Nežinau, kaip yra dabar, bet anksčiau, mano studentavimo laikais (o studijavau aš anuometiniame Medicinos institute stomatologiją), studentai stomatologai praktiką atlikdavo klinikoje: buvo kviečiami visi norintieji, studentas pacientą apžiūrėdavo, nustatydavo diagnozę, dėstytojas patikrindavo, studentas gydydavo, o dėstytojas reikalui esant pagelbėdavo.
Vienam mano grupės draugui (tiesą sakant, ne pačiam geriausiam ir protingiausiam) teko pacientė - senutė. Studentas pasodino ją į stomatologinę kėdę, apžiūrėjo dantis ir diagnozavo:
- Viršutinio krūminio danties kariesas. Dėstytojas, kadangi diagnozė jam pasirodė aiški ir suprantama, tepratarė:
- Gydykite!
Stomatologas praktikantas, išrasojusia kakta, kone iki alkūnių sukišęs rankas senutei į burną, kažką krapšto, valo, žodžiu, nuoširdžiai stengiasi. O senutės būta mielaširdingos. Jai pagailo studento kančių, tad liežuviu išstumia plokštelę ir tiesdama ją studentui sako:
- Paimk, mielasis, gal taip tau bus patogiau...
