Naujosios muzikos forumas “Gaida”, regis, turėtų skatinti pamąstymus apie muziką ir teatrą, mat šiųmečio festivalio branduolys – net keturios kamerinės operos.

Be to, koncertų programas papildys ir kitos su teatru susijusios kompozicijos, tokios kaip György Ligeti “Nuotykiai” ir “Naujieji nuotykiai” (“Aventures”, 1962; “Nouvelles aventures”, 1965), kurias galima laikyti klasikiniu vokalinio teatro pavyzdžiu, ar Tan Duno “Orkestrinis teatras II: Re” (“Orchestral Theatre II: Re”, 1993), kur “aktoriais” tampa ne tik orkestro muzikantai (pusė jų sėdi klausytojų salėje), bet ir du dirigentai.

Ankstesniųjų metų “Gaidos” (o ir kitų festivalių) patirtis rodo, kad net koncertiniai operos atlikimai akivaizdžiai pagyvina festivalių rutiną ir sulaukia didelio publikos susidomėjimo, tad šiuo požiūriu XIV “Gaida” yra ypatinga. Šalia trijų operinių kompozicijų, sėkmingai atlaikiusių premjerinius spektaklius įvairiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose Vakarų Europoje, spalio 24 d. numatoma “Gaidos” užsakymu sukurtos naujos kamerinės operos premjera. Lietuvių kūrėjai – kompozitorius Antanas Kučinskas ir teksto autorė, aktorė bei režisierė Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) – bendru projektu “Grimo opera” mėgina skverbtis ne tik į teatro esmę – vaidybos ir grimo meną, bet tuo pat metu metaforiškai pasakoja žmogaus gyvenimo istoriją ir jo kelionę “grimo nuėmimo” link. Formaliai operos struktūrą pasufleravo maža knygelė apie grimą, kurios turinys suskambėjo savitai egzistenciškai, – pagal ją ir buvo parašytas libretas. Viena vertus, tai yra supoetintas grimo instruktažas, kita vertus, jis prikaišiotas dokumentinių interviu, reklamų ir pan. (kuriant libretą, pasitelkti autentiški dabarties “žvaigždžių” interviu iš populiarių komercinių žurnalų). “Grimo operos” veiksmo vieta – grimo kambarys. Trys aktoriai – Balerina, Aktorė ir Dainininkas – pasakoja savo gyvenimo fragmentus skirtingais gyvenimo tarpsniais, lyg duodami interviu televizijos kamerai ar žurnalistams. Kaskart keičiasi grimas, balso tembras ir ritmas, kuriantys savitą žodžių, intonacijų muziką.

REKLAMA

Maždaug valandos trukmės kompozicijoje svarbiausia išraiškos priemonė yra balsas. Į jį ir turėtų būti sutelktas visas dėmesys: operoje neakcentuojamas klasikinis vokalas ir ketinama apsieiti be instrumentinių partijų (išskyrus balsus transformuojantį semplerį). Anot autorių, “Grimo opera” – tai ekstrakoncertinis teatro kūrinys, susisiejantis su įvairiomis operos kaip idėjos traktuotėmis – muilo opera, ? la opera, antiopera ir pan.

Kompozitorius Antanas Kučinskas, libreto autorė Birutė Mar, scenografė Jūratė Paulėkaitė, vaizdas – Andriaus Jakučionio, grimas – Jolantos Rimkutės; vaidina: Birutė Mar, Rasa Samuolytė ir kt.

“Grimo nuėmimas” (koda):Grimą nuimti reikėtų lėtai, neskubant,nesužeidžiant odos, ypač klijuotose vietose

pirmiausia nuimamas perukas,po to ūsai, barzda, žandenos, krepe,gumoze klijuotos vietos,suvilgyta kosmetine servetėle –lūpos, nosis, akys, skruostai,

akių ir nosies tempimą grimo lakunuplėšiam pavilgę odekolonu,visas grimuotas vietasnuvalome ligninu,pavilgydami vazelinu, losjonu, kremais, pieneliais

nuėmus grimąveidas lieka pavargęsįkaitus oda

Visi:Grimo kambarys (-iai) –pati pradžia

veidas be grimoveidas be grimoveidrodžių šviesoje

Viena stipriausių lietuvių teatro komandų – režisierius Oskaras Koršunovas, kompozitorius Gintaras Sodeika ir rašytojas, poetas bei dramaturgas Sigitas Parulskis – prisistato muzikinei visuomenei: spalio 23 d. “Gaidos” festivalyje bus parodytas jų spektaklis “Vienatvė dviese” (2003). Jau prieš kelerius metus G. Sodeika pasakojo apie tai, kad jis ir O. Koršunovas, kartu bendradarbiaujantys nuo 1990 m., artėja prie naujų darbų, kurių žanrą sunku apibrėžti. Spektakliai “Roberto Zucco” ar “Oidipas karalius” yra labai arti to, bet vis dėlto juos dar suvokiame kaip įprastus dramos teatro pastatymus. Tuo tarpu “Vienatvė dviem” – tradiciniais terminais neapibūdinama, tarp teatrinio ir muzikinio spektaklio žanrų balansuojanti, teatro sferoje gimusi, tačiau muzikinės aplinkos ir muzikinių idėjų labai stipriai paveikta.

REKLAMA

Tai vyksmas, paremtas muzikos ir judesio teatru. Pradžioje tai gimė kaip Avinjono festivalio inicijuoto projekto “Theorema 2000” bežodis keliolikos minučių spektaklis, vėliau – po nemenko pasisekimo ir gastrolių – Prancūzijos festivalio “Les Boréales” užsakymu jis buvo išplėstas ir tapo “pilnametražis”. Remdamasis jau matytu šešiolikos minučių kūriniu, S. Parulskis sukūrė siužeto tęsinį, kurio atspirties taškas – pirmasis lietuviškas vedybų skelbimas. Moteris ir vyras pasakoja savo (jų) istoriją (-as). Dialogai, poezija ir drama atsitiktiniame viešbučio kambaryje, miesto parke, traukinyje... (Ne)galimybė mylėti ir meilės trūkumas persmelkia pasakojimą apie pirmąją meilę, apie jaunystės meilę, apie brandžią meilę. Išsiskyrimai ir susitikimai. Nepakeliamą vienatvę nuskaidrina tik keletas polėkio ir geismo momentų.

Kompozitorius Gintaras Sodeika, teksto autorius Sigitas Parulskis, režisierius ir scenografas Oskaras Koršunovas, kostiumų autorė Agnė Kuzmickaitė; vaidina: Dalia Michelevičiūtė, Vaidotas Martinaitis ir kt.; groja “Gaida Ensemble”, diriguoja Julius Geniušas; DJ Vainius Sodeika.

Kompozitoriaus ir dirigento Vykinto Baltako (Bieliausko) muzika seniai pažįstama svetur, tačiau mums vis dar tebėra terra incognita. Trejetą metų studijavęs Lietuvos muzikos akademijoje, 1993 m. savo muzikinę veiklą jis susiejo su Vokietija, o netrukus – ir su kitomis Vakarų Europos šalimis. Nuo tol dvilypę lietuvio veiklą žymi garsūs vardai, gausūs užsakymai ir apdovanojimai (paskiausias – Claudio Abbado kompozicijos premija). Dažnai diriguodamas, jis jau spėjo išgarsėti kaip naujosios muzikos atlikėjas, kuriam savo partitūras patiki net reiklusis Karlheinzas Stockhausenas. Šioje veiklos srityje muzikas prisistato tikrąja – Bieliausko – pavarde. Tuo tarpu Baltako pseudonimas žymi iš savo kūrybos pragyvenančio kompozitoriaus veiklą.

Miuncheno bienalės užsakymą sukurti kamerinę operą V. Baltakas gavo prieš keletą metų gerai užsirekomendavęs šiame renginyje savo muzika. Kompozitoriui tai ne pirmas prisilietimas prie muzikinio teatro – šioje srityje jis jau yra nemažai dirbęs kaip dirigentas. Projekto “Cantio”, kurį “Gaidoje” matysime spalio 28 d., bendraautoris – Oskaro Koršunovo teatras, jis sukurtas amerikiečių rašytojos Sharon Lynn Joyce libretu. Šios operos idėja išsirutuliojo iš retokai pasitaikančių antikinių atsisveikinimo himnų, giedotų norint kuo ilgiau sulaikyti miestą paliekančius dievus. Tokio pobūdžio oracija turėjo atkreipti jų dėmesį intonacija, judesiu, įtaigia raiška. Šioje operoje tradicinis himno pavidalas transformuojamas į “nesibaigiantį” himną, savotišką amžino kontinuumo ištrauką. Operoje dainuojama graikų kalba, o tai, anot kompozitoriaus, auditorijai leis atidžiau įsiklausyti į patį kalbos skambesį. Be to, klausytojai, kiek atriboti nuo tiesioginio pasakojimo, bus priversti pasitelkti vaizduotę – taip jie patys įsitrauks į teatrinį ir muzikinį aktą. Taigi pats dainavimas tampa svarbesnis negu juo reiškiamas turinys. “Cantio” partitūroje viskas grupuojama aplink pagrindinį balsą, kuriam oponuoja, kurį lydi arba papildo trijų solistų balsai, penkiolikos atlikėjų ansamblis ir gyva elektronika.

REKLAMA

Kompozitorius Vykintas Baltakas, libretistė Sharon Lynn Joyce, režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas ir vaizdo instaliatorius Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė; dainuoja: Rita Balta (sopranas), Audrius Rubežius (tenoras), Randal Turner (baritonas); groja “Gaida Ensemble”; vaidina: Eglė Mikulionytė, Vesta Grabštaitė, Egidijus Bakas ir kt.


Rašyti komentarą...
M
Mantas
2015-04-05 22:43:36
Pranešti apie netinkamą komentarą
Milda, nepasitikėk Dariumi!
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų