Daiva NORKIENĖ
Dvidešimtmetė vilnietė Natalija Janušauskienė ketino susituokti su Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos "auklėtiniu" Josifu Čaikovskiu. Panašu, jog jųdviejų susitikimui (suprantama, neįtardama liūdnos baigties), tarpininkavo pati jaunosios moters mama. Penkioms dienoms iš už grotų į brolio laidotuves išleistas žmogžudys Naujuosius metus sutiko su Natalija. Netrukus pastaroji rasta negyva, o J. Čaikovskis į koloniją nesugrįžo.
Su įtariamuoju buvo kaimynai
Išvaizdi dvidešimtmetė Natalija Janušauskienė, galima sakyti, neturėjo jaunystės: dar mokinė susipažino su dešimčia metų vyresniu būsimu žmogžudžiu Josifu, sulaukusi pilnametystės nesėkmingai ištekėjo už trimis metais vyresnio Kęstučio Janušausko, su kuriuo išsiskyrusi viena rūpinosi sūneliu. Kad užsidirbtų pragyvenimui, Natalija šoko Vokietijos baruose. O kai grįžusi iš svetur vis pasvajodavo apie santuoką su ankstesne meile Josifu, buvo netikėtai nužudyta po pačių naujojo tūkstantmečio sutikimo linksmybių.
Pastaruoju metu Natalija su šeima gyveno Vilniuje: mama Liubovė Kaciuruba - Antakalnyje, o pati dienas dažnai leisdavo Skroblų gatvėje esančio bendrabučio kambarėlyje. Šiek tiek anksčiau L. Kaciuruba su dukterimi buvo apsigyvenusi Šalčininkų rajone, Turgeliuose. Tiksliau, Gajumi vadinamoje vietovėje šalia Turgelių - buvusioje turtingų dvarininkų valdoje. Jaunutė Natalija lankė Turgelių vidurinę mokyklą ir draugavo su ten pat, Gajuje, gyvenusiu Josifu Laikovskiu. Tiesa, tuomet šis dar nebuvo žmogžudys: už tyčinį nužudymą Kaišiadorių rajono teismas vienuolikai metų Josifą nuteisė vėliau,1997-aisiais. Paskui bausmė buvo sutrumpinta ir J. Laikovskis iš Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos turėjo išeiti po ketverių metų, tai yra jau netrukus. J. Laikovskio artimieji apie jo draugystę su Nataša nedaug težinojo. Tai galėjęs būti tik epizodiškas susižavėjimas jauna panele, mat į motinos namus Josifas dažniau vesdavosi šiai nepažįstamą "kažin kokią Janę, per kurią Josifas ir sėdo". Vėliau J. Laikovskis nusikalto ir buvo nuteistas, Natalija ištekėjo už Kęstučio, jos šeima iš Turgelių persikraustė į Vilnių.
Yra pagrindo manyti, kad Natalijos santykiai su kalinčiu Josifu kažkokiu būdu vėliau buvo atnaujinti, mat pastarasis turėjo Natalijos motinos telefono numerį, puikiausiai žinojo, jog per Naujųjų metų šventę Natalija liko Lietuvoje (palikusi vaiką motinai, ji važinėdavo dirbti į Vokietiją).
Negyvą rado bendrabutyje
Natalija Janušauskienė su kompanija Naujuosius sutiko Skroblų gatvės bendrabučio kambaryje. Visą naktį kaimynai girdėjo triukšmaujančius besilinksminančiuosius, muziką. Grumtynių triukšmo ar pagalbos šauksmų nebuvę girdėti. Sausio 1-ąją bute viskas nurimo, žmonės matė išeinančius "pirkti alaus" vyriškius, kurie į bendrabutį taip ir nesugrįžo.
L. Kaciuruba dukters pasigedo po poros dienų - sausio 3-iąją. Atėjusi į bendrabutį, atrakino duris ir rado negyvą pusnuogę dukterį. Nors kraujo aplink ir nesimatė, buvo aišku, kad jauna moteris nužudyta: ant kaklo buvo smaugimo žymės, šonas perdurtas peiliu. Butas nesuverstas, jokių grumtynių pėdsakų. Nelaimėlė, matyt, jai artimo žmogaus buvo užpulta netikėtai, nespėjusi net pasišaukti pagalbos. Iš pat pradžių sostinės kriminalistai įtarė du asmenis: buvusį Natašos vyrą Kęstutį, su kuriuo pastaroji neseniai apsipyko, ir Josifą Laikovskį. Kęstutis Janušauskas buvo sulaikytas, tačiau pateikė neginčijamą alibi ir netrukus buvo paleistas. J. Laikovskis, privalėjęs sausio 3-iąją grįžti kolonijon, nebesugrįžo, ėmė slapstytis. Tad liko vieninteliu įtariamuoju.
Prašyte prašėsi "atostogų"
Dėl J. Laikovskio išleidimo penkioms dienoms Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje atliekamas tarnybinis patikrinimas. Tačiau jau dabar aišku, jog kaltųjų neatsiras: "kaltos" Seimo priimtos Pataisos darbų kodekso pataisos. Nuo pernykščio vasario net ir nuteisti žmogžudžiai svarbiais atvejais gali gauti iki dešimties dienų atostogų. Josifas neturėjo nuobaudų, kalėti jam buvo likę nebe taip ilgai, tad mirus broliui jis ir išleistas į laidotuves. Nuteistiesiems už vengimą atlikti bausmę, tai yra laiku negrįžus į "zoną", bausmė gali pailgėti metais. Tad tie, kuriems likę nebe daug kalėti, paprastai nebėga. Kai kurie grįžta netgi anksčiau nurodyto termino, per atostogas laisve nesidžiaugia, nesilinksmina. Tačiau Josifas penkias laisvės dienas, matyt, buvo nutaręs panaudoti "pagal paskirtį", tai yra pasimatyti su mylimąja, kultūringai sutikti Naujuosius metus.
Kai Josifas sužinojo, jog pasikorė Vilniuje gyvenęs jo brolis Henrikas, pats paskambino Turgeliuose gyvenančiai savo pusseserei Vladislavai Laikovskajai. Jis įkalbinėjo giminaitę paskambinti artimiesiems, jog šie atvažiuotų į koloniją ir prašytų, kad jį paleistų. Henriko žmona su kitais artimaisiais atvažiavo tartis dėl Josifo dalyvavimo laidotuvėse. Kaip jau minėjome, kaliniu buvo patikėta, jis parašė pasižadėjimą laiku sugrįžti, tačiau nesugrįžo.
Kalbėjo apie vedybas
Henriką laidojo Turgelių kapinėse. Josifas sąžiningai "sudalyvavo" ir raudose, ir palydose. Senutė, netrukus 77 metų sulauksianti motina, netekusi sūnaus, verkė dieną naktį, nemiegodavo naktimis. (Dabar, kai jos kitas vaikas įtariamas Natalijos žmogžudyste, močiutė "Akistatai" tvirtino išvis nebenorinti gyventi - "gyva žemėn eitų".) Tačiau motinėlei patalkinti ar ilgai guosti Josifas negalėjo: jo laukė susitikimas su mylimąja. Pasakęs motinai, kad eina į už kelių kilometrų esančius Turgelius pas pusseserę Vladislavą, atsisveikino. Tiesa, tvirtino, jog jam tereikia kažkur paskambinti (tik Vladislavos namuose yra telefonas), žadėjo greit grįžti. Kaip "Akistatai" teigė senutė, daugiau jis taip ir nepasirodė.
Vladislava Laikovskaja, pas kurią Josifas atskubėjo gruodžio 31-ąją, tvirtino, jog pusbrolis buvo gerai nusiteikęs, visiškai neagresyvus, kūrė rožinius ateities planus. Su Vladislava ir josios vyru jis kalbėjosi apie savo meilę Natalijai. Sakė, na ir kas, kad ji turinti sūnų, vis tiek ją vesiąs.
- Negali būti, kad jis Natašką nužudė! Bent jau tikrai iš anksto neplanavo, - stebisi ir išgyvena dėl pusbrolio V. Laikovskaja. - Laidotuvių dieną Josifas daug bendravo su popu, ėjo išpažinties, o Naujųjų išvakarėse iš mūsų irgi paskambino kažkokiam dvasininkui. Svajojo pradėti naują gyvenimą.
Nors pusseserė prašė pasilikti Naujųjų metų sutiktuvėms, Josifas atsisakė. Tvirtino važiuosiąs į Vilnių pas Liubą, kuri padėsianti susitikti su Nataša. Vladislava tvirtino nežinanti, kas ta paslaptingoji Liubovė. "Akistatos" žurnalistė spėja, jog tai galėjusi būti Natalijos motina Liubovė Kaciuruba.
- Josifas ir man paliko Liubos telefono numerį, jei kartais reiktų jį skubiai surasti, - prisimena Vladislava. - Kai vakarop pusbrolis negrįžo, labai susirūpinau. Žinojau, kad jis turi į koloniją grįžti laiku. Ketinau paskambinusi jam tai priminti. Todėl surinkau Liubos telefono numerį, kalbėjausi su ja pačia. Taip, sakė man pagyvenusio balso moteris, Josifas buvo, susitiko su Nataša ir išėjo švęsti Naujųjų... Palaukiau pernakt ir vėl skambinu. Bet Josifo vėl nėra. Ir Natašos. O kai dar kitą dieną surinkau Liubovės telefono numerį, atsiliepė nepažįstamas moteriškas balsas ir paprašė nebeskambinti, nes vis tiek "nieko nežino".
Netrukus ir Laikovskių šeima, ir visi Turgeliai iš spaudos bei televizijos sužinojo, kad Josifas įtariamas savo draugės nužudymu, kad slapstosi. O į senosios močiutės namus atbildėjo pareigūnai - ieškoti galbūt pasislėpusio sūnaus.
P. S. J. Laikovskis prieš Naujuosius metus atleido visiems savo priešams ir per laikraštį pasveikino dėl jo įkalinimo esą kaltą buvusią draugę Janę. Nespėjo pasidžiaugti savo gerais ketinimais, o jau suklupo. Jau vien todėl, kad laiku negrįžo kolonijon.
