Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kauno teisėtvarkininkai bei teisėsaugininkai (policijos, prokuratūros, teismų ir net saugumo pareigūnai) plušo daugiau nei trejus metus tirdami bei nagrinėdami garsiąją pakaunės "diversantų" bylą. Per tą laiką iš šešių įtariamųjų liko tiktai keturi, kuriems teko išklausyti nuosprendį. Mat laukdamas teismo Neveronių gyventojas Valentinas Urbonavičius (g. 1956 m.) pasikorė, o kiek tolėliau, Kertupio kolektyviniuose soduose, gyvenęs Pranas Kilijonas (g. 1939 m.) buvo mirtinai sužalotas per autoavariją autostradoje Vilnius - Klaipėda. Daugelio neveroniškių nuomone, tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, o iš anksto suplanuota savižudybė. Esą Pranas buvo prasitaręs apie tokį pasirinkimą...
Po nuosprendžio - į laisvę
Taigi nors ir apkaltinti, vyrai teismo salę paliko neslėpdami šypsenų - nė vienam neteko grįžti už grotų. Kauno apygardos teismas pripažino, jog naktį iš 2001-ųjų liepos 5-osios netoli Neveronių (Kauno r.) geležinkelio bėgių ruožą išardė keturi vietos gyventojai - 20 metų Tomas Belekevičius, jo bendraamžis Edgaras Jocys, trejais metais už juodu vyresnis Janis Čerkasovas bei dar solidesnio amžiaus (45 metų) Alfonsas Kišonas. Už tai jiems paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės, išskyrus E. Jocį, kuriam bausmė sumažinta mėnesiu. Kadangi už grotų vyrai prasėdėjo gana nemažai laiko, teismas nusprendė, jog jau atliko paskirtas bausmes, ir visus išleido į laisvę. Beje, pagal naująjį Baudžiamąjį kodeksą, už geležinkelio bėgių išardymą kaltinamieji galėjo būti nubausti tiktai areštu, bet teismas atsižvelgė į tai, jog toks nusikaltimas galėjo sukelti itin skaudžių padarinių...
Diversija tapo chuliganišku išpuoliu
2001-ųjų vasarą, Mindaugo karūnavimo dieną, ankstyvą rytą, netoli Kauno, beveik ties Neveronių gyvenviete, nuo bėgių vos nenuvirto keleivinis traukinys, važiavęs iš Rygos į Vilnių. Paaiškėjo, jog avariją sukėlė maždaug 8 metrų ilgio išardytas geležinkelio ruožas. Pasekmės galėjo būti žymiai skaudesnės, tačiau traukino mašinistas laiku pamatė netikėtą kliūtį ir pradėjo stabdyti. Trims pirmiesiems vagonams pavyko sėkmingai šią kliūtį įveikti, tačiau ketvirtasis nulėkė nuo bėgių ir grėsmingai pakibo virš aukšto pylimo. Laimei, nė vienas iš vagone miegojusių keleivių (beje, jie net nepajuto, kaip vagonas nuslydo nuo bėgių) ir aštuonių ekipažo narių nenukentėjo.
Iškart po šio skandalingo įvykio kilo įvairiausių versijų. Kadangi tai atsitiko minint Valstybės dieną, dauguma pareigūnų neabejojo, jog tai diversija, suorganizuota Lietuvos priešų. Į darbą kaipmat įsitraukė saugumiečiai... Kita versija buvo kuklesnė - dėl šios avarijos buvo įtariami metalų vagys... Ir tiktai pasibaigus teismo procesui pareigūnai pareiškė, jog tai paprasčiausias chuliganiškas neblaivių asmenų darbas. Beje, nuosprendį išklausiusiems "chuliganams" ant pečių gula gana sunki finansinė našta - visi jei turės atlyginti beveik 28 000 litų nuostolį, kurį patyrė bendrovė "Lietuvos geležinkeliai" (tek kainavo sugadinto geležinkelio ir riedmenų remontas).
Po nuosprendžio paskelbimo praėjus kelioms dienoms susitikome su trimis iš nuteistųjų.
Sunkiausia sėdėti nekaltam
E. Jocys gyvena kartu su motina ir seserimi. Tik šešias klases baigęs jaunuolis prisipažįsta, jog reikia kuo greičiau tęsti nebaigtus mokslus ir baigti vidurinę mokyklą. Tiesa, išsilavinimo stygius jam nekliudo dirbti vadybininku. Tuo Edgaras labai patenkintas. Visas šis procesas gerokai nuvargino ir jo motiną, kuri buvo priversta samdyti advokatą, lankė sūnų, nešė jam maisto, reikalingų daiktų. Edgaras buvo suimtas 11 mėnesių. Tiek laiko jis praleido nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Per tą laiką teko patirti ne tik smurto ir grasinimų iš pareigūnų pusės (reikalaujant prisipažinti), bet ir vienatvės - juk keturis mėnesius buvo laikomas vienutėje. Tik po 8 mėnesių Edgarui buvo leista pasimatyti su motina. Pagal tuomet galiojusius įstatymus, už tokią "diversiją" grėsė ne mažiau kaip 10 metų nelaisvės. E. Jocys jau buvo beveik susitaikęs su tokia lemtimi. Vaikinas tikina, jog sunkiausia buvo ne tai, kad būdamas septyniolikos metų buvo priverstas atsisveikinti su laisve, draugais, artimaisiais, bet kad sėdėjo nekaltas. Esą mama ieškojusi visokių galimybių tai įrodyti, tačiau niekas negelbėję... Nuteistasis tvirtino, jog buvo liudininkų, mačiusių toje vietoje, kur įvyko avarija, dieną prieš jai įvykstant girtavusius geležinkelininkus. Buvo pasklidę gandai, jog šią "diversiją" galėjo įvykdyti iš darbo atleisti geležinkelio darbininkai (tiesiog kerštaudami vadovams), tačiau šių aplinkybių niekas netyrė.
- Neardžiau aš tų bėgių ir nesuprantu, kodėl būtent aš buvau įrašytas į tą nelemtą įtariamųjų sąrašą, - dabar jau visai ramiai kalba E. Jocys. - Na, gal todėl, kad anksčiau buvau turėjęs reikalų su policija. Dėl tokios juokingos, tiksliau - vaikiškos vagystės...
Nors vaikinas ir tikina esąs nekaltas, tačiau sako dar nenusprendęs, ar apskųs šį nuosprendį. Jis mano, jog vis tiek savo tiesos įrodyti nepavyks, o kam tuomet tuščiai vaikščioti po teismus, gaišti laiką ir leisti pinigus?
Gavęs "malkų", gali viską prisipažinti
Priešais Edgaro motinos butą gyvenantis Alfonsas Kišonas kalbėjo labai panašiai kaip ir jo kaimynas, su kuriuo jiedu pažįstami, tačiau jokių bendrų interesų niekad neturėję. Šiuo metu vyriškis susirado nuolatinį darbą Palemono keramikos gamykloje. Jis sako norįs kuo greičiau viską pamiršti ir pradėti normalų gyvenimą. Už grotų Alfonsui teko praleisti iš viso vienerius metus.
- Tą dieną puikiai prisimenu, - pasakoja Alfonsas. - Važiuodamas rytą į Romainius (ten dirbau statybose) mačiau pasvirusį traukinį, tačiau nieko nepagalvojęs nuskubėjau į darbą. Ir štai rugpjūčio 22-osios rytą besiruošdamas į darbą išgirdau durų skambutį. Vidun įėję trys saugumiečiai parodė kratos orderį ir ėmė kažko ieškoti. Kaip vėliau supratau - rakto bėgių varžtams atsukti. Sužinojęs, jog esu įtariamas bėgių ardymu, pradėjau juoktis, tačiau jie pasakė, jog gali tekti juoktis ilgai bei nuobodžiai, ir liepė rengtis. Tądien išeidami jie išsivežė ir mane... Per apklausą visaip gąsdino, davė "malkų", sakė, jog Urbonas patikino, kad aš tą naktį "zeksavau"... Kaip paaiškės vėliau, iš mūsų net trys "stovėjom ant zekso". Tai kas tada ardė bėgius?.. Be to, atsukti tuos varžtus galėjo tiktai stiprus vyras, o juk pati matote, koks esu..., - rėžė Alfonsas... - Baisiausia, jog mums nedavė net išsižioti ir žodžio ištarti. Tardymas saugume vyko be prokurorų ir be advokatų, taigi nebuvo kam skųstis... Jie padarė savo tesimą - kai ima galvą daužyti į sieną, nesinori jokios teisybės ieškoti.. Tada gali po bet kokiais parodymais pasirašyti...
Vyriškis neslėpė, jog tuo metu buvo beveik įsitikinęs, kad už grotų atsidūrė ilgam - mažiausiai dešimčiai, o gal net penkiolikai metų, nes matė, jog nepavyks įrodyti, kad yra nekaltas. Nors šio proceso atomazga gana netikėta, A. Kišonas tikina, jog pasekmės gana nemalonios. Būdamas suimtas jis susirgo opalige, sušlubavo širdis. Jam net teko gydytis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Vyrą ypač kamavo depresija.
Nors buvo žlugdomas, bet nepasidavė
Trečiasis "diversantas" Janis Čerkasovas kalbėjo neslėpdamas šypsenos. Jis buvo suimtas 18 mėnesių. Vaikinas tikina turėjęs alibį - esą tą naktį, kuomet buvo išardyti bėgiai, jis praleidęs su draugais ir draugėmis Kaišiadoryse, tačiau nors nurodyti asmenys buvo apklausti, užfiksuoti jų parodymai, į tai niekas nekreipė dėmesio.
- Buvau žlugdomas tiek fiziškai, tiek morališkai, bet vis tiek neprisipažinau to, ko nepadariau, - tikina Janis. - Tuo metu buvau su viskuo susitaikęs...
J. Čerkasovo teigimu, ši byla kainavo apie 9 000 litų - tiek pinigų teko išleisti advokatui. O kiek buvo kitų išlaidų, niekas nesuskaičiuos. Vaikinas sakė greičiausiai neskųsiąs nuosprendžio, nes mano, jog Lietuvoje pasiekti teisybę neįmanoma, o kreiptis į Strasbūro teismą per brangu... Vis dėlto jis dar galvoja, ką reikės daryti su priteistu ieškiniu - juk, pagal teismo sprendimą, kiekvienam iš jų teks sumokėti daugiau nei po 6 000 litų.
Nusiteikęs agresyviai
Tomo Belekevičiaus motina Danutė Žilionienė patikino, jog jos sūnus šiuo metu gydosi pablogėjusią psichinę būseną. Esą vaikiną kamuoja stipri depresija, todėl jį teko guldyti į ligoninę. Beje, į ligoninę motina savo sūnų paguldė nuosprendžio paskelbimo išvakarėse. Apie anksčiau minėtus tris nuteistuosius nei seniūnijos darbuotojai, nei aplinkiniai nieko bloga pasakyti negalėjo, o Tomą daugelis vertino vien neigiamai. Per tą laiką, kai buvo paleistas iš kardomojo kalinimo, vaikinas ne kartą spėjo parodyti savo agresyvų charakterį, įsivėlė į dvejas muštynes ir dar neaišku, kuo pasibaigs jų tyrimas. D. Žilionienė visaip bando ginti sūnų, tačiau namo (buvusio bendrabučio) gyventojai su tuo nesutinka. Esą vos grįžęs į laisvę Tomas pradėjo audringą gyvenimą. Moterys skundėsi, jog jaunuolis savo bute dažnai organizuoja išgertuves, čia renkasi panašaus plauko asmenys (buvę kaliniai, girtuokliai), aplinkiniai gyventojai nuolat girdi triukšmą, garsiai leidžiamą muziką, keiksmažodžius ir grasinimus. Niekas nedrįsta šio buto šeimininką įspėti ar papriekaištauti, nes jo elgesys nenuspėjamas. Gyventojams keisčiausia, jog motina savo sūnų gina aklai - nekreipdama dėmesio, jog jis prieš ją ne kartą pakėlė ranką.
