Diskusijų apie Antrąjį pasaulinį karą kontekste pasirodė keletas straipsnių apie šio karo istorijos dėstymą Lietuvos mokyklose ir apie XX a. istorijos vadovėlius. Didžiausio atgarsio sulaukė internete paskelbtas dienraščio „Lietuvos rytas“ vyr. redaktoriaus pavaduotojo Rimvydo Valatkos straipsnis „XX a. vidurio įvykių vertinimas ir dabartinė Lietuvos visuomenės istorinė savimonė“ (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_275987), perskaitytas forume „Antrasis pasaulinis karas ir Lietuva“, vykusiame gegužės 6 d. Vilniuje.
Tenka apgailestauti, kad straipsnyje įsivėlė keletas netikslumų, kurie lėmė padarytas neigiamas išvadas apie vadovėlius. Daugiausia dėmesio šiame straipsnyje skiriama Nijolės Letukaitės (turėtų būti Letukienės) ir Jono Gineikos knygos „Istorija. Politologija“ kritikai. Problema ta, kad kritikuojama knyga nėra vadovėlis. Tokių knygų išleista dešimtys. Kadangi jas gali rašyti kiekvienas pilietis, o jos paprastai nerecenzuojamos ir neaprobuojamos, suprantama, kad jose gali pasitaikyti klaidų ar nepriimtinų požiūrių bei interpretacijų.
Mokyklos pagal egzistuojančią tvarką šios ir analogiškų knygų įsigyti negali. Ją vadinti vadovėliu nėra jokio pagrindo. Mokyklose naudojamų vadovėlių sąrašas skelbiamas internete (http://www.sac.smm.lt), jis žinomas kiekvienam mokytojui ar mokyklos vadovui. Mokykloms leidžiama pasirinkti tinkamiausią vadovėlį iš kelių alternatyvų.
R. Valatka, cituodamas „Omni laike“ prieš kelias savaites paskelbtą publicisto Vytauto Rubavičiaus komentarą, mini „Krontos“ leidykloje išleistą „Naujausių laikų istorijos“ vadovėlį, skirtą X klasei. Šiam ir kitiems Lietuvoje ar užsienyje išleistiems vadovėliams galima būtų pritaikyti didelę dalį straipsnyje išdėstytų pastabų.
Problema ta, kad ir Valatka, ir Rubavičius, dėstydami savo požiūrį į Antrojo pasaulinio karo įvykius ir istorijos vadovėlius, remiasi pasaulyje profesionalių istorikų labai prieštaringai vertinamo (ar net ignoruojamo), bet visuomenės labai plačiai skaitomo Suvorovo įvairiose knygose pateikiamomis išvadomis, versijomis ir nuomonėmis. Dėl to prieš keletą metų „Vorutos“ savaitraštyje jau vyko diskusija. Dr. A. Kasperavičius tuomet išsamiu straipsniu atsakė į klausimą, kodėl vadovėlių autoriai negali vadovautis Suvorovu.
Tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje vadovėlių autoriai remiasi nusistovėjusiomis tiesomis, o Suvorovo nuomonės daugeliu atvejų „vadovėlinėmis tiesomis“ nėra ir negali būti laikomos. Be to, jis labai dažnai kelia įvairias versijas apie tai, kaip įvykiai galėjo klostytis. Istorijos vadovėliai praktiškai be išimčių visame pasaulyje pateikia tai, kas buvo, o ne tai, kas galėjo vykti.
Vadovėlių autoriai, siekdami teigiamo specialistų vertinimo, privalo būti maksimaliai objektyvūs ir rašydami tekstus nuolat galvoti apie galimą savo šalies visuomenės ar tarptautinės bendruomenės reakciją. R. Valatkos ar V. Rubavičiaus straipsniuose esančių nuomonių perkėlimas į vadovėlius (pvz., apie Stalino ketinimus su „plaukiojančiais tankais“ forsuoti Lamanšą ir užimti Škotiją) sukeltų profesionalių istorikų nuostabą Lietuvoje ir užsienyje. Reikia pažymėti, kad Vakaruose veikia tarptautiniai centrai, kurie analizuoja visame pasaulyje leidžiamus vadovėlius. Reagavimas ir politinis vertinimas būtų ypač griežti, jei, pavyzdžiui, vadovėlyje būtų įrodinėjama, kad Vokietijos smūgis Sovietų Sąjungai 1941 m. birželį buvo preventyvaus pobūdžio ar kiti panašūs dalykai (žr. V. Rubavičiaus str.). Tarptautinio skandalo neišvengtume, nes demokratiniame pasaulyje leidžiamuose vadovėliuose to nėra ir negali būti. Spekuliatyvus aiškinimas apie Hitlerio puolimo preventyvų pobūdį (esą užbėgant už akių Stalino ketinimams užimti Rumunijos naftos versloves ir t.t.) vienareikšmiškai būtų įvertintas kaip provokacija ir bandymas pateisinti Hitlerio agresiją. Pirmiausia dėl tokių inovacijų sulauktume pasipiktinimo ne iš Rusijos, o iš Europos Tarybos, ES institucijų, tarptautinių istorijos mokytojų organizacijų, Vokietijos.
Šių dienų demokratiškai besitvarkančiame pasaulyje vadovėliai nerašomi remiantis vieno žmogaus nuomone. Autoriai studijuoja pripažintų specialistų tyrimus, analizuoja kitų šalių ir autorių vadovėlius, juos lygina. Vadovėlius vertina keli recenzentai, jie aptariami ekspertų komisijoje. Lietuvos atveju jie dar papildomai analizuojami Lenkijos ir Lietuvos vadovėlių komisijos. Veikia daug saugiklių, turinčių garantuoti vadovėlių korektiškumą.
R. Valatkos straipsniu rėmėsi Europarlamentaras Vytautas Landsbergis straipsnyje „Kodėl Lietuvos istorijos vadovėliai skleidžia netiesą?“(Lietuvos rytas, 2005 m., gegužės 11 d.). Suprantama, kad ir profesorių papiktino Valatkos išdėstyti faktai. Tik tenka apgailestauti, kad, kaip jau buvo minėta, tos išvados buvo skirtos knygai, kuri tik per nesusipratimą buvo pavadinta vadovėliu.
Kai kalbama apie prieštaringą XX amžių, visuomet bus nuomonių skirtumų, bet klaidos ar dviprasmiškos interpretacijos turi būti taisomos. Tai paprastai daroma gavus recenzijas ar suinteresuotų žmonių pagrįstas pastabas.
Straipsnio autorius yra mokytojas ekspertas, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas
