Amerikiečius galima kritikuoti dėl įvairių ydų. Galbūt pastebimiausia: amerikiečiai iš tiesų turi problemų su antsvoriu. Jie taip pat linkę į persidirbimą - aukoja atostogas, poilsį, bendravimą su draugais ir šeima dėl karjeros.
Ypač Vakarų europiečiams, kurie per metus atostogauja 3-5 savaites, amerikiečių polinkis atostogauti vos savaitę ar dvi per metus atrodo nesuvokiamas ir visiškai nepageidautinas. Jei tokia yra didesnės materialinės gerovės kaina, apsieisime su mažiau, sako Vakarų europiečiai.
Bet amerikiečiai, atrodo, tikrai mėgsta dirbti ir mano, kad ilgesnių atostogų nereikia. Nežiūrėjau šios srities statistikos duomenų, bet žinau, kad kai užsimenu amerikiečiams apie ilgesnes atostogas ir laisvalaikio stoką, dažnai į mane žiūrima kaip į truputį aptingusį akademiką arba apsišaukėlį “europietį”, galbūt net norintį užkrėsti vietinius savo dekadentiškomis ligomis. Kitiems baisu, kad jei išeis ilgesnių atostogų, darbdaviai supras galintys apsieiti ir be jų.
Rytų Europoje padėtis truputį kita. Apskritai atrodo, kad Rytų europiečiai, viena vertus, nori greit pagerinti savo materialinę padėtį, bet, kita vertus, norėtų turėti tiek laisvalaikio, kiek turi žemyno Vakarų europiečiai. Čia, žinoma, kalbu apie tuos Vakarų europiečius, kurie dar turi darbus žemyne, kuriame nedarbas dvigubai didesnis nei Jungtinėse Valstijose. Tačiau nedarbas Europoje yra dar didesnis, jei priskaičiuosime septintus, aštuntus, devintus metus “studijuojančius” studentus, kurių mokslus finansuoja vyriausybės, nenorėdamos, kad baigę studijas jie atsidurtų bedarbių sąrašuose, arba tuos, kurie dalyvauja valstybinėse “perkvalifikavimo” programose, dažniausiai jose likdami ilgainiui.
Nors dažnai kalbama apie blogą reputaciją, kurią Amerikoje užsitarnauja iš Lietuvos atvykę žmonės, žinau, kad nemažai įmonių, samdančių ypač jaunus lietuvius, yra labai patenkinti jais kaip kvalifikuota, lanksčia ir ryžtinga darbo jėga. Tik būtų gaila, jei jie tiek “suamerikonėtų”, kad užmirštų europietišką idealą: “Gyventi ne darbui, o dirbti, kad galima būtų gyventi” (vėl mėginu užkrėsti).
Amerikiečių antsvorį greičiausiai lemia du dalykai: pigaus, kaloringo ir (vidutiniam skoniui) skanaus maisto pasiūla bei amerikietiškas taupumas - noras visur gauti “value”. Žodis “value” tokiame kontekste reiškia daugiau negu “vertę” - į lietuvių kalbą šią sąvoką galima versti taip - “kad apsimokėtų”.
Šis “apsimokėjimas” veda prie “supersize” porcijų ir “value meals” su visokiais priedais, kurių prie europietiškų porcijų pripratęs žmogus tesuvalgo gal trečdalį. Galima bent pasidžiaugti, kad amerikietiškuose restoranuose visiškai priimtina pasiimti į namus tai, ko nesuvalgai, nes iš vienos tokios porcijos gali pavalgyti visa europiečių šeima ir dar šuo. Tam net duodami specialūs maišiukai ir dėžutės, vadinamieji “doggy-bags”.
Grįžę iš Prahos, kur maisto parduotuvėse prekiaujama supuvusiomis daržovėmis (bent sykį per savaitę nepastebėję parsinešdavome viduje supuvusį vaisių ar daržovę, o nunešę juos atgal į parduotuvę ne visada sulaukdavome pardavėjų gailesčio ar supratimo: “O tai kam jūs perkate kažkokį mangą?”), labai apsidžiaugėme šviežių, net įtartinai “tobulų” maisto produktų pasiūla, ypač Kalifornijoje. Kitas skirtumas tarp amerikiečių ir europiečių - pastarieji daug labiau bijo genetiškai modifikuoto maisto. Bet daug kas čia iš tiesų yra labai dideli. Greipfrutai, apelsinai, citrinos, bulvės - dvigubai didesni. Net “filet mignon” čia panašėja į “filet gigantesque”.
Kai kurie produktai net neapetitingai dideli. Paprastoje parduotuvėje parduodami viščiukai neretai panašesni į mėsos plytą nei į kadaise kur nors kvėpavusį gyvūną, ką jau kalbėti apie “McDonald’s” vištienos gabaliukus.
Žinoma, ne visiems patinka masinės gamybos ir nesiliaujančios “value” paieškos rezultatai. Dėl to sparčiai plečiasi “gourmet” ir sveiko maisto parduotuvių tinklai, kaip antai: “Whole Foods” ar “Trader Joe’s” (jie parduoda ir “Švyturį”!). Kokybiško, natūralaus maisto kainos, nors didesnės, augant prekybos apimčiai atitinkamai pinga.
Daugelis amerikiečių, pavyzdžiui, “McDonald’s” restoranuose, valgo tik būdami užsienyje. Kai esi nepažįstamoje vietovėje, ypač kur kyla abejonių dėl higienos normų, žinai, kad vienąsyk pavalgęs “McDonald’s” restorane nesusirgsi. Iš to dažnai šaipomasi, tarsi amerikiečiai visiškai nesidomėtų vietos kulinarija. Žinoma, yra ir tokių, bet, kita vertus, net ir toks gurmanas kaip aš, važiuodamas per Lenkijos gilumą, mieliau pakeliui suvalgysiu kokį “McDonald’s” mėsainį, nei rizikuosiu vietos kioske pirkdamas neaiškios kilmės “flaczki”. Net Prahoje - “laikinojoje Europos sostinėje” - esu matęs, kaip kioskuose parduodami sumuštiniai su majonezu stovi saulėje nuo ryto. Man, prašom, vieną “Big Mac”.
Amerikoje paskutinįsyk “McDonald’s” restorane valgiau būdamas paauglys. Nes greitos ir pigios mitybos srityje yra daug geresnių užkandinių, o pasirinkimas didžiulis: “Wendy’s”, “Subway”, “Togo’s”, “Quizno’s”, “Burger King”, “Taco Bell”, “Del Taco”, KFC (buvo “Kentucky Fried Chicken”, bet žodis “fried” dabar pakliuvo į nemalonę, nes skamba riebiai), “Jack in the Box”, “Carl’s”, “In-n-Out” ir kiti. Reaguodamos į sveikuolių judėjimą, dietos besilaikančius pirkėjus, užkandinės didina salotų ir mažiau riebaus maisto pasiūlą bei gerina savo maisto kokybę (arba bent keičia savo pavadinimą).
Bet ar maistas svarbiausia? Gal žinote, kokį klausimą verslą studijuojantiems mėgdavo pateikti “McDonald’s” tinklo įkūrėjas Ray Krocas? Jis liepdavo jiems pasakyti, iš ko jis uždirba pinigus. Tiems, kurie sakydavo “iš mėsainių”, jis atsakydavo “ne”. Atsakymas kitame straipsnyje, jei neatspėsite patys.
