Šiuo metu Europos Sąjungai (ES) pirmininkaujančios Airijos ministras pirmininkas Bertis Ahernas (Bertie Ahern) nori bloko plėtrą pažymėti muzika, gatvės šventėmis ir prašmatniu viršūnių susitikimu Dubline, kuriame dalyvautų visų 25 esamų ir būsimųjų valstybių narių lyderiai.
Prezidentai ir premjerai ilgomis euforiškomis kalbomis tikriausiai sveikins kadaise padalinto žemyno susivienijimą. Tačiau atrodo, kad ES plėtros tikrovė bus ne tokia džiaugsminga.
Dabartinių 15 valstybių narių vyriausybės atvirai nerimauja dėl finansinių plėtros padarinių. Šešios esamos ES šalys, tarp jų Vokietija, Prancūzija ir Didžioji Britanija, reikalauja, kad Sąjungos išlaidos, nepaisant plėtros, neviršytų 1 proc. ES bendrojo vidaus produkto. Tuo tarpu Briuselio diplomatai nerimauja, jog 25 šalis jungsiančioje ES bus dar sudėtingiau priimti sprendimus.
Tačiau tikroji problema yra susijusi su imigracija. Vakarų Europos šalių vyriausybės baiminasi, kad po plėtros iš Rytų į Vakarus plūstels daugybė žmonių, todėl bando apsisaugoti. Nepaisant anksčiau duotų pažadų, jog durys liks atviros, visos dabartinės valstybės narės, išskyrus Airiją, ketina įvesti tam tikrus apribojimus, kurie sustabdytų imigrantų antplūdį iš Lenkijos, Čekijos Slovakijos ir kitų būsimųjų ES šalių.
Vokietija, Austrija ir Italija taikys griežčiausius septynerių metų pereinamuosius laikotarpius, kuriais ribos ES taisyklėse numatytą laisvą darbo jėgos judėjimą. Kitos dabartinės valstybės narės, tarp jų Belgija, Liuksemburgas ir Suomija, teigia imigrantų antplūdį ribosiančios dvejų metų pereinamaisiais laikotarpiais, kuriuos, esant būtinybei, gali pratęsti dar trejiems metams.
Didžiausią nerimą kelia tai, kad atsižvelgdamos į visuomenės nuomonę ankstesnes savo pozicijas pakeitė Švedija ir Didžioji Britanija, kurios žadėjo nuo gegužės 1 dienos atverti duris visiems naujiesiems ES piliečiams.
Manoma, kad Didžiosios Britanijos premjeras Tonis Bleras (Tony Blair) svarsto galimybę sugriežtinti socialinių išmokų tvarką, o toks sugriežtinimas apsunkintų šalyje darbo ieškančių asmenų padėtį. Tuo tarpu Švedijos ministras pirmininkas Joranas Personas (Goran Persson) pareiškė įžvelgiąs "didžiules problemas", jei švedai nesiims priemonių apsisaugoti nuo nekontroliuojamų imigrantų antplūdžio iš naujųjų Rytų Europos kaimynių. Šiuo metu Švedijos pareigūnai taip pat svarsto numatomus įvesti apribojimus.
ES pareigūnai pripažįsta, kad pagal sąlygas, dėl kurių susiderėjo dešimt būsimųjų valstybių narių, esamos ES šalys gali po plėtros riboti būsimųjų piliečių judėjimą 2-7 metų laikotarpį. Dvejų metų pereinamojo laikotarpio argumentuoti nereikia, tačiau norėdamos įvesti septynerius metus truksiančius apribojimus valstybės narės privalo įrodyti, jog numato rimtus savo darbo rinkų iškraipymus. Briuselis taip pat tvirtina, kad vyriausybės gali keisti savo socialinės apsaugos sistemas, tačiau neturi teisės skirtingai traktuoti darbuotojų iš būsimųjų ir esamų valstybių narių.
Vis dėlto, pasak ES pareigūnų, tikroji problema yra ta, kad griežtesnė tvarka neatspindi realaus žmonių judėjimo iš Rytų į Vakarus srauto. Europos Komisijos skaičiavimais, 2004-2005 metais 250 tūkst. rytų europiečių persikels į Vakarų Europos šalis ir ieškos jose darbo. Šio skaičiaus tikrai negalima vadinti masiniu antplūdžiu, kurio bijo Vakarų europiečiai.
Be to, daugelis Rytų Europos gyventojų gali nuspręsti pasilikti dirbti namuose, nes į Rytus bus perkeliamos darbo vietos, savo įtaką regione didins investuotojai, be to, Rytų Europą pasieks didžiulės ES lėšos. Pavyzdžiui, į Prancūziją ir Vokietiją išvykusius ispanus ir portugalus namo grįžti paskatino Ispanijoje ir Portugalijoje padidėjusios įdarbinimo galimybės, kai šios šalys tapo ES narėmis.
"(Imigrantų iš Rytų Europos) pavojus yra perdėtas", - sakė vienas ES pareigūnas. Baimė yra ypač nepagrįsta dėl to, kad Vakarų Europai reikia jaunų imigrantų, kurie darbo vietose pakeistų senstančius šių šalių gyventojus.
Europos Komisija tvirtina, kad beveik niekaip negali užkirsti kelio griežtėjantiems apribojimams, jei dabartinių ES šalių vyriausybės nepradės daugiau dėmesio skirti teigiamiems, o ne neigiamiems plėtros aspektams. Tačiau kol kas tik nedaugelis politikų yra pasirengę vis skeptiškesnius Vakarų europiečius įtikinti, kad plėtra bus naudinga.
dpa-ELTA
