Čia Lietuva... .................................................... Išgelbėjęs du žmones, nelaiko savęs didvyriu
Giedra AKAVICKIENĖ
Pirmąją šių metų dieną Telšiuose esančiame Masčio ežere įlūžo paauglys. Nors aplink buvo daug žmonių, į pagalbą skęstančiajam atskubėjo vienintelis - 42 metų telšiškis Aivaras Bružas. Dviejų vaikų tėvas, rizikuodamas savo gyvybe, iš ledinio vandens ištraukė nepažįstamą berniuką ir sėkmingai parvedė į krantą.
Nepraleidžia progos pačiuožinėti
Apie šį didvyrišką poelgį taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne viena liudininkė. Paskambinusi moteris sakė, kad toks žmogus kaip Aivaras nusipelnė bent jau padėkos. Beje, iš ežero ištrauktas berniukas - ne vienintelis A.Bružo išgelbėtas žmogus. Dar vaikystėje Aivaras tame pačiame Masčio ežere išgelbėjo skęstantį klasės draugą.
Gelbėtojas A.Bružas buvo kuklus. „Nelabai moku pasakoti, man lengviau virinti“, - juokavo aliuminio suvirintoju dirbantis vyras ir pridūrė, esą čia visai nėra apie ką rašyti. Vis dėlto juk ne kasdien svetimas žmogus be jokių išskaičiavimų dovanoja kitam brangiausią turtą - gyvybę.
... Sausio 1-oji buvo graži, saulėta diena. Aivaras su žmona Rita ir 7 metų dukra Juste, pasiėmę pačiūžas, patraukė Masčio ežero link. Septyniolikmetis sūnus Tomas liko namuose. „Mes nepraleidžiame progos pasinaudoti nemokamu ledu. Kam važiuoti į kitų miestų ledo arenas, jeigu gyvename priešais Masčio ežerą!“ - linksmai kalbėjo A.Bružas.
Tuokart jis iš vakaro buvo patikrinęs ledo stiprumą, be to, žinojo, kad žvejai jau 3 dienas vaikščiojo ant ežero. Taigi šeimyna išėjo pasiėmusi rogutes, ant kurių labai patogu atsisėdus apsiauti pačiūžas. Būtent tos rogutės ir padėjo išgelbėti nepilnamečio gyvybę.
Skęstančiojo akyse – baimė ir viltis
Bružų šeima čiuožinėjo tol, kol Aivaras netikėtai pastebėjo kažką keisto. Telšiškis negalėjo patikėti... „Tolumoje ant ledo mačiau tik galvą. Galvojau - tai žmogus ar ne? Tada supratau: kažkas vandenyje murdosi“, - savo įspūdžius prisiminė gelbėtojas.
A.Bružą ir skęstantįjį skyrė maždaug 50 metrų atstumas. Telšiškis prisipažino, kad jį apėmė panika. „Nebežinojau, ką daryti, ką imti, - neslėpė vyras. – Staiga numečiau batus nuo rogių ir, jas pastvėręs, ant pačiūžų varau, varau, varau, o tas žmogus nerodo jokio balso. Matau, liko gal 10 – 15 metrų atstumas. Atsiguliau ant pilvo, kad pats neįlūžčiau. Prišliaužiau arčiau, žiūriu - jo akiniai blizga, ant galvos – kepurė...“
Bandydamas pats išsikapanoti, skęstantysis buvo prilaužęs ledų. Nelaimės vietoje ledo storis siekė vos porą centimetrų. Ežero gylis ten - apie 3 metrus. Iki smakro vandenyje paniręs berniukas nesiblaškė ir nesakė nė žodžio. Jo gelbėtojas, išsigandęs, kad vaikas jau netekęs jėgų, kelis kartus metė rogučių virvę. A.Bružas tikėjosi, jog įlūžėlis kažkaip užsikabins už virvės ir nenuskęs. Tačiau, numetus virvę, jokios naudos nebuvo - lediniame vandenyje paniręs paauglys tik pažiūrėjo keistai į savo gelbėtoją...
„Kokios buvo jo akys... Prisiminus suspaudžia širdį. Buvo žiaurus vaizdas. Jose mačiau didžiulę baimę ir viltį. Nors jis nekalbėjo, perskaičiau jo mintis: „Žmogau, gelbėk - gal tau pavyks...“ - savo išgyvenimais pasidalino A.Bružas.
Rogės labai pravertė
Kelis kartus gelbėtojas metė virvę berniukui, bet šis jos nesugriebė, nors ranką tiesė. Tuomet A.Bružui į galvą atėjo išganinga mintis – pastumti nelaimėliui roges. Ištiesęs ranką, vaikas sugriebė rogutes už metalinės atkaltės ir įsikabino iš paskutiniųjų jėgų. Tačiau A.Bružui traukiant už virvės rogutes su įsikabinusiu paaugliu, nepavyko jo pajudinti iš vietos, nes berniuko krūtinė rėmėsi į ledą. Gelbėtojas ėmė slysti atgal prie lede įlūžusio vaiko. Supratęs, kad taip nieko nepeš, telšiškis pamokino vaiką ant ledo kelti koją.
Pagaliau paauglys padarė tai, ko buvo prašomas, ir A.Bružas jį ištraukė iš vandens. Tada išgelbėtasis vėl pasielgė neapdairiai – ėmė stotis ant ledo. „Šaukiu jam: „Nestok! Įkrisime abu! Šliaužk link manęs!” – pasakojo A.Bružas.
Įlūžęs berniukas ne tik nešaukė žmonių pagalbos, bet ir gelbėjamas nepratarė nė žodžio. Greičiausiai jam kalbą buvo atėmęs šokas. Savo gelbėtojui vaikas vėliau pasakė tik tiek, kad įlūžo eidamas per ežerą į namus, ir rankos mostu parodė į Vilniaus gatvės daugiabučius. Pasirodo, taip jis norėjęs sutrumpinti kelią.
„Šlapias, sustiręs nuo šalčio berniukas norėjo eiti namo, bet aš jo nepaleidau, iš patirties žinodamas, kad neįstengs pareiti. Iškvietęs greitąją, nusivedžiau ant kranto, kur kartu laukėme medikų. Paėmiau vaiką už rankos, žiūriu - jos tinsta, raudonuoja. Netrukus įsodinau berniuką į medikų automobilį ir daugiau nieko apie jį nežinau“, - sakė A.Bružas.
Buvo brangi kiekviena sekundė
Kaimynė pasakojo, kad tuokart aplinkinių prašė padėti Aivarui, puolusiam gelbėti, tačiau norinčiųjų neatsirado. Vienas senukas esą dar šaukė patardamas: "Gulkis!", tačiau po patirto sukrėtimo atsigavęs A.Bružas mano, kad jeigu būtų šliaužęs, jo pagalbos būtų nebereikėję. Juk sparčiai silpstančiam berniukui buvo brangi kiekviena sekundė, todėl veikti reikėjo labai greitai.
A.Bružas nežino, nei kiek metų jo išgelbėtam berniukui, nei koks jo vardas – esą atrodė kaip jo sūnaus amžiaus. Ar iš Masčio ežero ištraukto ir į ligoninę išvežto paauglio tėvai žino, kas įvyko? Jeigu taip, tai keistoka, kodėl jie iki šiol nesusirado savo sūnaus gelbėtojo ir nepadėkojo už išgelbėtą gyvybę.
„Nereikia man jokių padėkų. Aš tik norėčiau, kad jeigu kas nors nutiktų mano sūnui ar dukrai, tai kad iškart atsirastų žmogus, kuris protingai suveiktų - nepultų su panika, o ramiai padėtų“, - užbaigė A.Bružas.
Autorės nuotr.
1. Vaikiškos rogutės labai pagelbėjo Aivarui 2. Aivaras Bružas mieliau virina nei pasakoja apie nuotykius 3. Šaunuolis gelbėtojas iš Telčių
