Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota

Vilkaviškiečių namuose karaliauja... varlės

Irena ZUBRICKIENĖ

Vilkaviškietė Jolita Kojutienė savo namus pavertusi varlių karalyste. Tik varlės šiuose namuose - netikros. Įvairiausio dydžio ir spalvų suvenyrinės varlės "okupavusios" specialiai joms pagamintas lentynas, taip pat - palanges, stalelius, įvairių baldų atbrailas. Varlių yra ir Jolitos papuošalų dėžutėse, ir drabužių spintoje.

REKLAMA
REKLAMA

- Puikiai prisimenu, kaip mano namuose atsirado pirmoji varlė, - nuotaikingai pasakojo Jolita. - Prieš keliolika metų brolienė padovanojo mielą suvenyrą - iš druskos masės pagamintą varlę. Man ji buvo labai graži. O paskui taip jau išėjo savaime - prie jos pradėjo rikiuotis kitos įvairios varlės. Tiksliai neskaičiavau, bet mūsų namuose šiuo metu "gyvena" apie tūkstantį varlių.

Jolita patikino, kad varlė, daug kam esą nemielas gyvūnas, jai niekada nekėlė šleikštulio. Visai kas kita - plonaskūris slidusis sliekas... Be to, anot įvairios literatūros, kuria dėl savo pomėgio perskaitė Jolita, varlė - "gyvūnas su prasme". Pavyzdžiui, tam tikros rūšies varlės figūrėlė, atsukta priekiu į duris, esą į tuos namus nešanti pinigus.

Jolita žino kiekvienos savo varlės atsiradimo istoriją. Daugiausia jų - dovanos ir artimiausių žmonių kelionių suvenyrai. Moteris, negalinti ramiai praeiti pro jai dar nematytą varlę, drįsta jos paprašyti net ir iš visiškai nepažįstamų žmonių. Štai kartą Jolita ėjo Vilkaviškio poliklinikos link ir pastebėjo viename stovinčiame automobilyje prie veidrodėlio kabančią varlę, kiek didesnę nei būna žaisliniuose kiaušiniuose. Kolekcionierė, įvertinusi, kad prie vairo sėdi lūkuriuodamas jaunas vairuotojas, išdrįso jį užkalbinti, paaiškino apie savo kolekciją ir paprašė tos varlytės. Vairuotojas mielaširdingai sutiko pradžiuginti "galbūt kuoktelėjusią" nepažįstamąją - padovanojo suvenyrą.

REKLAMA
REKLAMA

Kitą kartą Jolita net kelias dienas galvojo ir apie dėvėtų drabužių parduotuvėje pamatytą medžiaginę varlę, tapusią tos parduotuvės interjero dalimi. Pardavėja nesusigundė net "dideliais pinigais". Jolita vis tiek gavo savo: apie jos "nepamirštamą" varlę išgirdusi draugė pasistengė rasti pažinčių, ir parduotuvę puošusi varlė netrukus rado vietą Jolitos namuose.

Ne viena varlė Jolitos kolekcijoje byloja buvus linksmas istorijas.

- Kartą apie mano kolekciją papasakojo vienos televizijos žurnalistai, pavadinę mane varlių karaliene, - pasakojo Jolita. - Po kurio laiko artimieji man pranešė, kad Marijampolės laikraštyje yra skelbimas: "Ieškau Varlių karalienės. Laukiu skambučio". Kai paskambinau paskelbtu telefonu, atsiliepęs marijampolietis... nebenorėjo su manimi kalbėti! Pasirodo, jam, vedusiam vyrui, įvairių dalykėlių kolekcininkui, pagal tą skelbimą skambino būrys moterų, jo "Varlių karalienę" supratusių kaip romantišką moters epitetą, kvietimą bendrauti. Vyriškio žmona jau net buvo įpykusi - gal net skyrybomis dvelkė toji atsiradusių "varlių karalienių" pasiūla. Paaiškėjo, kad mano bendramintis tenorėjo susipažinti su manimi, kolekcininke, ir padovanoti man vieną varlę iš savo kolekcijos bei pakviesti į šiame krašte esančių bendraminčių būrelį.

REKLAMA
REKLAMA

Jolita neslėpė, kad jos pomėgis - nepigus malonumas. Brangiausia varlė, sidabrinis papuošalas, kainavo 150 litų. Yra ir už 130 litų įsigyta varlytė su paauksuota karūnėle. Nepigių papuošalų (žiedų, auskarų, pakabučių, vėrinių, apyrankių), ant kurių puikuojasi mažesnės ar didesnės varlių figūrėlės, Jolita turi ir daugiau. Su vienais moteris nesiskiria kasdien, antrus laiko įsegtus į drabužių atlapus spintoje, trečius - papuošalų dėžutėse.

Brangiausi širdžiai moters papuošalai - išdrožinėti jos sutuoktinio Vidmanto. Nesišaipydamas iš žmonos pomėgio, jis jau seniai "perkando", kaip turi atrodyti varlė ir kaip jos kontūrus išdrožti, išraižyti medyje. Šiuos papuošalus Vidmantas, pripažintas amatininkas - medžio drožėjas, pats ir pagaminęs. Ir įspūdingų varlių figūrėlių (jau šešiolika) žmonai profesionaliai pridrožęs. Vidmanto rankomis varlių pavidalo drožiniais išpuošti kai kurie virtuvės indai, rankšluostinė, žvakidės, nuotraukų rėmeliai, net salono šviestuvas. Iš tiesų keliuose šios šeimos kambariuose, kur beužmestum akį - virš galvos ar lango link, į sekciją ar į stalelį, gali pamesti pastebėtų varlių skaičių. Stambios varlės įtupdytos ir į gėlynus kieme, šių gyvūnų akys žiūri ir iš ant grindų patiesto kilimėlio, ir iš patalynės, ir iš naktinių marškinių, kojinių, rankšluosčių...

REKLAMA
REKLAMA

- Negaliu paaiškinti šio savo pomėgio, - nusijuokė įvairiais meniniais polinkiais (pinti, piešti, drožti, fotografuoti) galinti pasigirti moteris. - Man tai patinka, ir viskas! Jeigu rinkčiau ką nors kita, klaustumėte, kodėl tai. Gal ir yra žmonių, dėl tų varlių pavadinančių mane kvaile, bet į akis dar niekas nekvailino. Man tai įdomu, gražu. Ir joks čia azartas - jau greičiau liga, nuo kurios niekaip neišsigydau, nes... to ir nenoriu.

Jolita viliasi, kad jos kolekcija daugybę metų nebus sunaikinta - galbūt ją tvarkyti ir klasifikuoti perims vienas iš dviejų šeimos sūnų, kuris labai palaiko mamos pomėgį.

Rolando ŠMIGELSKIO nuotr.:

- Jolita Kojutienė negali paaiškinti, kodėl jau keliolika metų garbina varles

Gairės:

Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Gairės:
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų