Viena iš didžiausių šiandieninių mūsų šalies bėdų - apsunkęs gebėjimas svarstyti esminius valstybės ir visuomenės reikalus bei atpalaiduoti politinę vaizduotę. Viskas sutelkta į Paksogeitą. Traškant prie ausies mobiliesiems telefonams, įtariai skaitant susikompromitavusios spaudos kompromituojančią medžiagą, varžantis galios ir tvarkos saugotojams išties gali kilti noras nupūsti dulkes nuo Orwelo knygų.
Kiekvieno žmogaus ar institucijų gyvenimas ima prarasti apčiuopiamas ribas arba prasmės pojūtį, jeigu nebelieka laiko tiesiog sustoti akimirksnį ir pamąstyti. Gal dėl to valstybės šventės yra paskelbiamos nedarbo diena? Užsitęsusi 2004 metų politinė žiema itin jaudinamai šaukiasi pavasario. Tačiau prezidento skandalas taip suryja intelektinę energiją, kad tik retas kuris stebėtojas, kaip kad Kęstutis Girnius iš Prahos, prieš Kovo 11-osios šventes gali imtis rimtų ir solidžių samprotavimų apie mūsų valstybės tvarką ir lietuvišką parlamentarizmo likimą (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_152952).
Jei į tai numojama ranka, jei įsibėgėja sunkiai sustabdomas visuomenės paranojos vežimas, ima įsigalioti antroji prasmės praradimo taisyklė iš rinkinio, jau kuris laikas sudarinėjamo vietinių darboholikų. Ji skamba šitaip: “Gyvenimas praranda prasmę tada, kai imi dirbti tiek, kad nebelieka penkių minučių per savaitę tiesiog be jokio reikalo paplepėti su bičiuliu”. Žinoma, gali atsitikti, kad noras sustoti atsiranda, bet raštingų bičiulių nebėra. Reikia pripažinti, kad nerašytame rinkinyje tų taisyklių yra daugiau. Štai trečioji skamba mažiau filosofiškai: “Jei tavęs niekas nepasiklauso, tavo gyvenimas yra beprasmis...” Bet pripažinkime, kad šiandieninėje tarpušventėje mūsų politiniam gyvenimui vis dėlto svarbiausia yra antroji taisyklė.
Suprantant K. Girniaus argumentus dėl prezidento institucijos Lietuvoje beprasmybės, vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad populiarioje sąmonėje primityvokas stiprios rankos arba autoritarinio prezidento įvaizdis yra labai tvirtas. Neretai pas mus tiesiog tapatinama įsivaizduojama tvarka su vieno žmogaus autoritetu. Yra lyderis - bus ir tvarka. Manoma, kad kuo daugiau galios koncentruojama vienose rankose, tuo daugiau tikėtinos tvarkos. Tačiau neabejotina, kad korumpuotoje visuomenėje absoliuti valdžia korumpuojasi absoliučiai. Įgalumo košmarų kamuojamas prezidentas gali imtis dėl prisižadėtos tvarkos laužyti bet kokią tvarką, o savo autoritetą stiprinti uzurpatoriams būdinga teise nesilaikyti įstatymų. Posovietinėje kasdienybėje tai lygiai taip pat įprasta, kaip ir kelių policininkams važiuoti nesilaikant kelių eismo taisyklių. Taigi biurokratinis autoritarizmas nėra R. Pakso ir jo brigados išradimas. Jis smelkiasi į visas valdžios pakopas. Jis teikia įgaliesiems malonumą, o neįgaliesiems - traumuotą neapykantą.
Toks lokalinis įgalumas ir pranašumo prieš kitus jausmas gali puikiausiai susigyventi su korupcija ir elementariu savanaudiškumu. Iš sovietmečio paveldėjome tokius savo žinybinių dvarų saugotojus, kurie neretai iki gyvos galvos darbuojasi visokiuose visuomenės nuosavybės baruose, pradedant tautine paminklosauga ir baigiant universalia gamtosauga. Trumpas ir brangus Lietuvos pajūrio ruožas yra ir modernios parkosaugos, ir sovietinės pasienio apsaugos ruožas. Ar neatsitiko taip, kad blefuojant bendro tautos grožio ir turto apsaugos idealais, tiesiog susikurta tokia padėtis, kurioje saugojimas reiškia tik tos aplinkos perėmimo kanalų susiaurinimą iki išrinktųjų sąrašo. Sklypų skandalas parodė, kad toks saugojimas reiškia ne ką kita, o sovietinį juoką: “Čto achraniaješ - to imeješ”. Tai nuvalkiota, bet vis dar veiksni tiesa.
Eikim toliau sovietinės saugojimo sistemos pėdsakais. Landšaftas saugomas, bet jis arba pridergtas, arba jau pasisavintas. Gamta? Sovietinio žinybiškumo simboliu jau tapo naujas lietuviškas juokelis: “Užmušk bebrą, išsaugok medį...” Nesakau, kad nereikia saugoti nei vieno, nei kito. Sakau, kad visa sistema iš esmės dar alsuoja laikais, kai būdavo eilės prie butų ir būdavo eilė be eilės... Jei ne pernai į Minijos kaimą užklydęs Algirdas Brazauskas, tai šiandien jaustume, kad ir šios upės žiotys priklauso keliems leidimus dalijantiems inspektoriams, o ne visiems Lietuvos piliečiams.
Paminklosauga? Ypač tose vietose, kur dar ne viskas numirė ir sugriuvo? Keliolika metų verkiama dėl to, kad arba naujieji lietuviai nekreipia dėmesio į taisykles, kuriomis vadovaujantis naujam gyvenimui atgyja bent jau nekilnojamosios vertybės, arba kad viskas tiesiog toliau griūva. Pastatysime naują pilį Šventaragio slėnyje, tačiau per tą laiką galutinai iš vertybių sąrašų teks išbraukti dešimtis dvarų griuvėsių. Paminklosaugos sistema veikia lyg musgaudis tiems, kurie nori ką nors investuoti senamiesčiuose. Duok galią ir visokie inspektoriai akimirksniu sau nuspręs, kad paminkliniais senamiesčiais skelbtinos visos teritorijos, užstatytos prieš Stalino mirtį. Tačiau parašus dedantys paminklosaugos klerkai yra visiškai abejingi tokiam reiškiniui kaip investicinis patrauklumas.
Galios pratybos išdidžiai reiškiasi tyrimų prievolės įvedimu. Saugotojai yra labai arti tyrėjų, todėl ir interesai - beveik kaip vienos šeimos. Paieškojus tokių šeimyninės rangos pavyzdžių šiame tautos turto saugojimo bare surastume ne vieną. Šiuolaikinė interesų konflikto samprata saugotojų baruose yra nežinoma. O gal padėtų kelios korekcijos: pavyzdžiui, atskirti privalomus tyrimus nuo investuojančiojo prievolių. Jei valdininkas saugo, tai gal žino ką? Kitas veiksmas: imti traukti atsakomybėn paminklosaugos valdininkus už leidimą paminklams sugriūti po to, kai nebuvo rasta investuotojų jiems atgaivinti. Pavyzdžiui, gal imkime ieškoti kaltų paminklosaugininkų dėl sugriuvusių paminklinių Šančių kareivinių byloje. Šitaip saugota, kad net nebeliko ką? Kodėl nepamąsčius Kovo 11-osios proga apie atsakomybės už tai, kas saugoma, praplėtimą. Kodėl nepraplėtus visuomenės dalyvavimo saugotojų personalinės atrankos, kvalifikacijos, rotacijos ir atsakomybės svarstymuose. Gal tada pasitikėjimas valstybe ir jos institucijomis pakils nuo reitingų dugno.
Šiandienis lietuvių susvetimėjimas su savo valstybe turi gilesnes šaknis, negu manome. Politinės demokratijos procesas yra užspęstas į kampą. Jis leidžia piliečiams dalyvauti tik formuojant patį politinį paviršių. Blogiausia, kad tos valdžios, kuri yra arčiausiai pačių žmonių, fizionomija daugiau priklauso nuo aukštesnės valdžios - kad ir demokratiškai išrinktos - o ne tiesiogiai nuo šalia gyvenančios bendruomenės. Tas tiesioginis kasdienių popierėlių tvarkymas ir savo bejėgiškumo pajutimas prieš eilinį saugotoją yra maitinimo šaltinis primityviai vilčiai, kad tik gelbėtojas iš dangaus gali padėti. O gal darsyk prisiminti, nuo ko prasideda ir į ką turėtų remtis viešųjų reikalų tvarkymas. Tikiuosi, kad tai nėra per didelės fantazijos Paksogeito įkarštyje ir per Kovo 11-osios šventes.
