Augustas TAMALIŪNAS
Va šitaip bendrais bruožais galima nusakyti Piniavoje (Panevėžio raj.) nužudyto dvidešimt vienerių metų Gedimino Kabelio gyvenimo kelią, gana vingiuotą ir jį vis kreipusį į nuodėmių liūną. Šiame verta pasikapstyti, kartu mėginant įminti, kas iš tikrųjų siejo nė karto neteistus kaimo padaužas su itin margą praeitį turėjusiu vyruku. Pradedam!
Sausio šešioliktąją, tiktai ne šiemet, o prieš septynias žiemas, jau seniai išsituokusių Laimos ir Vladislavo Kabelių keturiolikmetis sūnus kažkur nusitašė. Maždaug aštuntą valandą vakaro jis Kniaudiškių gatvėje nužiūrėjo vienuolikmetę mergaitę ir netruko ją sučiupti ir nusitempti į liftą. Žodžiu, mėgino išprievartauti, tačiau iš girto užgaido nieko neišėjo. Mėginantis tapti vyru Gediminas Kabelis buvo užkluptas, pradinukės tėveliai ir kaimynai atkirto visus kelius, ir piktavalis netrukus spurdėjo gaudytojų gniaužtuose. Byla užtruko, tačiau pasiekė teismą. Kone po metų Gediminas išgirdo nuosprendį. Neteko laisvės penkmečiui. Tų šešiasdešimties mėnesių Kauno nepilnamečių kolonijoje neatbuvo. Antanina Kabelienė sakė, kad jos vaikaičio pasigailėjo ankstesnis prezidentas. Suteikė malonę, kad šis vėl patektų už grotų, tik jau už nusikaltimą nuosavybei. Vladislavas Kabelis, Gedimino tėvas, mus tikino, kad sūnus atseit pavogė striukę pusbroliui, ir už tai dar sykį gavo penkerius metus laisvės atėmimo. Dukart teistas vaikinas pernykštę liepą grįžo į namus, į Piniavą, pas močiutę Antaniną, pas tėvą ir šio moterį.
Štai dabar pats metas užmiršti senas nuodėmes ir bent šiek tiek prašviesinti Piniavoje nutikusį kruviną kriminalą. Jo aplinkybės lig šiolei nėra itin aiškios, na, o kadangi nei įvykį tiriantis panevėžietis prokuroras Irmantas Ruželė, nei tardymo skyriaus vyriausiasis prokuroras Aidas Amparavičius labai šnekūs nebuvo, tai mums teks remtis užpeiliuoto vaikino artimųjų žodžiais.
- Buvo sekmadienio vakaras, teležaidimų metas, - pasakojo Vladislavas Kabelis. - Iš anksto prisipirkome loterijos bilietų. Visi. Ir aš, ir mano mama, ir Gediminas. Kiekvienas taikėmės išlošti jeigu jau ne aukso puodą, tai bent padorią sumą. Ne, negėrėme. Vos prasidėjo "Teleloto", staiga į duris kažkas paskambino. Gyvename pirmajame aukšte. Sūnus išėjo į laiptinę ir netrukus grįžo. Apsirengė. Nelabai domėjomės, kas jį išsikvietė, nes žiūrėjome programą. Gal po dešimties minučių staiga atsilapojo durys ir pro jas įvirto Gediminas. Netvirtai pastovėjo ir krito prieškambaryje, galva į kambarį. Tik tada pamatėme kraują. Buvo perdurtas pilvas. Prišokęs paklausiau: "Kas?", o jis atsakė: "Čiukas". Sūnus, be abejo, turėjo omenyje kaimynystėje, tiktai kitame name, gyvenantį Nerijų Kriuką, jaunesnį už Gediminą dvejais metais. Tą kaimo mušeiką visi iš vaikystės Čiuku vadina, gal dėl jo nuolat krečiamų kiaulysčių. Nebuvo labai dideli draugai, tačiau, žinoma, susieidavo. Juk beveik bendraamžiai! Nematėme paties įvykio, todėl nežinia, kaip ten buvo. Vėliau sužinojome, kad kartu su Čiuku buvo atėję dar du draugužiai, toks dvidešimtmetis Žydrūnas Špiegis ir Nerijus Rusteika, tas vyresnis, dvidešimt ketverių metų.
- O aš numanau, kaip viskas buvo, - atskleidė savo versiją Antanina Kabelienė. - Turbūt prieš gerą mėnesį kažkas sumušė mūsų kaimyną Karaimą. Neprisimenu jo pavardės, tik visi tą vyriškį šitaip vadina. Karaimę žmoną turi, pats juodbruvas, va ir Karaimas! Žodžiu, vėliau pasklido gandai, jog tą kaimyną aptalžė Čiukas, o šis, čiuptas į nagą, visą kaltę suvertė Gediminui. Anūkas nenorėjo veltis į svetimus reikalus ir nuo policininkų išsisukinėjo, stengėsi nepakliūti jiems į rankas. Apkaltins, sakė, nes esu sėdėjęs, o tas Čiukas, sakė, išsisuks! Pagaliau jis pasiryžo iškloti visą teisybę, pats man šitaip prasitarė, turbūt ir Čiukui apie tai užsiminė, todėl manau, kad šis atėjo atkeršyti. Antraip nesuprantu, kodėl pratrūko šitoks pyktis ir prasiliejo kraujas.
Na ką gi, palikime aiškintis prielaidas prokurorui, o patys pažiūrėkime, kas toliau nutiko. Gediminas Kabelis, dar gyvas, bet jau besivaduojąs mirtimi, beregint buvo nuvežtas į Panevėžio respublikinę ligoninę. Tėvo žodžiais tariant, sūnui buvo padarytos kelios operacijos, bet medikai, deja, kraują sustabdyti nepajėgė. Maždaug po aštuoniolikos valandų, jau pirmadienį, 13 valandą 30 minučių, sužeistasis galutinai užgeso.
Žodžiu, peiliu į pilvą persmeigtas nelaimingasis mirė. Tą pačią pavakarę kaip įtariamasis sulaikytas Nerijus Rusteika, dar kitą dieną, grįžęs į namus iš panelių ir tėvų baisiausiai nustebintas, kad jo pernakt laukė policijos pasala, pats į rajono policijos komisariatą nuvažiavo Žydrūnas Špiegis. Jo gimdytojai sakė, kad sūnus tik iš jų sužinojo apie Gedimino Kabelio mirtį. Senoji Antanina, nužudytojo močiutė, gūžčioja pečiais. Jos nuomone, vasarą Ispanijoje uždarbiavę ir vėliau iš jos grįžę šiedu vaikinai tikriausiai prie jos vaikaičio žūties rankų nepridėjo, nors šimtu procentų, žinoma, niekada negali būti tikras. Pirmiausia atseit reikia sulaikyti Čiuką, tada ir viskas paaiškės!
- Pas mus irgi per naktį sėdėjo policija, bet Nerijus nepasirodė, - dūsavo išties vargingai gyvenanti Irena Kriukienė, Čiuko mama. - Kaime visaip šneka, sarmata išeiti ir kaimynams į akis pažiūrėti, bet aš vis dar viliuosi, kad galbūt ne mano jaunėlis tai padarė. Nežinau, nė ką bemanyti. Už ką jis turėjo žudyti? Su pagaliu sumuštu Karaimu susitaikė, mokėsi, važinėjo į Panevėžį, į statybininkų mokyklą, rengėsi tapti mūrininku, betonuotoju ir dailide, šiemet turėjo baigti. Pasimušdavo dėl merginų. Nejaugi iš viso to nepasimokė ir šitokioje jaunystėje susigadino gyvenimą?
Kol kas visi įtarimai krypsta Čiuko pravarde labiau žinomo Nerijaus Kriuko pusėn.
