Pasaulio istorijoje būta daug šiandien sunkiai paaiškinamų ir suvokiamų mokesčių, kad ir mokestis už barzdą. Kaip šiais laikais būtų reaguojama į tokį mokestį? Sunku pasakyti, bet skandalas tikrai garantuotas. Ne ką lengviau suprantamas būtų, pavyzdžiui, tuščio lapo, pieštukų ar rašalo mokestis, surenkamas iš visų, kurie juos perka, ir išdalijamas rašytojams, nes šiomis priemonėmis buvo galima perrašyti jų kūrinius. Iki tokio mokesčio šiandien Lietuvoje jau labai netoli...
Jau nuo 2004 m. pradžios už įvairias laikmenas (CD, DVD, „flash“ atminties kortelės, daugkartinio įrašymo informacijos laikmenos su USB ir pan.) mokame 6 proc. daugiau, nes į šias laikmenas galima įrašyti ir autorių kūrinius. Šiuo metu Seimo komitetuose jau „sukasi“ naujas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projektas, kuriame norima apmokestinti įvairią įrangą, turinčią atgaminimo funkciją ir kurią įsigiję galime atkurti autorių kūrinius. Papildomais 3 proc. būtų apmokestinti vaizdo ir garso grotuvai, vaizdo kameros, mobilieji telefonai, kopijavimo ir fakso aparatai bei kiti įrenginiai.
Labiau nei papildomas apmokestinimas šiame projekte glumina tai, kad autorių teisėmis besirūpinančios institucijos, tiesą pasakius, nepaiso pačių autorių išreikšto noro dėl jų kūrinių atgaminimo.
Tariama žala...
Kaskart prakalbę apie autorių teises susiduriame su tariamai visų skriaudžiamais autoriais, kone altruistiškai juos globojančiais ir saugančiais autorių teises ginančių įstaigų atstovais (LATGA, AGATA, Kultūros ministerijos autorių teisių skyrius) ir visais kitais, nesuprantančiais pastarųjų ir besistengiančiais išvengti jiems uždedamos globojimo naštos. Ne išimtis ir naujasis Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo projektas, kuriame autoriais besirūpinantys jų teisių gynėjai primygtinai siūlo papildomai apmokestinti atgaminimo funkciją turinčią įrangą, idant būtų galima „teisingai“ kompensuoti autoriams jų patiriamą žalą dėl kūrinių atgaminimo.
Šioje vietoje būtinas paaiškinimas, jog kompensacinis mokestis yra renkamas už tai, kad legaliai įsigijęs autoriaus kūrinį, t.y. sumokėjęs autoriui tą sumą, kuria jis įvertino savo produktą, vartotojas, remdamasis įstatymo suteikta teise (kuris, beje, nepaiso autoriaus išreikšto draudimo atgaminti jo kūrinį), pasidaro vieną kūrinio kopiją savo asmeninėms, ne platinimo reikmėms. Na, pavyzdžiui, „žala“, kurią reikia kompensuoti, atsiranda tada, kai nusipirkęs autoriaus kūrinį įsirašai jį į savo kompiuterinę biblioteką ir taip gali klausytis įsigytą kūrinį ir namie, ir mašinoje, kur, pavyzdžiui, laikai kūrinio originalą.
Šiame vartotojo ir produkto tiekėjo santykyje išties sunku įžvelgti, kur ir kokia materiali žala atsiranda. Pagal LATGA atliktus skaičiavimus, legaliai įsigyto kūrinio kopija, pasidaryta asmeninėms ir neplatinimo reikmėms, autoriui yra žalinga lygiai tiek, kiek kainuoja originalus kūrinys, net jei autorius leido atgaminti jo kūrinį. Taigi, įsigijęs kūrinį ir sumokėjęs autoriui, pavyzdžiui, 40 litų, tuos pačius 40 litų iš jo atimi, jei įsigytą kūrinį įsirašai į savo kompiuterinę biblioteką (ir tai neva turi būti „kompensuota“).
... ir tikri mokesčių mokėtojų pinigai
Pagrindiniai šio mokesčio mokėtojai bus verslo sektorius (tai reiškia, kad susidariusias papildomas išlaidas galiausiai padengs jų teikiamų produktų ar paslaugų vartotojai), kuriam tokie įrenginiai yra būtinybė norint našiai dirbti, ir biudžetinės įstaigos (o tai reiškia – visi mokesčių mokėtojai), kurioms šių įrenginių taip pat reikia toli gražu ne autorių kūriniams atgaminti.
Išties sunku pasakyti, ką bendro su autorių kūrinių atgaminimu turi mobilieji telefonai, fakso aparatai ar buitinė vaizdo kamera. Tačiau apmokestinus atgaminimo funkciją turinčią įrangą diskutuotinas taps draudimas įsinešti tokią įrangą į koncertus, teatrą, kiną ir pan., nes apmokestintos įrangos įsigijimas netiesiogiai suteikia teisę pasidaryti vieną bet kurio renginio įrašą. O galimybė visiems, įsigijusiems įrangą, daryti tokių renginių įrašus tikrai prisidės prie piratavimo masto išaugimo.
Jei jau mokestis mokamas vien už tai, kad įsigijęs kurį nors įrenginį įgyji ir teorinę galimybę atgaminti kūrinius, reiktų ir kitų sričių specialistams susimąstyti ir apmokestinti, pavyzdžiui, siuvimo reikmenis, nes juos įsigiję turime teorinę galimybę „atgaminti“ dizainerių siuvamus drabužius ir taip jie patiria žalą. Arba privačiam naudojimui perkamus muzikos instrumentus, nes su jais taip pat galima atgaminti autorių kūrinius. Be to, akis ir ausis taip pat reikėtų apmokestinti kaip kadaise barzdas! (Aklieji ir kurtieji mokesčio nemokėtų.)
Valstybiškai privatūs interesai?
Įstatyme numatyta, kad autorių teisė gauti autorinį atlyginimą įgyvendinama tik per autorių teisių kolektyvinio administravimo asociaciją. Tuo remiantis surinkti ir paskirstyti atlyginimą autorių teisių ir gretutinių teisių subjektams Kultūros ministerijos nutarimu pavesta Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijai (LATGA) ir Lietuvos gretutinių teisių asociacijai (AGATA).
Taip 2004 m. LATGA surinko 9,8 mln. litų, o 2005 m. jau beveik 12 mln. litų autorinio atlyginimo, nors smarkiai sumažėjo surenkamo kompensacinio mokesčio suma. 2004 metais 2 mln. iš surinktos sumos buvo skiriama administracinėms išlaidoms padengti, o 2005 m. suma, skirta administracinėms LATGA išlaidoms jau siekia net 2,7 mln. litų.
Taigi ši valstybinė įstaiga tampa tokios paslaugos teikimo monopoliu. Toks monopolinis, teritorinis administravimo būdas neatitinka išsiplėtusios ir bendros ES rinkos standartų, kur laisvas prekių judėjimas neturėtų būti trikdomas dėl surenkamo kompensacinio mokesčio. Ne veltui Europos Komisija dar šiais metais ketina paskelbti rekomendaciją dėl sąžiningo kompensavimo autoriams. Todėl toks įstatymo projekto iniciatorių skubotumas siekiant papildomo apmokestinimo yra mažų mažiausiai įtartinas.
Norom nenorom peršasi nuomonė, kad labiausiai suinteresuotos čia – autorių teises ginančios įstaigos, kurioms tai yra papildomos ir gana nemenkos įplaukos. Juolab kad apskaičiuoti, kurių autorių kūrinius ir kokiu mastu asmeninėms reikmėms nusikopijuoja privatūs asmenys, yra neįmanoma, todėl ir garsiai eskaluojamas tikslas teisingai kompensuoti autoriams jų patiriamą žalą dėl tokio kopijavimo negali būti įvykdomas.
Ar autoriai gali rinktis?
Toks įstatymo projektas pateisinamas labai mėgstamu argumentu – šito reikalauja ES direktyvos. Tačiau ES direktyvos nereikalauja tokio apmokestinimo, o tik nurodo, kad autoriams turi būti garantuota teisė arba leisti, arba uždrausti atgaminti jų kūrinius ir kad tais atvejais, kai žala teisių turėtojui yra minimali, gali nebūti ir jokio įsipareigojimo dėl atlyginimo. Taigi viešose diskusijose naudojamas argumentas, kad pakeitimų 20 ir 23 Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo straipsniuose reikalauja būtinybė suderinti juos su ES direktyvomis, yra nepagrįstas.
Taip pat nepaisoma ir autorių išreikšto leidimo arba draudimo atgaminti jų kūrinius. Jei autorius draudžia atgaminti jo kūrinius, yra nepaisoma šio draudimo ir leidžiama atgaminti vieną kūrinio kopiją, o tokiu atveju autoriai nebegali diegti techninių, jų kūrinius apsaugančių priemonių. Techninės apsaugos priemonės – tai į autorių kūrinius diegiamos sistemos, kurios neleidžia daryti kūrinių kopijų. Tačiau tokių sistemų diegimas prieštarauja įstatymui, nes ten numatyta, kad vartotojai be autoriaus leidimo gali pasidaryti vieną kūrinio kopiją.
Natūraliausias šiuo metu kylantis klausimas yra toks – kodėl neleidžiama autoriams patiems nuspręsti, leisti ar drausti atgaminti jų kūrinius? Atsakymas, deja, nėra labai mielas. Įtvirtinus tokį principą, autoriai, diegdami technines apsaugos priemones, galėtų patys rūpintis savo kūrinių apsauga, o tai reiškia, kad valstybinio įsikišimo ir apsaugos nereiktų apskritai. O tai, savaime suprantama, nuostolis autorių teises administruojančioms institucijoms.
Kita vertus, matyt, ir autoriams yra daug lengviau gauti tariamą kompensaciją nei rūpintis tuo, kaip apsaugoti savo kūrinį, o dar labiau tuo, kiek absurdiškas yra toks apmokestinimas, kuris užtikrina jiems kompensaciją.
Ad absurdum
Pasinaudojimas ES direktyvomis tam, kad būtų pateisinami patys keisčiausi sprendimai, nėra naujiena. Kitas populiarus argumentas – esą visos kitos šalys taip daro – geriausiai pažįstamas visiems vaikus auginusiems tėvams. Mažieji tiesiog nieko labiau akivaizdaus dar nesugalvoja. Tik tokiu atveju vaikų paprasčiausiai paklausiama: „O jei visi būtų šokę į šulinį, tu irgi šoktum?“ Ir kiekvienas supranta, kad tai, ką daro visi, dar toli gražu nereiškia, kad tai yra teisinga ir naudinga tau. Šiuo atveju toli gražu net ne visa ES taiko kompensacinio mokesčio mechanizmą.
Bet, kaip jau įprasta, einama ten, kur veda banda, ir nė nebandoma daryti kitaip. Sėkmingai leidžiama sau ignoruoti autorių – tų, kurių teises turėtų ginti, – pasirinkimo ir apsisprendimo teisę, kaip ir nuo ko saugoti jų kūrinius, jei apskritai saugoti. Dar daugiau – leidžiama sau uždėti realią mokesčių naštą (apskaičiuota, kad apmokestinus vien mobiliuosius telefonus juos pirkdami vartotojai autoriams sumokėtų dar apie 9 mln. litų) visiems mokesčių mokėtojams, ir tiems, kurie turi kažką bendra su kūrinių atgaminimu, ir tiems, kurie su tuo neturi nieko bendra. Ir dar daugiau – leidžiama sau nuspręsti, nes apskaičiuoti neįmanoma, kam, kiek ir pagal ką priklauso toks kompensacinis mokestis.
Daiva Kiršytė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė.
