Kai rusų ambasadorius Borisas Cepovas nesename interviu vienam mūsų dienraščiui pareiškė, kad Lietuva yra ne šalis, o tik skandalistų būrys, kuriame vieni kitus taško purvais ir paskui visi patenkinti sėdi, diplomatinio protokolo prievaizdai reagavo teisingai. Išties užsienio diplomatui nedera imtis to, kuo dažniausiai užsiiminėja jį priimančios šalies intelektualinė kritika.
Tačiau šis jau beužsimirštąs epizodas sukėlė kur kas daugiau prieštaringų minčių, kurios viešų diskusijų ar lietuviškos visuomeninės refleksijos labui dar turėtų būti aptartos. Jei ne B. Cepovo diplomatinis statusas ir jam netinkanti arogancija, ko gero, tiesiog būtume pritarę jo diagnozei.
Kelios aplinkybės yra akivaizdžios ir vis dėlto stebinančios. Pirmiausia į akis krito tai, kad ambasadoriaus rūpestis dėl lietuvių polinkio terliotis ir visiems sėdėti apsiterliojus buvo paskelbtas laikraštyje, besigiriančiame ir besireklamuojančiame savo čempionišku skandališkumu. Prisiminkime „Respublikos“ antisemitinius atradimus ar „Vakaro žinių“ reklaminį ženklą. Paprasčiau sakant, tiesiog imtasi kalbėti lyg ir apie save, bet taip, kad kiti susigundytų parausti.
Antrasis paradoksas tas, kad apie pasigailėtiną Lietuvos viešosios erdvės bruožą kalba ambasadorius tos šalies, kurioje apskritai negalioja liberaliosios demokratijos skonis ar teisės dvasia. Aš vis vien esu labiau linkęs tikėti Jelenos Tregubovos skandalinga knyga „Kremliaus digerio pasakėlės“ negu rusu ambasadoriaus pasakomis.
Atsitiko tai, kad žmogus iš šalies, kurioje jau net nebesiskandalijama - tiesiog susprogdinama, nušaunama arba pasodinama, ima ir susirūpina Lietuvos žiniasklaidos elgsenomis. Kaip tai primena šimtmetines rusiškosios diplomatijos tradicijas, išpuoselėtas varstas po varsto grobiant kaimynų teritorijas ir veržiantis į Vakarus. B. Cepovas lyg koks Nikolajus Repnino (Jekaterinos II ambasadorius Abiejų Tautų Respublikoje ir pirmasis rusų užkariautos Lietuvos generalgubernatorius) ainis viešai susirūpino tomis lietuvių dorybėmis, apie kurias pačioje Rusijoje net kalbėti netenka. Pamiršusiems istorijos pamokas, priminsiu, kad Repninas itin rūpinosi tariamai ginti lietuvių liaudį nuo lietuvių ponų tada, kai Rusijoje baudžiava buvo pasiekusi kone vergijos lygį.
Rusų ambasadoriaus ir skandalingo lietuvių dienraščio susirūpinimas lietuvių ydomis vis dėlto nėra pats svarbiausias dalykas. Kaip jau užsiminiau, jei ne šios dvi paradoksalios aplinkybės, tektų tiesiog sutikti su rusų intelektualo B. Cepovo teiginiais ir pabandyti pasigilinti į jo atpažinto reiškinio ypatybes. Tiesą sakant, pats skandalingumas viešojoje erdvėje nėra kokia nors nesuprantama ar nepaaiškinta paslaptis. Ilgesnį laiką uždarame informaciniame narve išgyvenusi publika nesunkiai pasiduoda visažinystės euforijai. Sensacija ir skandalas yra neabejotini dvyniai, kurie susikibę rankomis vaikštinėja po informacijos turgų. Sensacijos ir skandalai yra Lietuvoje pripažinti popkultūriniai herojai, su kuriais negali net bandyti lygintis gilesnio, aiškesnio, racionalesnio pažinimo nuobodulys.
Vis dėlto labiausiai neatpažinti yra kiti tos pačios viešosios erdvės herojai - gandai. Gandai yra mažieji minėtų dvynių broliai. Jų yra kur kas daugiau nei sensacingų ir skandalingų dvynių. Kita vertus, ne visi gandai virsta sensacijomis, lygiai kaip ne visos sensacijos ir ne visi skandalai remiasi gandais. Informacijos turgaus minios polinkiai taip pat nėra vienodi susidūrus su skandalais, sensacijomis ir gandais. Vieną ypatybę norėtųsi išryškinti labiau: sensacijos ir skandalai yra sietini su popkultūriniais polinkiais, o gandai asocijuojasi su opinijos vertybine orientacija, kritinio mąstymo pajėgumu ir sociopsichologiniais kompleksais.
Taigi imuosi gandų krašto charakteristikos ne siekdamas originalumo, ne tik dėl to, kad skandalistų kategorija jau yra panaudota apsišvietusio rusų diplomato. Tiesiog manau, kad gandų kultūra, gandų kiekis mūsų informaciniame lauke ir mūsų akiratyje yra mažiau aprašytas reiškinys.
Žiniasklaidos teorijose ir liberalios demokratijos šalių patirtyse seniai yra išpuoselėti visokie etiniai ir teisiniai kodeksai, kuriuose nurodyta (ir profesionalų tarpusavyje susitarta), kaip privalo būti skiriama faktais ir protu nepatikrinta informacija nuo tikrų dalykų. Lygiai kaip susiklostę paprotiniai dalykai arba žurnalistų sąlyginiai refleksai, padedantys atskirti komentarą nuo informacijos. TV ar spaudos bitės tenai nesiginčys, ar kalbančiojo kūno kalba ir grimasos priklauso informacijos ar komentaro kategorijai. Lygiai kaip dėl dienraščio informacijos pavadinimo ar užrašo po nuotrauka insinuacijos, kurios suponuoja žinios perskaitymo ir supratimo kryptį. Tačiau ir ne media culpa yra šio komentaro intrigos ašis. Regis, jau susivokta, kad ne moraliniai pokomunistinės šalies stimulai, o verslo ir galios logika šiandien viešpatauja mūsų viešojoje erdvėje. Ir nėra reikalo tą kartoti.
Svarbiausia yra gandų šalies žmonės - informacijos vartotojai, kurie ką nori - tą ir perka. Jie yra laisvi pasirinkti. Jų pasirinkimus lemia skonis ir pasiūlos rinkodara. Bet pirmiausia skonis. Štai čia prasideda labirintas, kuriam reikia kokio nors reflektyvaus antropologinio vedlio. Tokio, kuris padėtų mums patiems susivokti, kodėl kartu su sensacija ir skandalo kvapu parduodami gandai. Žinia, turėtų prisiminti net B. Cepovas, kad yra šalių, kurių dienraščiai šalia horoskopų gali parduoti tikrą žinią apie Amūro krašte aptiktą raguotą vyrą. Su tikrais ragais, ne simboliniais...
Gandų potvynis viešojoje erdvėje priklauso nuo kelių dalykų. Vėlgi šiandieninės tendencingos ir neretai parsiduodančios spaudos bei TV darbininkai nesunkiai įvaldę vieną triuką. Jo esmė tokia: jei nori padaryti iš kokio nors įvykio ar reiškinio sensaciją - nereikia padauginti informacijos. Jei dorai pristatysi visas nuomones, jei nuosekliai laikysies audiatur et altera pars principo, tavo reportažas praras sensacijos reikšmę. Tad visažinė insinuacija, grimasa ar poza žinau daugiau, bet nesakysiu rinkodariškai galingesnė. Taip pripratinama prie gandų, nes gandu paverčiama gal net tai, ką išaiškinus iki galo gautume tikslesnį, tikresnį, racionalesnį ir naudingesnį žinojimą.
Tačiau svarbiausia, mano galva, yra didžiosios informacijos vartotojų masės kritinio galvojimo, loginio į(si)rodinėjimo pajėgumas, kuris vienaip ar kitaip siejasi su aukštesnio, universalesnio, labiau sofistikuoto išsilavinimo lygiu. Koks jis yra gandų šalyje, liudija horoskopų populiarumas. Ir dar: kritinio vertinimo ir pelų nuo grūdų atskyrimo galia bei polinkiai yra susiję su kitu atpažintu, bet, deja, dėl to savaime nesikeičiančiu lietuvių būdo bruožu - tai asmeninės atsakomybės ir vadovavimosi savo galva stygius. Ko daugiau reikia, skaitant sensaciją, kad viename litre škotiško viskio yra 1500 mililitrų kvapniųjų medžiagų?
