Dauguma lietuvių nepatenkinti demokratija Lietuvoje. Tai rodo naujausia “Baltijos tyrimų” apklausa. Negana to, nepasitenkinimas didėja - nuo pernai pakilo 4 procentais. Nors pranešimuose apie apklausą nesigilinama į priežastis, kai kurios jų - akivaizdžios, tačiau yra esminės, kurių neįmanoma pakeisti, o dėl jų demokratija kartais atrodo sunkiai pateisinama.
“Demokratija - prasčiausia valdžia, išskyrus visas kitas”, - šio Winstono Churchillio pasakymo nuvalkioti turbūt neįmanoma. Tuo Churchillis priminė, kad demokratija apskritai yra kompromisas, susitaikymas su vidutiniškumu, nes kiti variantai visi atrodo per pavojingi.
Platono dialoguose “Respublika” ir “Valstybininkas” primenama, kad geriausia valdžia - tai apsišvietusio, įstatymų nevaržomo karaliaus. Bėda ta, jog toks karalius sunkiai atskiriamas nuo tirono (arba lengvai tokiu virsta). Demokratija, anot Platono, yra vidutiniškiausia valdžios forma - ji neatneša “nei didelio gėrio, nei didelio blogio”. Dėl to ji taip pat yra saugiausia valdžios forma, bet ir neįspūdingiausia. Kad ji mūsų netenkina - praktiškai neišvengiama.
Demokratija yra tas paltas, kuris siuvamas pagal vidurkį. Jis turėtų tikti daugeliui, bet iš tiesų jis netinka niekam - net pačiu idealiausiu atveju.
Negana to, demokratija, pripažindama kiekvieno žmogaus žodžio ir minties laisvę bei laikydama kiekvieną žmogų kitiems lygų, skatina tam tikra prasme ydingą pasitikėjimą savimi. Kiekvienas imame galvoti, kad geriausiai išmanome, kaip šalis turėtų būti valdoma arba kas ją turėtų valdyti. Demokratija ragina mus pasisakyti, tačiau sunkiai apsisaugo nuo antidemokratiškų pareiškimų, nes juos drausti - nedemokratiška!
Kol esame pakankamai savikritiški ir kuklūs, kol neatmetame galimybės, kad mūsų idėjos nėra geriausios, kol nepritrūksta ironijos suvokti, kad turbūt kiekvienas mūsų galvojame, jog geriausiai išmanome, kaip šalis turėtų būti valdoma, kol leidžiame visiems pasisakyti - tol demokratija gyvuoja. Tačiau kai prarandame šį “kritišką atstumą” nuo savų minčių ir žodžių, kai šventai įsitikiname, jog kitų dalyvavimas politikos procesuose ir mūsų susitaikymas su kompromisų būtinybe trukdo vykdyti “teisingą politiką”, tada, gerbiamieji, kyla grėsmė demokratijai.
Gal jūs tvirtinsite, kad demokratija iš tiesų trukdo valdyti tiems, kurie geriau išmano, kad demokratija yra runkelių ir neišmanėlių valdžia, kad žodžio laisvė - tiksliau, sakykime, politinės reklamos laisvė, - tik skatina melą, leidžia laimėti gabiausiems melagiams. Gero atkirčio šiam argumentui nėra. Demokratija iš tiesų leidžia nusišnekėti, meluoti, melu tikėti, klysti, netgi žiauriai. Atsakydami mes, demokratijos šalininkai, tegalime priminti, kiek žiaurios žalos žmonijai yra padarę tie, kurie ėmė valdžią į savo rankas neva žinodami tikrą “istorinę” ar “objektyvią tiesą”. Nemanykime, kad paskutinė šalies patirtis su tokiais “žinovais” garantuoja, kad tai niekados nebeįvyks. Ne visos tironijos prasideda svetimos kariuomenės okupacija, o, kaip sakė Edmundas Burke’as, didžiausias pavojus kyla laisvei, kai ji naikinama po kąsnelį, laipsniškai, galima pridurti, vardan “tiesos”, “gėrio” ar “korupcijos pašalinimo”.
Kuklumas verčia kiekvieną prisipažinti, kad nebūtinai žinome, kas geriausia, ir paprasta pagarba vienas kitam - žodžio laisvės neriboti, net kai kiti kalba įkyriai. Ironija ir savikritiškumas verčia sutikti, kad ir mūsų kalbos kitiems gal įkyri, gali skambėti kvailai, gal ir mes kitiems atrodysime korumpuoti, reikšdamiesi spaudoje arba reklamose. Bet savimeilė tikina, kad žodžio laisvė - visų pirma mano - turi būti nevaržoma. Gal aš teisus ir turėdamas progą kitus įtikinsiu. Bet gal esu neteisus, o teisus anas, dėl to gal apsimoka leisti ir jam kalbėti.
Impulsas tildyti kitus kyla ne vien iš kuklumo, savikritikos ir ironijos stokos, bet ir iš nepasitikėjimo savimi - iš nepasitikėjimo savo sugebėjimais atskirti melą nuo tiesos. Dėl to sakoma, jog demokratijai būtinas išsilavinimas. Bet būtina ir žodžio laisvė. JAV prezidentas Woodrowas Wilsonas sakė manąs, kad žodžio laisvė - tai pati geriausia apsauga nuo melo. Melagius reikia versti kuo daugiau kalbėti, nes tai atskleidžia jų melus.
Priešingu atveju melagių tildymas tik paskatina jų kaip kankinių kompleksą ir sustiprina jų įsitikinimą, kad jie kalba teisybę, kuri isteblišmentui paprasčiausiai nepatinka. Kuo labiau varžoma žodžio laisvė, tuo labiau stumiamos į pogrindį draudžiamos idėjos, o ten jos dažnai įgyja visiškai nepelnytą “draudžiamo vaisiaus” patrauklumą. Geriausias priešnuodis melui ir nusišnekėjimui - ne žodžio laisvės varžymas, o žodžio laisvė.
Kad ir kokia būtų netobula demokratija, panašu, kad būtent demokratija yra ta valdžios forma, kuri labiausiai atsižvelgia į žmogaus silpnybę ir ydas, tuo pačiu metu palikdama maksimalią laisvę ir galimybę iškilti tiems, kurie yra ne tik gabūs, bet ir geri. Be abejo, yra valdžios formų, kurios leistų gabiam ir geram vadovui padaryti daugiau gero nei demokratija. Bet kuo daugiau vienam žmogui ar žmonių grupei suteikiama galios daryti gera, tuo daugiau galima padaryti ir žalos, o kad teisingą, gerą vadovą ar vadovus labai sunku atskirti nuo apsimetėlių, rodo kiekviena rinkimų kampanija.
Galop gal dėl to, kad gabūs ir geri vadovai iškyla tik retai ir dar rečiau pakliūva į Vyriausybę ar Seimą, kalta ne tiek demokratija, kiek faktas, kad tokie žmonės - iš tiesų retas dalykas.
