, kruopštumu. Jeigu tai būtų atsitikę paprastai, vargo mačiusiai moteriai - nebūtų jokios tragedijos, o tuo tarpu Brigitai iš ponios tapti tarnaite buvo be galo sunku. Ji tiesiog negalėjo su tuo susitaikyti. Tad nenuostabu, jog santykiai tarp šių dviejų žmonių ėmė greitai keistis, prasidėjo konfliktai, barniai. Visa tai nepraėjo be pėdsako - Brigita pajuto, kad vėl artinasi depresijos priepuoliai. Todėl vokiečio namuose iškentusi vos porą mėnesių, vieną šaltą parėjusios žiemos dieną, po eilinio barnio susirinko savo daiktus ir išvyko namo.
Savo batelius padovanojo kunigui
Artimiesiems Brigita nieko neaiškino, nepasakojo, kodėl netikėtai sugrįžo, kai buvo ketinusi Vokietijoje pasilikti ilgam, gal net visam laikui. Tiktai tylėdama ištisai žiūrėjo pro langą ir kažką galvojo. Buvo antra viešnagės namuose diena. Vakare visa šeima žiūrėjo televizorių ir baisėjosi kraupios nelaimės, kuomet per susidūrimą su traukiniu žuvo net 4 žmonės, akimirkomis. Nieko nesakančiu žvilgsniu Brigita taip pat žvelgė į televizoriaus ekraną. Atrodė, jog jos visai nedomina tą patį rytą įvykusi tragedija, tačiau kaip paaiškėjo vėliau - merginą tiesiog sužavėjo netikėta mintis. Ji pagaliau suvokė, jog vienintelis išsigelbėjimas iš slegiančios kančios - ten, ant geležinkelio bėgių. Brigita neskubėdama kelių metukų sūnėnui atidavė visus iš Vokietijos parvežtus saldainius, ant pečių užsimetė vasarinę striukę ir išbėgo pro duris. Susigriebę namiškiai pasileido pavymui, tačiau merginos sulaikyti nespėjo - gatvėje ji sėdo į taksi ir nuvažiavo. Už poros valandų, apskambinę visas ligonines, artimieji sužinojo, jog Brigita atvežta į vieną iš jų... be kojų, stipriai sužalota galva, sulaužyta ranka. Tokia ji buvo ištaukta iš po traukino. Nors vėliau, atgavusi sąmonę, Brigita negalėjo, o gal nenorėjo prisiminti, kas atsitiko, tapo aišku, jog ji vaikščiojo geležinkelio bėgiais ir nepasitraukė atvažiuojančiam traukiniui iš kelio... Kiek vėliau viena artima šeimos draugė prisiminė sapną, kurį susapnavo likus kelioms dienoms iki šios tragedijos. Ji sapnavo, jog buvo bažnyčioje. Susirinkusieji kunigui dovanojo įvairius daiktus. Moteris pamatė, kaip priėjo Brigita ir bažnyčios tarnui ištiesė savo naujus batelius. Šią dovaną kunigas priėmė... Iš tiesų, dailių batelių Brigitai jau niekad nereikės...
Tragedija virto pasaka
Kitą dieną paskambinęs į Lietuvą ir sužinojęs, kas atsitiko, Gerchardas metė visus darbus ir tuoj pat atvyko pas savo mylimąją. Galima sakyti, jog tik jis padėjo Brigitai išgyventi pačias sunkiausias jos gyvenimo akimirkas. Nuo sausio vidurio iki pat Velykų pragulėjusi ligoninėje, mergina pagaliau pakilo iš ligos patalo. Deja, savo kojomis paliesti žemės jau negalėjo. Gerchardas pasirūpino protezais, atgabeno gerą invalido vežimėlį. Ir kaip senais gerais laikais - jie vėl sėdėdavo kavinėse, kartu leido laiką. Vokietis savo draugę visapusiškai rėmė, bandė atspėti ir vykdė kiekvienmą jos norą - jis matyt gerai suprato, kad yra kaltas dėl to, kas atsitiko. Kai Brigita išmoko vaikščioti su protezais, tuoj pat Gerchardas ją išsivežė į savo namus. Dabar jie ruošiasi vestuvėms. Beveik kasdien namiškiams paskambinanti mergina jaučiasi labai laiminga, džiaugiasi, jog draugas visiškai pasikeitė, ja labai rūpinasi. Žodžiu, Brigita gyvena lyg pasakoje, tačiau artimieji būgštauja, kad šios pasakos nenutrauktų vienintelis ir pats baisiausias priešas - depresija...
