Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kol esame jauni, sveiki ir energingi, retas susimąstome, kas laukia senatvėje. Ką ten senatvėje - nepagalvojame, jog ir, kaip sakoma, pačiame jėgų žydėjime gali užklupti sunki liga, didelė bėda, nelaimė, netektis... O jei retkarčiais ir smilkteli galvoje panašios mintys, skubame jas nuvyti šalin, manydami, jog jei kas bloga ir gali nutikti, tai kam nors kitam - tik ne man ar mano artimiesiems...
Džiaugėsi jaunystėje - liūdi senatvėje
Aukštaitijos rajono centre gyvenančiai Elzei - 91- eri metai. Ji taip ir nesukūrė šeimos, o broliai, seserys bei dauguma kitų giminaičių - seniai išmirę.
Kol buvo stipresnė, Elzė gyveno nuosavoje trobelėje, kaime. Šalia namo turėjo daržiuką, sode augo kelios obelaitės, taigi tuomet, kaip prisimena senolė, buvo galima išsiversti ir su kiek didesne nei šimtas litų šalpos pensija.
Pastaruoju metu Elzės sveikata labai suprastėjo, tad vienai kaime gyventi tapo per sunku. Ją sutiko priimti rajono centre įsikūrusi irgi jau senyvo amžiaus pažįstama moteris. Už priežiūrą Elzė jai atiduoda visą šalpos pensiją (kaip žinia, nuo šių metų pradžios šalpos pensija buvo padidinta; dabar ji - 180 litų). Tačiau buto šeimininkė esą jau nesyk užsiminė, jog tiek pinigų jai per maža. Elzė ir pati tai supranta, bet juk nenueisi į Socialinės paramos skyrių ir nepareikalausi, kad mokėtų didesnę šalpos pensiją - skiriama tiek, kiek priklauso pagal įstatymą.
Kilo klausimas - kodėl Elzė gaunanti palyginti nedidelę valstybės paramą? Juk vidutinė senatvės pensija jau senokai siekianti puspenkto šimto litų!
- Padariau didelę klaidą - niekada nedirbau valdiško darbo, nemokėjau jokių mokesčių valstybei, - liūdnai atsiduso senolė. - Tai ir senatvės pensijos neužsidirbau.
Elzė, iš motinos pramokusi siuvėjos amato, nuo jaunystės siuvo. Apsiūdavo, kaip pati sakosi, visą kaimą.
- Tais laikais gyvenau kaip ponia, - šyptelėjo senolė. - O dabar - striuka. Kad kas nors anuomet būtų paprotinęs, jog neturinčiųjų darbo stažo laukia nelengva senatvė.
Tiesa, Elzė buvo pasitaupiusi "juodai dienai", tačiau beveik visas santaupas, jos žodžiais, "prarijo" pinigų reformos.
- Kreipkitės į savivaldybės Socialinės paramos skyrių, - pasiūliau Elzei. - Sunkiai besiverčiantiems vienišiems, pasiligojusiems, garbingo amžiaus sulaukusiems senoliams - o jūs tokių asmenų kategorijai ir priklausote - teikiama papildoma parama, be to, gali būti išmokėta vienkartinė pašalpa. Aišku, ji nebūtų didelė, bet vis šis tas!
Pasirodo, Elzė viską žino. Senolė pasidžiaugė, jog Socialinės paramos skyriaus darbuotojos jos niekada nepamirštančios - atvežančios ir maisto produktų, ir drabužių, ir vaistų iš labdaros...
- Pašalpos tai neprašiau, - užsiminė Elzė. - Užtenka tiek, kiek gaunu. Yra ir daugiau skurstančių...
Elzė nušvito iš laimės, sužinojusi, jog jau tvarkomi dokumentai ją apgyvendinti senelių globos namuose. Ji prasitarė maniusi, jog į prieglaudą pretenduoti neturinti teisės (niekada nedirbusi valdiško darbo, tai esą ir neužsitarnavusi tokios malonės!), o, pasirodo, nebuvo jokių kliūčių! Tiesa, socialinės darbuotojos pranešusios, jog reikėsią šiek tiek palūkėti, mat norinčiųjų gyventi senelių namuose - netrumpa eilutė.
Neturėjo stažo - prarado daug pinigų
Dvidešimtmetė Rūta neseniai susilaukė pirmagimio. Vieniša motina nežino, kas jos kūdikio tėvas. Linksmą ir audringą gyvenimą nuo ankstyvosios paauglystės pamėgusi mergina augo asocialioje šeimoje, tad kai ji, sulaukusi šešiolikos, metė mokslus ir išėjo gyventi pas draugą, tėvai tik apsidžiaugė. Draugas dirbo, mylimąją išlaikė... Kai sugyventinis pakliuvo į kalėjimą, Rūta atsidūrė gatvėje ir... ėmė pardavinėti savo kūną. Kai Rūta pasijuto esanti nėščia, suteneriai jos paslaugų atsisakė. Nusigręžė ir draugė, pas kurią Rūta buvo įsikūrusi.
Netrukus ji sutiko geraširdį senyvo amžiaus žmogų, kuris nėščią moterį priėmė į savo trobą. Senukas neprieštaravo, kad, pagimdžiusi kūdikį, Rūta liktų gyventi jo name.
Būsimoji mamytė nuvyko į moterų konsultaciją ir... nustebo išgirdusi, jog už ją teks mokėti. Ir ne tik šį kartą - kol sueis 28 nėštumo savaitės! Nieko nepadarysi, tokie įstatymai (už gydytojo konsultacijas nereikėtų mokėti, jei nėščioji tuo laiku būtų mokiusis ar dirbusi, jei augintų mažą vaikelį ar būtų registruota Darbo biržoje). Kaip skaitytojui jau žinoma, anksčiau Rūtai tikrai ne mokslai ar darbas rūpėjo...
Rūta gydytojo kabinete pasirodė tik tada, kai atėjo laikas išeiti motinystės atostogų. Šįkart ji sužinojo dar vieną nelinksmą naujieną: kadangi būsimoji motina neturi minimalaus darbo stažo, jai nebus mokama ir motinystės pašalpa. Išėjusi į dekretą, Rūta tegavo 250 litų (2 MGL) vienkartinę išmoką, o po gimdymo - vienkartinę 1 000 litų (8 MGL) pašalpą.
- Kaip su tokia menka pinigų suma išsiversti, už ką vaikeliui viską supirkti? - svarstė Rūta, stebėdamasi, kodėl jai, vienišai motinai, valstybė neskirianti didesnės materialinės paramos.
Rūta turbūt pamiršo, jog anksčiau gimdyvėms būdavo skiriamos daug mažesnės išmokos. Ji nenorėjo pripažinti pati esanti kalta, kad gavo mažesnę valstybės paramą nei kitos gimdyvės.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Komunikacijų skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Juodytė paaiškino, jog pagal šiuo metu galiojančią tvarką teisę gauti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo laikotarpį turi ligos ir motinystės draudimu apdraustos moterys, iki pirmos nėštumo ir gimdymo atostogų dienos įgijusios ne trumpesnį kaip trijų mėnesių (per paskutiniuosius 12 mėnesių) arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių (per paskutiniuosius 24 mėnesius) ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą. Kadangi Rūta, kaip minėta, darbo stažo neturėjo (apskritai nėra dirbusi), motinystės pašalpa jai nebuvo išmokėta. Jei minimalų darbo stažą Rūta būtų turėjusi, ji šiuo metu iš "Sodros" gautų ir papildomas išmokas.
Po ilgo ir atviro pokalbio su "Akistatos" žurnaliste Rūta pagaliau suprato praeityje padariusi daug klaidų ir dėl to labai išgyveno. Jauna moteris apgailestavo, kodėl anksčiau nesusimąsčiusi apie labiau užtikrintą, turtingesnę ateitį - nesusiradusi darbo, nesikreipusi pagalbos į Darbo biržą. Deja, šaukštai jau po pietų.
Tiesa, tai nereiškia, kad kūdikį auginanti vieniša mamytė negaus jokios valstybės paramos!
Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus visoms motinoms už kiekvieną vaiką, iki jam sueis treji metukai, kas mėnesį skiriama po 93,75 litų. Šie pinigai bus mokami ir Rūtai. Be to, ji dar turėtų kreiptis į savivaldybės Socialinės paramos skyrių ir pateikti dokumentus šalpos pašalpai už auginamą vaikelį gauti. Tokia pašalpa skiriama atsižvelgiant į prašančiojo socialinę padėtį, šeimos sudėtį, turimą turtą, gaunamas pajamas ir t. t.
Našlaičiui - šalpos išmoka
Žemaitijoje gyvenanti Monika su Vygantu susituokė prieš šešerius metus. Kadangi tėvai gyveno pasiturinčiai, baigę vidurinę mokyklą, jaunavedžiai toliau nesimokė, darbo ieškoti neskubėjo. Vygantas susigriebė tik tada, kai sužinojo, jog Monika - laukiasi.
Jokios profesijos neturintis vyriškis susirado pagalbininko darbą dėdės autoservise. Dėdė pasiūlė: daugiau gausi "į rankas", bet "popieriuose" tavo pavardės nebus. Vygantas sutiko.
Jaunuolis dėdės darbovietėje išdirbo apie metus. Sužinojęs, jog Ispanijoje įsikūręs draugas gauna kur kas daugiau, Vygantas susikrovė mantą ir, palikęs žmoną su naujagimiu ant rankų, išbildėjo į užsienį. Tiesa, išvykimo į Ispaniją Vygantas nedeklaravo, ten irgi dirbo nelegaliai.
Iš pradžių emigrantui buvo labai sunku. Tačiau, laikui bėgant, Vyganto atlyginimas augo - jo atsiunčiamų pinigų žmonai ir sūneliui užteko.
Šeimos išsiilgęs vyras pernai pavasarį nusprendė sugrįžti į namus. Deja, gimtinės taip ir nepasiekė. Bekraudamas kelionės lagaminus, vyriškis staiga pasijuto blogai ir po kelių minučių numirė (ištiko miokardo infarktas).
Našle likusi Vyganto žmona kreipėsi į teritorinį "Sodros" skyrių, prašydama skirti našlės ir našlaičio pensijas. Deja, paaiškėjo, kad maitintojo netekusiems šeimos nariams "Sodra" negali mokėti nė lito. Tai dėl to, jog mirusysis, Vygantas, neturėjo net minimalaus darbo stažo.
Pasak Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Pensijų skyriaus vedėjos pavaduotojos Dianos Krasavcinos, mirusiojo vaikams (iki jų pilnametystės) bei našlei, auginančiai nepilnamečius mirusiojo vaikus, našlių ir našlaičių pensija yra mokama, jei mirusysis turėjo įstatymais numatytą minimalų darbo stažą. Reikalaujamo minimalaus darbo stažo trukmė, anot skyriaus vedėjos pavaduotojos, priklauso nuo to, kada žmogus mirė ir koks mirties dieną buvo jo amžius.
Kadangi 26 metų Vygantas mirė pernai pavasarį, pagal tuo metu galiojusią tvarką jis turėjo turėti dvejų metų darbo stažą (tokiu atveju našle likusiai, mirusiojo vaiką auginančiai Vyganto žmonai ir našlaičiui vaikui būtų mokamos atitinkamos išmokos).
Nuo praėjusių metų liepos pirmosios ši tvarka buvo pakeista. Nuo šios dienos minimalus darbo stažas, kurį mirties dieną turi turėti mirusysis, buvo šiek tiek sumažintas. Pavyzdžiui, jei 26 metų Vygantas būtų miręs po 2005 - ųjų metų liepos 1-osios, pakaktų, kad jis būtų įgijęs vienerių metų darbo stažą, ir jo sutuoktinė (našlė) bei sūnelis gautų išmokas iš "Sodros".
Kaip buvo išsiaiškinta, Vygantas dėl silpnos sveikatos netarnavo ir kariuomenėje. Jei būtų tarnavęs, tarnybos laikas būtų įskaitytas į darbo stažą...
Sunkioje materialinėje padėtyje atsidūrusi šeima nebus palikta be valstybės paramos - iš valstybės biudžeto bus mokamos našlaičių šalpos pensijos. Vienam našlaičiui (iki pilnametystės, o jei mokosi dieniniame skyriuje - iki 24 metų) yra mokama pusės bazinės pensijos dydžio šalpos pensija (100 litų); jei šeimoje yra keturi ir daugiau vaikų, visiems jiems skiriama 300 litų (pusantros bazinės pensijos). Šie pinigai kiekvienam vaikui padalijami po lygiai.
Dirbantiems - didesnės garantijos
Jeigu žmogus dirba (vadinasi, yra privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu draudimu ir moka socialinio draudimo įmokas), ištikus bėdai tikrai nepasijus atsidūręs beviltiškoje situacijoje: susirgusiajam bus išmokėta ligos pašalpa; nelaimingo atsitikimo metu patyrusiam traumą ir praradusiam dalį ar visą darbingumą - paskirta netektojo darbingumo (invalidumo) pensija; pakankamą socialinio draudimo stažą įgijęs tautietis gali nesibaiminti senatvėje gresiančių nepriteklių, nes jo pensija bus gerokai didesnė už bazinę. Na, o jei valdiško darbo nebijojęs Lietuvos pilietis numirtų (žūtų), jo sutuoktiniui būtų paskirta našlių, auginančių nepilnamečius mirusiojo vaikus, pensija, o be maitintojo likusiems vaikams iki pilnametystės (jei šie mokosi aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių ar bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose - iki 24 metų) būtų mokamos našlaičių pensijos. Šių pensijų dydis priklausytų ir nuo to, kokios trukmės darbo stažą mirusysis mirties dieną buvo įgijęs, kokią socialinio draudimo įmokų sumą "Sodrai" sumokėjęs.
Valstybė rūpinasi ir pagal išgales remia visus Lietuvos piliečius, tačiau nedirbantiems, vadinasi, socialinio draudimo įmokų nemokantiems asmenims - o taip ir turi būti - skiriama kuklesnė parama.
Kuris iš mūsų nežinome patarlės "Darbas žmogų puošia"! O jei prisiminsime straipsnyje aprašytų herojų nuoskaudas ir "Sodros" atstovų išsakytas mintis, galime daryti išvadą, jog darbas žmogų ne tik puošia, bet ir užtikrina saugų gyvenimą, ramią ateitį, aprūpintą senatvę.
Kad savo tolesnio gyvenimo gerovei neabejingų tautiečių daugėja, galima spręsti ir iš to, jog, kaip skelbia statistika, dirbančiųjų (taigi ir apdraustųjų socialiniu draudimu) lietuvaičių skaičius kasmet auga, o socialinio draudimo įmokų sumos - didėja...
