1986-ųjų sausį Floridos (JAV) padangės ramybę sudrumstė milžiniškas ugnies kamuolys. Po kelių sėkmingų skrydžių tik pakilęs sprogo kosminis laivas "Čelendžeris". Žuvo septyni juo skridę astronautai. Kas gi įvyko? Ir kodėl buvo ignoruojami perspėjimai, jog tokia nelaimė iš tikrųjų gali nutikti?
Puikiai inžinierių ir mokslininkų iš NASA komandai 1986-ųjų sausio 28-osios rytas prasidėjo įprastais rūpesčiais. Jie jau nežinia kelintą kartą tikrino visas "Čelendžerio" sistemas. Manyta, kad tai bus eilinis daugkartinio kosminio laivo skrydis.
Septynių astronautų komanda išklausė paskutines instrukcijas. Tarp jų buvo ir mokytoja Kristina Makolif, laimėjusi teisę dalyvauti skrydyje po sunkios atrankos, kurioje dalyvavo net keli tūkstančiai norinčiųjų. Daugybė žmonių kosminiame komplekse ir prie televizorių ekranų jaudinosi laukdami nepaprasto reginio - "Čelendžerio" starto. Ir nė vienas nesitikėjo, kad prabėgus kelioms sekundėms po įspūdingo starto kosminį laivą ištiks tragedija - jis sprogs ir pavirs milžinišku baltu ir oranžiniu ugnies kamuoliu, visi įgulos nariai žlugs, o kosminės Jungtinių Amerikos Valstijų programos bus sustabdytos net trejiems metams. Žmonės negalėjo patikėti savo akimis. Visą pasaulį apskriejo netoli televizijos kameros stovėjusios amerikietės žiūrovės žodžiai: "Viešpatie, kas gi nutiko?"
Preliudija
Nesklandumai prasidėjo dar tragedijos išvakarėse, naktį, kai temperatūra Floridoje nukrito iki neįprastai žemos ribos - 27 laipsnių žemiau nulio. Ryte vadinamoji NASA "ledo komanda" kibo į darbą - nuo kosminio laivo ėmė kruopščiai valyti ledą. Kilimo metu atskylantis ledas galėjo pažeisti ugniai atsparią laivo dangą. Komanda savo darbą atliko, tačiau vėliau paaiškėjo, kad kompanijos "Rokvel" inžinierius paskambino skrydžio kontrolės komisijai ir pasiūlė startą atidėti, kadangi visiškai nuvalyti ledo tikriausiai nepavyksią.
Kosmodrome susirinkę žmonės karštai sveikino astronautus, žengiančius prie "Čelendžerio", kurį jau buvo galima laikyti kosminių skrydžių veteranu. Tačiau jie nieko nežinojo apie įspėjimą dėl apledėjimo, atskriejusį iš už trijų tūkstančių mylių, iš Kalifornijos, kur buvo kompanijos "Rokvel" būstinė. Apie įspėjimą nežinojo ir astronautai. Užėmę savo vietas jie borto kompiuteriu pradėjo tikrinti visas laivo sistemas. Atrodė, jog misijai pasiruošta puikiai. Ekipažas turėjo paleisti į orbitą naują ryšių palydovą, kainavusį 100 milijonų dolerių, ir atlikti kelis eksperimentus. Jis turėjo išmatuoti Galilėjaus kometos spektrą, radiacijos lygį atskiruose kosminio laivo sekcijose ir stebėti, kaip nesvarumo būklė veikia pasiimtų į laivą tuzino viščiukų embrionų vystymąsi.
Likus pusaštuntos minutės iki starto, nuo laivo ir raketos nešėjos su milžiniškais varikliais, kainavusiais milijardą dolerių, buvo patrauktos metalinės konstrukcijos. Išorinis "Čelendžerio" kuro bakas buvo sulig dešimties aukštų namu ir talpino beveik du milijonus litrų skysto deguonies bei vandenilio.
Starto sistema pradėjo skaičiuoti paskutines sekundes. Šiuos skaičius kartojo visi žmonės.
Starto metu laivo vadas Dikas Skobis ir pilotas Maiklas Smitas buvo skrydžio denyje. Už jų sėdėjo inžinierė elektrikė Džudit Reznik ir fizikas Ronaldas Makneiras. Žemiau, viduriniame denyje, krėsluose sėdėjo inžinierius Elisonas Onidzuka, inžinierius elektrikas Gregoris Džarvis ir Kristina Makolif.
Likus šešioms sekundėms buvo paleistas pagrindinis variklis. "Keturi... trys... du... vienas... Startas!" Programa prasidėjo. Karštai plojant žiūrovams "Čelendžeris" pakilo į dangų.
Tarp stebėtojų buvo ir Kristinos Makolif šeima bei 18 jos mokinių iš trečiosios klasės, specialiai iš Konkordo miestelio Niu Hempšyro valstijoje sukorusių net pustrečio tūkstančio mylių tam, kad pasižiūrėtų, kaip jų mokytoja kuria istoriją.
Po šešiolikos sekundžių didžiulis kosminis laivas gracingai pasisuko. "Čelendžeris" įgyja pagreitį", - pranešė kontrolės komisija lygiai po 50 sekundžių nuo starto. "Skrendame su pagreičiu", - per radiją raportavo kapitonas Skobis. Dar po trijų sekundžių toliaregės NASA televizijos kameros užfiksavo įspūdingą vaizdą, kurio negalėjo matyti kosminį laivą plika akimi stebėję žiūrovai. Laivo viduryje, prie išorinio kuro bako, atsirado neryški, tačiau aiškiai matoma oranžinė šviesa.
Dar akimirka, ir prasidėjo košmaras. "Čelendžerį" apgaubė liepsnos. Kai milžiniškas Y raidės formos debesis pradėjo sklaidytis, žiūrovus apėmė nenusakomas siaubas.
Ironiška, tačiau iš Hiustono, kur buvo skrydžio kontrolės centras, dar kelias akimirkas buvo pranešinėjama ne kas nutiko, o kas turėjo vykti pagal planą. Tiesiog diktorius žiūrėjo ne į televizijos ekraną, o į kontrolinį skrydžio grafiką. "Viena minutė penkiolika sekundžių, laivo greitis 935 metrai per sekundę. Nuskrista 16,2 kilometro, aukštis virš žemės - 12,6 kilometro". Milijonams tragedijos sukrėstų televizijos žiūrovų šie jo žodžiai nuskambėjo tarsi koks užkeikimas. Staiga diktorius nutilo ir sukrėstu balsu paskelbė: "Kaip mums ką tik pranešė skrydžio koordinatorius, kosminis laivas "Čelendžeris" sprogo. Šią informaciją patvirtino ir skrydžio direktorius".
Prezidentas Ronaldas Reiganas tuo metu dirbo Ovaliniame kabinete. Netikėtai įėjo keli jo pagalbininkai. "Kosminis laivas pateko į rimtą incidentą", - pranešė viceprezidentas Džordžas Bušas. Ryšių su visuomene direktorius Patrikas Bjukenenas buvo atviresnis: "Sere, kosminis laivas sprogo". R. Reiganas buvo sukrėstas kaip ir visi amerikiečiai. Juk tai jis priėmė sprendimą, kad pirmuoju civiliu žmogumi kosminio laivo ekipaže turėtų tapti vaikų mokytoja. Daugiau nei 11 000 žmonių varžėsi dėl šios teisės. Prezidentas pats pasveikino Kristiną Makolif, ir štai... Po kelių valandų R. Reiganas kreipėsi į tautą. Jis buvo akivaizdžiai tam nepasiruošęs ir žodžiai apie "neišvengiamas aukas mokslo tyrimų vardan" dar ilgai kėlė žmonių pasipiktinimą.
Nacionalinė tragedija
Amerikiečiai buvo sukrėsti. Per ketvirtį amžiaus astronautai į kosmosą jau buvo pakilę 55 kartus ir sėkmingas jų sugrįžimas į žemę buvo tarsi savaime suprantamas dalykas. Šalyje buvo paplitusi nuomonė, kad kiekvienas jaunas žmogus, kelis mėnesius rimčiau pasitreniravęs, jau gali skristi į kosmosą. Jauna ir energinga mokytoja Makolif turėjo tapti naujos, civilinės kosmoso istorijos pradininke.
Po trijų varginančių treniruočių mėnesių mokytoja buvo pilnai pasirengusi fantastiškiausiai savo gyvenimo kelionei. Iš kosmoso televizijos dėka ji būtų pravedusi dvi pamokas po 15 minučių. Jas turėjo transliuoti daugelis pasaulio televizijos stočių. Makolif būtų papasakojusi vaikams apie kosminio laivo veikimo principus ir kosminių skrydžių teikiamą naudą. Deja, pamokos, kurios būtų patekusios į istoriją, neįvyko.
Kažin ar dar kuriame miestelyje žinia apie "Čelendžerio" katastrofą buvo sutikta taip skaudžiai kaip Konkorde. Ten prie televizoriaus mokyklos salėje susirinko visi Kristinos pažįstami ir artimieji. Jie taip laukė jos triumfo, o tapo mirties liudininkais... Visi 30 000 miestelio gyventojų pasijuto taip, tarsi būtų miręs jų šeimos narys.
Į tragediją sureagavo ir pagrindiniai kosmoso tyrinėjimų varžovai - Sovietų Sąjunga. Maskvos radijas perdavė užuojautą amerikiečių tautai ir paskelbė, jog žuvusių Makolif ir Reznik vardais pavadinti du Veneros krateriai. Savo užuojautas nedelsdami pareiškė ir Jonas Paulius II bei Didžiosios Britanijos premjerė Margareta Tečer.
Tuo tarpu pirmasis amerikietis, išėjęs į atvirą kosmosą, tuo metu jau senatorius Džonas Glenas, kitą dieną po tragedijos pareiškė: "Mes, pirmieji, žinojome, kad anksčiau ar vėliau kas nors panašaus nutiks, ir su nerimu to laukėme. NASA į viską pradėjo žiūrėti pernelyg atsainiai, beveik kiekvieną kartą tekdavo dirbti su vis didesniais greičiais ir su tokia energija, su kokia žmonija iki tol nebuvo susidūrusi. Nedrįstu nieko teigti, tačiau greičiausiai tragedija įvyko dėl žmogiškojo atsainumo". Sklinda gandai, kad vėliau dėl šių žodžių senatorius Glenas turėjo keletą nemalonių pokalbių su savo buvusiais vadovais - NASA viršininkais.
Visose Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo paskelbtas gedulas. Gedėjo kaip kas išmanė. Los Andžele buvo uždegtas olimpinis fakelas, užgesintas iš karto po Olimpinių žaidynių. Niujorke buvo užgesintos visų aukščiausių dangoraižių šviesos. Floridoje, vandenyno pakrantėje, susirinko 22 000 žmonių ir susikibę rankomis degino žvakutes.
O tuo tarpu daugybė NASA ir vyriausybės ekspertų stengėsi išsiaiškinti, dėl ko įvyko ši tragedija... Apie tai - kitame numeryje.
