1977-ųjų kovo 27-oji į aviacijos istoriją įrašyta pačiomis juodžiausiomis raidėmis. Tą dieną Kanarų salose, Los Rodeoso oro uoste įvyko katastrofa, nusinešusi daugiausia aukų aviacijos istorijoje. Tenerifės salos oro uoste susidūrus dviem "Boeing 747" kilo gaisras, kuriame žuvo 583 žmonės.
Komfortas vietoje saugumo
Šiuolaikinis reaktyvinis laineris - vienas genialiausių žmonijos kūrinių. Jis gali per keletą valandų nugabenti tris ar keturis šimtus žmonių iš vieno žemyno į kitą, pakilti iki stratosferos, kur termometro stulpelis nukrinta iki minus 60 laipsnių pagal Celsijų, o deguonies yra dešimt kartų mažiau nei prie žemės. Viso to lėktuvo salone sėdintys žmonės net nepajus. Lėktuvo fiuzeliažas išlaiko šimtams tonų prilygstantį spaudimą iš vidaus, išlikdamas nė kiek nepakitęs ilgus eksploatacijos metus. Visi lainerio mechanizmai ir agregatai išlieka darbingi ir tropikų karštyje, ir Arktikos šaltyje.
Tačiau kiekvienas medalis turi dvi puses. Aviacijos istorija - tai begalinės aviakonstruktorių pastangos vienoje mašinoje suderinti keletą nesuderinamų savybių. Konstrukcijos svoris ir tvirtumas, maksimalus kreiserinis ir minimalus greitis kylant bei leidžiantis, surinkimo technologija ir eksploatacijos patogumas - šie ir daugelis kitų vienas kitam prieštaraujančių veiksnių kovoja tarpusavyje kuriant visus lėktuvus. Konstruktoriaus talentas ir pasireiškia ieškant kompromiso tarp šių prieštaravimų. Tačiau tam, kad kelionės metu būtų užtikrintas maksimalus keleivių komfortas, neretai tenka sumažinti jų šansus išgyventi aviakatastrofos metu.
Tik tegul skaitytojas nepagalvoja, kad aviakonstruktoriai - piktadariai, kurie tik ir galvoja, kaip pačiu žiauriausiu būdu pasiųsti Anapilin šimtus keleivių. Kai sėdite naujausiame boinge ar aerobuse, daug kas jums labai patinka. Minkšti, patogūs krėslai, maloni salono apdaila, kiliminiai takai ant grindų, talpios bagažo lentynos... O juk visi šie gražūs daiktai padaryti daugiausia iš plastikų. Plastikai arba polimerai - tvirtos ir lengvos medžiagos, kurioms lengvai pasiduoda ir sudėtingiausios formos. Mokslas kol kas nežino nieko tinkamesnio lėktuvų salonams gaminti. Plastikai dabar naudojami visuose be išimties lėktuvuose. Tačiau be visų savo puikiųjų savybių, plastikai turi vieną esminį trūkumą - didžioji jų dalis lengvai užsidega, o degdami skleidžia nuodingus dūmus. Amoniakas, cianidai, smalkės - toli gražu ne visos medžiagos, pavojingos žmogaus gyvybei, kuriomis prisipildo lėktuvo fiuzeliažas per keletą minučių. Šiuolaikiniai lėktuvai kur kas tvirtesni nei jų pirmtakai, skraidę prieš 40 ar 50 metų. Dabar keleiviai kur kas geriau apsaugoti per avarijas, jų šansai išgyventi smūgio į žemę metu kur kas didesni nei pirmųjų drąsuolių, sėdusių į "goliafus" ar "skardines žąsis". Tad tuo apmaudesnės atrodo mirtys žmonių, išgyvenusių lėktuvo sudužimą, tačiau nesugebėjusių išsikapstyti iš nuolaužų...
Tragedijos priešistorė
Jei būtų galima surengti Los Rodeoso nelaimės kaltininkų teismą, pirmiausia teisiamųjų suole turėtų atsidurti Judėjimo už Kanarų salų autonomiją ir nepriklausomybę teroristai. Kovo 27-osios rytą šio judėjimo smogikai susprogdino bombą Las Palmo oro uosto, pagrindinių Kanarų oro vartų, laukimo salėje. Ir nors sprogimas nenusinešė žmonių aukų (keletą keleivių lengvai sužeidė stiklo šukės), nepadarė rimtesnių nuostolių pastatui, oro uosto administracija, bijodama pakartotinių teroristinių aktų, nusprendė terminalą laikinai uždaryti. Vieninteliu oro uostu, galinčiu priimti plačiafiuzeliažinius lainerius, liko Los Rodeosas.
Los Rodeoso oro uostas plyti 700 metrų aukštyje virš jūros lygio, be to, yra tarp dviejų kalnų. Pilotai šio oro uosto nemėgsta dėl sunkiai nuspėjamų oro sąlygų, kurioms įtaką daro Atlanto vandenynas. Ypač didelį pavojų kelia žemai besilaikantys debesys, kurie, užkliuvę už kalnų tikrąja to žodžio prasme, uždengia vienintelį pakilimo bei nusileidimo taką. Tokiais atvejais per keletą minučių matomumas sumažėja nuo kelių kilometrų iki 50-100 metrų. Po to vėjas išsklaido debesis ir virš oro uosto vėl šviečia saulė. Tačiau tai dažniausiai trunka neilgai. Nuo Atlanto nuolat plūsta drėgno oro masės, nešančios lietaus debesis, kurie ir vėl sumažina matomumą. Kaip tik toks oras tvyrojo "žemės rojuje" tą lemtingą kovo 27-ąją. Olandų kompanijos KLM laineriui "Boeing 747" tebuvo likusi valanda kelio iki Las Palmo, kai jo vadas Jakobas van Zantenas gavo pranešimą apie sprogimą oro uoste. Paklusdamas dispečerio nurodymams jis pasuko savo lėktuvą Los Rodeoso oro uosto link. 13 valandą 38 minutės vietos laiku milžiniškas lėktuvas lengvai prisilietė prie nusileidimo tako. Lėktuvo salone buvo 234 turistai iš Olandijos, susiruišę salose praleisti keletą malonių atostogų savaičių. Juos lydėjęs gidas iš kelionių agentūros, 11 stiuardų ir stiuardesių kiek įmanydami stengėsi skrydį padaryti kuo malonesnį. Lėktuvą pilotavo bene labiausiai patyrę kompanijos KLM pilotai: kapitonas Jakobas van Zantenas (vyriausiasis kompanijos lakūnas instruktorius), antrasis pilotas Klasas Mėjeris ir borto inžinierius Viljamas Šrėderis. Atskraidinęs iš Amsterdamo turistus ekipažas turėjo paimti ne ką mažesnę grupę jau pailsėjusių žmonių ir parskraidinti namo.
Iš pradžių kapitonas van Zantenas neplanavo išlaipinti keleivių Los Rodeose, nes tikėjosi, kad greitai bus atidarytas Los Palmo oro uostas, tačiau po 20 minučių prie lėktuvo pasirodė autobusai, kurie nugabeno nepatenkintus keleivius į terminalą. Tuo tarpu Los Rodeoso oro uoste lėktuvams darėsi vis ankščiau. Vis daugiau ir daugiau lėktuvų praskrisdavo tarp dviejų kalnų ir lengvai nutūpdavo ant betoninio tako. Tarp jų buvo dar vienas "Boeing 747", priklausęs aviakompanijai "Pan American". Reisas PA1736 (šaukinys "Kliperis 1736"), kurį užsakė turistinė firma "Rojal Kruiz", į Kanarus atgabeno 378 keleivius iš Los Andželo ir Niujorko. Lainerio ekipažas, kurį sudarė kapitonas Viktoras Grabsas, antrasis pilotas Robertas Bregas ir borto inžinierius Džordžas Barnsas, buvo labai nepatenkintas įsakymu leistis Los Rodeose. Kuro lėktuvo bakuose buvo pakankamai ir ekipažas buvo linkęs laukti Las Palmo oro uosto atidarymo ore. Tačiau pilotai nepratę ginčytis su dispečeriais ir 14 valandą 15 minučių "Kliperis 1736" užėmė jam skirtą vietą oro uosto lauke.
Los Rodeoso oro uostas buvo nepritaikytas priimti tiek lėktuvų ir greitai visas laukimo laukas ir netgi dalis išvairavimui skirto tako buvo užpildyta laineriais, laukiančiais, kol galės skristi į Las Palmą. KLM kompanijos "Boeing" buvo pirmasis eilėje. Už jo stovėjo "Boeing 737", "Boeing 727", "DS-8" ir galiausiai "Pan American" kompanijos "Boeing 747". Kol ekipažai laukė, kapitonas van Zentenas tolimuoju ryšiu užmezgė pokalbį su savo vadovybe Amsterdame. Jam reikėjo gauti leidimą pratęsti savo ir kolegų darbo dieną. Reikalas tas, kad keletą metų iki aprašomo laikotarpio kapitonas turėjo teisę pats nustatyti ekipažo darbo dienos trukmę. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje daugybė lėktuvų ekipažų streikų ir sustiprėjusi profsąjungų įtaka privertė aviakompanijų vadovybes nustatyti griežtas darbo valandas prie šturvalo. Už šio limito viršijimą kapitonus griežtai bausdavo, tad kiekvieną kartą, kai tik atsirasdavo būtinybė dirbti viršvalandžius, tekdavo susisiekti su aukštais kompanijų vadovais. Atsakymas iš Amsterdamo buvo trumpas - iš Las Palmo reikia išskristi iki 19 valandos vietos laiku, antraip skrydį tektų atidėti iki rytojaus ryto. Nesunku įsivaizduoti, kiek problemų sukeltų boingo užtrukimas Kanaruose. Sugriūtų kitos dienos skrydžių tvarkaraštis, KLM kompanijai tektų apmokėti nakvynę 250 pasipiktinusių keleivių arba mokėti milžiniškas kompensacijas už patirtus nepatogumus, kadangi sezono įkarštyje rasti tiek vietų viešbučiuose tiesiog neįmanoma. Todėl Jakobas van Zentenas nekantraudamas laukė pranešimo, kad Las Palmo oro uostas vėl pasirengęs priimti lėktuvus.
Lėktuvai buvo priversti laukti
Pranešimas, jog Las Palmo oro uostas pasirengęs priimti lėktuvus, atėjo lygiai po 15 minučių, ir 14 valandą 30 minučių pirmieji lėktuvai jau pradėjo riedėti pakilimo tako link. Kompanijos "Pan American" laineris "Boeing 747" laukė savo eilės visiškai pasirengęs pakilti. Los Rodeose į lėktuvą įsėdo 2 aviakompanijos darbuotojai, nutarę pasinaudoti proga ir nuskristi į gretimą salą. Tokiu būdu bendras "Pan American" laineryje buvusių žmonių skaičius pasiekė 396. Keleiviai taip ir nespėjo išlipti iš lėktuvo, kuro bakai buvo puspilniai, tad kapitonas Grabsas nekantriai žvilgčiojo į melsvą KLM kompanijos boingą, kuris buvo užtvėręs jam kelią. Pasinaudoti išvairavimui skirtu taku, kad aplenktų šią netikėtai išdygusią kliūtį, nebuvo galima, nes ten buvo pilna lėktuvų. O "prašokti pro uodegą" neleido milžiniški abiejų lėktuvų gabaritai. "Kliperiui" neliko nieko kito, tik kantriai laukti, kol jam atlaisvins kelią. Tuo laiku autobusai vežė KLM kompanijos keleivius jų lėktuvo link. Gidas, lydėjęs turistus į Kanarų salas, darbo reikalais liko Los Rodeose, tad dabar KLM boinge buvo 248 žmonės - 234 keleiviai ir 14 įgulos narių. Kol keleiviai lipo į lėktuvą, su Las Palmo oro uostu susisiekęs kapitonas van Zantenas sužinojo nemalonią naujieną - oro uostą užplūdo daugybė vėluojančių lėktuvų ir šalia keleiviams išlaipinti skirto terminalo susidarė kamščiai, tad Las Palmo dispečeriai patarė neskubėti. Kapitonas van Zantenas nutarė pasinaudoti tuo ir užpildyti lėktuvo bakus kuru. Tai būtų leidę sutaupyti maždaug pusvalandį ir gal dar spėti išskristi iš Las Palmo į Amsterdamą iki 19 valandos. Jis pranešė apie tai oro uosto dispečeriams ir po kurio laiko prie KLM boingo sparnų privažiavo keletas kuro cisternų. Kai kapitonas Grabsas pamatė, kad prie olandų lainerio važiuoja benzinvežiai, įtūžo. "Pan American" lainerio ekipažas pilotų kabinoje jau buvo praleidęs dešimt su puse valandos ir nuovargis darė savo. Jie buvo pasirengę išskristi bet kurią minutę, o dėl nesuprantamo KLM lainerio kapitono lėtapėdiškumo jie vis dar smarksojo Los Rodeose. Prie visų negandų prisidėjo dar ir tai, kad nelauktai subjuro oras. Vėjas atpūtė nuo vandenyno lietaus debesis ir pakilimo takas bet kurią akimirką galėjo paskęsti tankiame rūke. Los Rodeoso pakilimo tako šviesos buvo sugedusios, tad bandymas kilti būtų buvusi labai rizikinga užmačia. Galų gale van Zantenas gavo leidimą skristi. Las Palme atsirado vietos išlaipinimo terminale ir olandų laineris galėjo palikti atsibodusį Los Rodeosą. 16 valandą 45 minutės buvo pasirašyti kuro užpildymo dokumentai. 16 valandą 51 minutė olandų lėktuvo varikliai buvo įjungti. "Aha, jie, berods, ruošiasi išvairuoti", - su pasitenkinimu pasakė kapitonas Grabsas. Po kiek laiko leidimą įjungti variklius gavo ir jo vadovaujamas laineris. Borto inžinierius Barnsas įprastais judesiais pradėjo junginėti gausybę jungiklių ant pulto. Nuo variklių "Boeing 747" korpusas sudrebėjo tarsi kilmingas ristūnas, pajutęs artėjančias lenktynes.
Manevrai rūke
Tądien Los Rodeoso bokštelyje budėjo tik du dispečeriai. Vienas kontroliavo lėktuvų judėjimą žemėje, kitas - judėjimą ore ir pakilimą bei nusileidimą. Judėjimą žemėje tvarkantis dispečeris KLM kompanijos boingui davė komandą išvairuoti į pakilimo juostą, po to trečiajame skersiniame keliuke pasukti į kairę ir tęsti kelią išvairavimo taku. Prieš startą reikėjo užmegzti ryšį su kitu dispečeriu, kuris dirbo kitu radijo dažniu. Dispečeris kalbėjo angliškai, tačiau su tokiu stipriu ispanišku akcentu, kad antrajam pilotui Mėjeriui teko net keletą kartų pasitikslinti nurodymus. Galų gale iš bokštelio buvo gauti nurodymai vairuoti pakilimo taku iki pat galo, apsisukti 180 laipsnių kampu ir prašyti leidimo pakilti. Ganėtinai piktas dėl naujojo maršruto kapitonas van Zantenas išvairavo lainerį į pakilimo taką. Tuo metu virš oro uosto stojo tamsiai pilkas debesis ir matomumas sumažėjo beveik iki nulio. Milžiniškas lėktuvas judėjo praktiškai apgraibomis. Tuo metu kapitonas Grabsas susisiekė su judėjimą žemėje reguliuojančiu dispečeriu ir gavo nurodymą sekti KLM boingui iš paskos, o po to trečiajame skersiniame keliuke sukti į išvairavimo juostą. Ir vėl pilotai su didžiuliu vargu suprato, ko iš jų norima. Po keliolikos sekundžių antrasis "Boeing 747" išvažiavimo į pakilimo taką ir neskubėdamas pajudėjo pirmyn.
17 valandą 02 minutės pakilimą ir nusileidimą reguliavęs dispečeris susisiekė su olandų lėktuvu: "KLM 4805, kiek skersinių keliukų jūs jau pravažiavote?" "Manau, kad ką tik pravažiavome C4", - atsiliepė boingo pilotas. Matomumas rūke neviršijo 50 metrų, tad van Zantenas sunkiai orientavosi, kur yra pakilimo tako ribos. Kad bent kiek pagerėtų matomumas, antrasis pilotas įjungė valytuvus ir po kiek laiko pro tankų rūką išvydo kažkokias šviesas. "Atrodo, tako galas", - pranešė įgulai van Zantenas ir pasiruošė apsukti gremėzdišką lėktuvą. "KLM 4085, praneškite, kai būsite pasiruošę pakilti", - paprašė dispečeris. Kapitonas buvo užsiėmęs lėktuvo valdymu, tad atsakė paprastai: "Gerai". Laikrodis prietaisų skydelyje rodė 17 valandą 05 minutes, tad tikimybė išskristi iš Las Palmo iki 19 valandos mažėjo kiekvieną akimirką. Kol didžiulis laineris nerangiai sukosi juostos gale, ekipažas ruošė priešskrydinį žemėlapį.
"Pan American" kompanijos boingas tęsė savo lėtą kelionę pakilimo juosta. Los Rodeoso oro uostas neturėjo radiolokatoriaus, tad dispečeriui teko nuolat susisiekti su lėktuvais ir žymėtis jų buvimo vietą pagal pilotų pranešimus. "Kliperi 1736, praneškite, kai paliksite pakilimo taką". "Kliperis 1736", - atsakė kapitonas Grabsas, taip patvirtindamas, jog girdėjo nurodymą. Tuo metu amerikiečių lėktuvo ekipažas nesėkmingai bandė per rūką įžiūrėti trečiojo skersinio keliuko žibintus.
Tuo metu olandų lėktuvas galų gale pasisuko priekiu pakilimo krypties link. Matomumas laikinai pagerėjo iki 900 metrų ir kapitonas van Zantenas nekantriai pastūmė variklio traukos reguliavimo svirtį pirmyn. Turbinos, pasiruošusios pakilimui, užkaukė. "Palaukite, juk mes dar negavome dispečerio sutikimo", - sunerimęs ištarė antrasis pilotas. "Žinau, žinau. Susisiek su juo", - susierzinęs atsakė kapitonas, sulėtindamas variklių apsukas. Jakobas van Zantenas buvo pagrindinis KLM kompanijos lakūnas instruktorius ir didžiąją laiko dalį praleisdavo dirbdamas su treniruokliais imitatoriais, tikrindamas savo kolegų pilotavimo techniką. Dirbant su treniruokliu radijo ryšys tampa visai nesvarbus, pagrindinis dėmesys kreipiamas į technikos darbą ir tam tikras pilotavimo procedūras bei manevrus. Antrasis olandų lainerio pilotas paspaudė radijo ryšio mygtuką: "Kalba KLM 480. Skrydžiui pasiruošę". Neilgai trukęs dispečeris atsakė: "KLM 4085, po pakilimo užimkite ešeloną 9,0. Dešinys apsisukimas pagal kursą 040. Praskridę Las Palmo radijo švyturį susisiekite su jų "žemuoju" dispečeriu". Po to pilotų ausinėse pasigirdo kažkoks triukšmas. Kol Mėjeris kartojo gautas instrukcijas, van Zantenas trumpai atsakė: "Supratau" ir vėl įjungė variklius pakilimo režimu.
Kol KLM ekipažas kalbėjosi su "bokšteliu", kompanijos "Pan American" boingo pilotai nesėkmingai bandė surasti kokį nors skersinį keliuką ir išsukti iš pakilimo tako. Per rūką jie pravažiavo trečiąjį keliuką ir tikėjosi sukti į kitą. Antrasis pilotas niekaip negalėjo įsiterpti į radijo ryšį ir susisiekti su bokšteliu. Galų gale jam pavyko: "...mes vis dar ant pakilimo tako". Nelaimingo atsitiktinumo dėka tas jo įsiterpimas virto radijo trukdžiais, neleidusiais olandams išgirsti instrukcijos pabaigos: "...būkite pasirengę startui. Susisieksiu su jumis, kai tik pakilimo takas bus tuščias". Tokiu būdu van Zantenas nesuprato pačio svarbiausio - ant pakilimo tako vis dar buvo kompanijos "Pan American" boingas...
Susidūrimas
Dėl radijo ryšio trukdžių iki galo neišgirdęs instrukcijos KLM kompanijos lainerio kapitonas van Zantenas nusprendė, jog pakilimo takas laisvas, ir atleido visus stabdžius. 17 valandą 06 minutės riaumojantis lėktuvas pradėjo didinti greitį. To, ko neišgirdo pakilimu susirūpinęs kapitonas van Zantenas, suvokė borto inžinierius Viljamas Šrėderis. "Kapitone, o gal jie vis dar ant pakilimo juostos?" - kreipėsi jis į kapitoną. "Ką tu pasakei?" - nedėmesingai leptelėjo van Zantenas. Dėl blogo matomumo visą dėmesį jis buvo sutelkęs tam, kad išlaikytų lėktuvą pakilimo juosto viduryje, ir aiškiai nebuvo nusiteikęs leistis į ilgus pokalbius. "Pan American jau nusuko?" - dar kartą pasiteiravo Šrėderis". "Aaa... taip", - baigė pokalbį kapitonas. Jam pritarė antrasis pilotas ir borto inžinierius daugiau nekibo prie kolegų su savo klausimais. Vis didindamas greitį olandų "Boeing 747" artėjo prie "Pan American" lainerio.
Amerikiečių lėktuvo ekipažas girdėjo visus pokalbius tarp dispečerio ir olandų pilotų, tad pradėjo nerimauti. Kapitonas Grabsas nebuvo tikras, ar olandai jau pradėjo kilti, tačiau nutarė kiek galima greičiau nešdintis iš pakilimo juostos. "Atrodo, kad pats laikas mums iš čia sprukti", - tarė jis. "Taip, skuba vaikinai", - pritarė jam antrasis pilotas. "Kurgi ne, iš pradžių užlaiko mus pusantros valandos, o dabar patys lekia kaip galvas pametę", - įsiterpė į pokalbį ir borto inžinierius. Nespėjo jis baigti, kaip pilkame rūke kažkas pasirodė. Kapitonas Grabsas tiesiog suakmenėjo - šviesdamas galingais prožektoriais į juos milžinišku greičiu lėkė KLM laineris. "Žiūrėkite... tai jis! Tas kalės vaikas susiruošė mus visus nugalabyti!" "Suk, suk", - pradėjo šaukti ir antrasis pilotas. Kapitonas nuspaudė kairįjį pedalą ir įjungė variklius visu pajėgumu. Tą akimirką jis nepagalvojo, jog daugiatonis laineris gali ilgam užklimpti minkštame grunte, svarbiausia buvo kaip nors atlaisvinti kelią kilti pasiruošusiam olandų laineriui ir bet kokia kaina išvengti susidūrimo.
Maždaug tuo pat metu Mėjeris ramiai tarė: "Sprendimo priėmimo greitis..." Dabar olandų boingas turėjo žūtbūt pakilti, nes likusios pakilimo tako dalies paprasčiausiai nebūtų užtekę lėktuvui sustabdyti. Po 4 sekundžių kapitono van Zanteno ekipažas prieš save išvydo "Pan American" lainerį. Borto magnetofonas šaltakraujiškai užfiksavo paskutiniuos kapitono van Zanteno žodžius. "Fuck you", - kažkodėl angliškai nusikeikė jis ir iš visų jėgų patraukė į save šturvalą, sukeldamas paskui save žiežirbų šleifą. Olandų lainerio galas atsitrenkė į betoną. Tačiau abiejų pilotų pastangos buvo bevaisės - atsiplėšęs nuo žemės tik kelis metrus, lėkdamas 250 kilometrų per valandą greičiu KLM lėktuvas rėžėsi į savo amerikietiškąjį dvynį.
Keturios milžiniškos KLM boingo važiuoklės "kojos" perrėžė viršutinį amerikiečių lėktuvo denį tarsi konservų dėžutę. Nedaugelis per šią katastrofą išsigelbėjusių žmonių į išorę išlindo būtent pro šį plyšį. Nuo smūgio olandų lėktuvo važiuoklė atitrūko ir mirtinai sužeistas laineris, bejėgiškai žnegtelėjęs žemėn už 150 metrų nuo susidūrimo vietos, akimirksniu užsiliepsnojo.
"Pan American" lainerio keleiviai vargu ar suprato, kas iš tiesų įvyko. Greičiausiai jie nusprendė, jog lėktuve sprogo nedidelė bomba. Tačiau degantis kuras iš pažeistų olandų lėktuvo bakų padegė amerikiečių lėktuvą ir greitai jis virto milžinišku laidotuvių laužu. Laimingieji, sėdėję dešinėje pusėje, nepaisydami didžiulio aukščio šoko tiesiai ant betono ir kiek įkabindami spruko nuo degančio bei sproginėjančio lainerio.
Išsigelbėti pavyko tik 70 keleivių, iš kurių 9 nuo patirtų nudegimų vėliau mirė Los Rodeoso ligoninėse. Išsigelbėjo ir kapitono Grabso ekipažas. Pilotai ir borto inžinierius spėjo išbėgti į lėktuvo saloną ir palikti lėktuvą pro tą patį plyšį fiuzeliaže kaip ir keleiviai.
Dėl tiršto rūko, apklojusio oro uostą, dispečeriai iš bokštelio negalėjo stebėti tragedijos. Išgirdę pirmuosius sprogimus jie nusprendė, kad teroristai susprogdino degalų saugyklas. Tačiau greitai iš pakilimo tako atėjo siaubingos žinios. Nei amerikiečiai, nei olandai neatsakė radijo ryšiu, tad ant kojų buvo pakeltos visos Los Rodeoso oro uosto tarnybos. Ugniagesiai per didžiausius vargus artėjo prie nelaimės vietos. Jiems trukdė tirštas rūkas ir gausybė susigrūdusių lėktuvų. Netrukus pirmosios mašinos atskubėjo prie liepsnojančių ir sproginėjančių KLM kompanijos lainerio liekanų. Buvo aišku, kad čia neišsigelbėjo nė vienas žmogus. Už šimto metrų žaižaravo dar vienas gaisras. Iš pradžių ugniagesiai nusprendė, kad tai to pačio lainerio liekanos, tačiau greitai paaiškėjo, kad ten liepsnoja amerikiečių boingas. Visos pajėgos buvo nedelsiant mestos ten, kur dar buvo galima ką nors išgelbėti. Oro uosto darbuotojai, aviakompanijų personalas ir paprasti keleiviai, lūkuriavę kol pakils jų lėktuvai nuskubėjo į pagalbą ugniagesiams. Iš miesto buvo iškviestas pastiprinimas ir netrukus dešimtys gaisrinių mašinų liejo vandenį bei putas ant liepsnojančių lainerių. Los Rodeoso valdžia kreipėsi į miesto gyventojus pagalbos ir po kiek laiko šimtai žmonių užgulė miesto ligonines siūlydami savo kraują ir odą nukentėjusiesiems. Tragiška žinia apie šią baisią katastrofą apskriejo visą pasaulį per keletą valandų.
Tragedija - tik dėl atsitiktinumų virtinės
Nuo tos akimirkos, kai gamyklą Sietle paliko pirmasis "Džumbo" (taip vadinamas "Boenig 747"), visi su nerimu laukė pirmosios žinios apie milžiniško lainerio katastrofą. Ir štai ji nutiko. Tarsi pasityčiodami iš tų, kurie bijo skraidyti, du "Boeing 747" susidūrė ant žemės. Iš olandų lainerio neišsigelbėjo niekas. 248 žmonės gyvi sudegė milžiniškame krematoriume, kuris dar prieš keletą akimirkų buvo gražus ir ištaigingas laineris. Iš 396 žmonių, buvusių "Pan American" laineryje, išsigelbėjo tik 70. Pakilimo takas Los Rodeoso oro uoste, vartuose į "žemės rojų", tapo kapu 583 vyrams, moterims ir vaikams, svajojusiems netrukus poilsiauti auksiniuose Kanarų pliažuose. Baisiausia šioje istorijoje tai, kad iki šiol niekas nėra apsaugotas nuo panašios tragedijos, įvykusios Tenerifės saloje, pasikartojimo.
Pernelyg daug oro uostų turi tik vieną pakilimo bei nusileidimo taką. Toli gražu ne visada pilotai ir dispečeriai puikiai moka anglų kalbą, nors ši kalba yra oficiali tarptautinė aviatorių kalba. Du vienas paskui kitą tirštame rūke riedantys plačiafiuzeliažiai laineriai - puikus pavyzdys, kaip oro uostai nesugeba tvarkytis su išaugusiais keleivių ir krovinių srautais. Komisija, atsakinga už nelaimės priežasčių nustatymą, esant kaltą pripažino olandų lainerio kapitoną Jakobą van Zanteną, pradėjusį kilti be dispečerio leidimo. Tačiau ar tik jis vienas kaltas dėl įvykusios nelaimės? Jei oro uostas būtų buvęs aprūpintas bent paprastu šviesoforu, rodančiu, ar laisvas pakilimo takas (nekalbant jau apie radiolokatorių), beveik 600 žmonių būtų likę gyvi. Amerikiečių lainerio pilotai pamatė olandų lėktuvą likus 9 sekundėms iki susidūrimo. Jei rūkas būtų buvęs ne toks tirštas, pavojų jie būtų pastebėję kur kas anksčiau ir per 8-10 sekundžių palikę pakilimo taką. Vienintelė paguoda, kalbant apie šią tragediją, yra ta, kad lėktuvai nebuvo pilni. "Boeing 747" gali skraidinti 500 keleivių...
