Lapė ir antis
Bėgdama į olą savo,
Lapė antį pasigavo.
Apsidžiaugus laimikiu,
Atsiduso du sykiu:
- Užjaučiu tave be galo,
Bet dabar tokie laikai:
Alkani prie pliko stalo
Lieja ašaras vaikai...
- Krypu rypu, - tarė antis, -
Nevertėtų tau graudentis,
Bet galėtum man prieš mirtį
Paskutinį žodį skirti.
Aš - kalbėtoja nevykus,
Mano dikcija prastoka,
Bet užtat gerai kaip sykis
Vieną gražų šokį moku...
Net ir lapės kartais klysta,
Nors apgauti jas sunkoka...
Antis ėmė šokti tvistą,
Prieškarinį negrų roką,
Surypavo:
- Aš lekiu!
Ir išnyko iš akių.
Lapė snapė taip nusprendė:
- Privalu menu gėrėtis,
Meno reikšmę suprantu,
Bet saviveiklą žiūrėti
Tai geriausia po pietų.
REKLAMA
