Prieš pat Naujuosius metus papulti į temos prasme ne pačią linksmiausią premjerą - tikras malonumas, ypač šiais laikais, kada po Kalėdų riebalais ir alkoholiu užpilta tauta ganosi po gatves, būriuojasi kolektyvuose, bandydama nugvelbti kokį nuotaikingesnį šou.
Televizija, galima sakyti, visus metus švenčia Naujuosius: vedėjų veidai išdažyti, neblėstančios šypsenos, bandymas būti protingiems…
Ingmaro Villquisto “Helverio naktis”, kaip kadaise Romualdo Granausko “Rožės pražydėjimas tamsoj” Jaunimo teatre prieš pat Naujuosius, pataiso tokią situaciją. Nesvarbu, koks tas liūdesys ar sunkumas - situaciją pateisina jos tikrumas.
Ingmaro Villqisto “Helverio naktis”, kurią režisierius Jonas Vaitkus pastatė Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, pirmiausia įdomi tuo, kad šiame spektaklyje vaidina “užsisėdėję” aktoriai - Jolanta Dapkūnaitė ir Arūnas Sakalauskas. Abu lyg ir “malasi” akyse, ypač A. Sakalauskas - nepailstantis televizijos herojus, bet “Helverio naktis” tapo žeme, kurioje galima ne tik pasišildyti, bet ir pusantros valandos pagyventi. Tai spektaklis, skirtas aktorių sugrįžimui į savo pirmapradžius teatrinius potyrius, atsisakant bet kokio atraktyvumo, savęs demonstravimo, pataikavimo. Šiuo požiūriu spektaklis net nepatogus žiūrovui.
Nepatogus ir pačiam režisieriui, kuris nebando iš Villqisto daryti Vaitkaus. Šį kartą (o tai šiuo metu lietuvių teatre nemadinga) stato dramaturgą, o ne įsivaizdavimą, koks jis galėtų būti ar kaip jį galima pakeisti. (Tai daugelio režisierių siekiamybė.) J. Vaitkus nuo pat pirmųjų žingsnių žengia kartu su dramaturgu ir literatūriškai unikali drama retsykiais pakiša būtent dramaturgines “kojas”. Statant tik dramaturgą, o ne save, tampa savotiškai nuobodu, kadangi fabulos prasme Villqistas jokio “detektyvo” nesiūlo, visą išorinio veiksmo eksplikaciją galima numatyti vos tik spektakliui prasidėjus.
Fašizmo sužaloto Helverio smegenis bando retušuoti gyvenimo draugė Klara, tačiau vos pradėjus irti gyvenimo sunertai situacijai, Ji tiesiog Jį nunuodija, panaudodama įvairiaspalves tabletes, kurių pilni visi namai. Taip Ji ne vien išlaisvina Helverį nuo fašizmo Golgotos, bet ir nuo savęs. Helverio silpnaprotystė tarytum pasisėja joje: įprotis būti gerai tampa aukos ženklu. Klara prižiūrėjo Helverį, lyg bandydama reabilituotis po to, kai kadaise išsižadėjo savo kūdikio. Tačiau paaiškėja, kad išoriškai nematomas moteriškas fašizmas yra tiek pat pavojingas, kaip ir tas - gatvėj vykstantis - visuomeninis.
Šiuo atveju Helveris tampa nukryžiuotoju.
Arūnas Sakalauskas į sceną įžengia be jokių Villqisto neparašytų poteksčių. Jūratės Paulėkaitės apvilktas medinio kareivėlio kostiumu, “išprotėjiškai” vos vos netvarkingu… Keli aktoriaus potėpiai pradžioje dar primena Wernerio Herzogo Artūrą, tačiau greit smilksta jo “didybė” ir čia pat išvystame žmogelį, dėvintį oranžines amžinojo ligonio pėdkelnes su išversta į paviršių kabančia plačia guma. Jis paklusęs ne tik “fašistinėms” apeigoms - judesiams, sureikšmintam vėliavos laikymui, visapusiškam susiniveliavimui, bet ir moters ciniškam infantilumui. Meilės toks personažas turės nedaug: tik porą kartų žiūrovai išvys išorinius, sekundinius jos proveržius, labiau primenančius nelaimingo gyvulėlio instinktus. Viskas tarytum atimta iš būsimojo A. Sakalausko Helverio. Jis padarytas “joks”, o jam lemta būti išrinktuoju.
Aktoriui valdyti sceną nėra sunku. Tuo labiau kad salėje - dauguma gerbėjų. Tačiau užduotis kiekvieną minutę tampa vis sudėtingesnė, nes, be sunkiasvorio vaidmens, aktorius turi neapvilti ir tų, kurie atėjo išvysti linksmo ir pozityvaus Sakalausko. Jis prisijaukina net ir “linksmaplaučius” žiūrovus: finale ne vienas jų nesivaržydamas net ir ašarą nusišluosto.
Už širdies spektaklis stveria net keliose vietose, tačiau tai individualūs reikalai. Jei į spektaklį žiūrėtume kaip į režisūrinį audinį, tai jis “užminuotas” labai subtiliai ir vos pastebimai. Jame vos apčiuopsi emocinius taškus, jame tarytum nieko nėra žiūroviško. Atraktyvumą šį kartą naudoja scenografė. Aldonos ir Donato Jankauskų atliktas Jūratės Paulėkaitės sugalvotas didžiulio mastelio aulinis batas veikia kaip atskiras personažas. Jis atlieka “jau įvykusios” dramos funkciją, o tai, kas vyksta “čia” ir “dabar”, palikta atlikti aktoriams pakankamai mažoje, beveik pustuštėje žalsvai salotinėje aikštelėje. Nei Dapkūnaitės Klara, nei Sakalausko Helveris per daug neturi už ko užsikabinti. Viena kita kėdutė, stalelis - ir viskas.
Įdomu ir tai, kad J. Paulėkaitė dažnai, kai dramaturgas “diktuoja” didesnius apibendrinimus, lyg ištrupina, susmulkina scenovaizdį, o kai Villqistas remarkose vos ne pedantiškai dėlioja daiktus, Paulėkaitė jų apskritai atsisako. Šį kartą jos sprendimas tikrai asketiškas. Ir scenoje lieka du užsisklendę nuo gyvenimo bepročiai, bandantys viens į kitą įsikibti, tačiau finale neišlaikantys dramatiško gyvenimo invazijos.
Arūno Sakalausko nukryžiuoto žmogaus laikysena ir tikru tikėjimu paverstas sceninis tikėjimas sušildo ne tik spektaklį, bet verčia iš naujo patikėti taip sunkiai tikrumu sergančiu teatru apskritai. Atmintyje likę vos keli menininkai, kurie krauju pasirašo po tuo, ką daro. Teatre ypač daugėja amato, o ne tikėjimo. Šį kartą A. Sakalauską galima pavadinti šventuoju. Žinant jo gan didelę ir sudėtingą vaidmenų galeriją, galima teigti, kad Helveris tapo ne vien vaidmeniu, bet aktoriaus teatrine išpažintimi.
Tai tarytum asmeninis susitapatinimas su realiu gyvenimu. Juk ne kartą interviu ar kitomis progomis galima buvo įžvelgi aktoriaus “nežinojimą”, kas yra realu, kas tariama. Nebijojimas išprotėti kaip aktoriui laikui bėgant tapo problema. Paklusimas vaidmens kokybei neišvengiamai veda prie gyvenimo kriterijų devalvacijos, prie besikeičiančios savasties. Pasisavinti Helverį - tai tas pat, kaip teatrui dar kartą pasakyti “labas”. Ir kuo aktorius labiau nutols nuo tikrojo teatro, tuo skausmingiau jam teks grįžti prie Helverio. Susitapatinimas ne vien su išprotėjusiu Helveriu, bet ir su įkūnyto personažo būsenomis - kankinanti satisfakcija. Tai ne mazochizmas, tai realus aktoriaus gyvenimas, kurio nieks niekada neišvys, vos tik šis aktorius nužengs nuo scenos.
Jolanta Dapkūnaitė ypač tinka šalia tokio A. Sakalausko. Nors visą spektaklį nepalieka mintis, kad būtų įdomu išvysti ir visai kitokią Klarą, daugiau mylinčią tokį Helverį, spinduliuojančią didesnę dvasinę šilumą, įvairesnę. Dabartinė Klara daugiau veikia išoriniu žavesiu. “Vokiškas” tipažas J. Dapkūnaitei itin tinka, tačiau šalia itin organiško A. Sakalausko Helverio norisi minkštesnių partnerystės pustonių. Bet tai - tik įrodymas, kad spektaklis gali smarkiai keistis. Šiandien jam tiesiog dar stinga normalaus sceninio gyvenimo.
“Helverio naktis” visų ją sukūrusių menininkų gyvenime svarbi dar ir tuo, kad ji tapo meniniu vienetu, atsiradusiu per stebėtinai trumpą laiką ir ne vien dėl profesinės “reikmės”, bet įrodant, kad noras ir siekis teatru pasakyti sunkiai pasakomas tiesas tampa ne vien rezultatu, bet jų - kuriančiųjų - realiu gyvenimu. Todėl, pasak Rolando Rastausko, šios pjesės vertėjo iš lenkų kalbos (nepagalvokite, kad Villqistas yra švedas), nereikia iš teatro norėti vien bažnytinių apeigų. Į viską reikia žiūrėti šiek tiek paprasčiau.
