Anatolijus TRUŠKINAS
- Daktare, ar galima užeiti?
- Galima. Bet ar reikia?
- Visi eina, tai ir aš.
- Na ir gerai. Geriau iš karto žinoti, kad esi beprotis. Dabar, ligoni, daugiausia dėl pinigų stygiaus iš proto kraustomasi.
- Tai blogai!adau pinigų.
- Daug?
- Maišą.
- Maišą!? Jūs tik nesijaudinkite.
- Aš nesijaudinu. Jūs tik manęs už rankų nelaikykite. Maišas toks pilnas šimtinių, bet jame - nei adreso, nei kokio pažymėjimo. Niekieno pinigai... Kalnas dolerių.
- Dolerių?
- Daktare, jūs gi man sagą ištraukėte. Na taip. Dolerių. Jokio adreso, jokio raštelio. Niekieno. Na, manau...
- Palaukite! Aš kaip psichiatras atspėsiu. Na, manote, pasiimsiu...
- Neatspėjote. Na, manau, kas nors ateis, palauksiu. Dvi paras laukiau. Niekas neatėjo.
- Dvi paras?
- Taip.
- O ar nebuvote kada susitrenkęs galvą?
- Ne.
- Įdomu... Kas tai galėtų būti? Ar daug geriate?
- Taip, vandens.
- Vandens? O degtinės?
- Nė gramo.
- O kokį vandenį geriate?
- Iš šaltinio, daktare, prie namų teka.
- Keista! Bet per pilnatį tikriausiai ant stogo traukiate?
- Ne. O kas ten, daktare, ant stogo?
- Nieko. Šiaip sau paklausiau. Vadinasi, dvi paras niekas neatsišaukė?
- Niekas. Na, ką gi, manau, tada...
- Palaukite. Bandysiu spėti. Na, tada pamanėte pasisavinti.
- Ne, daktare. Nuėjau į policiją. Klausiu: "Ar niekas nepasigedo pinigų?" Atsakė: "Ne. Dėl pinigų jau seniai niekas nesikreipė". Aš tada nuėjau į banką. Patikrinau, ar tie doleriai tikri. Gal padirbti, kad niekas nepasigedo.
- Na ir gerai ligoni. Šaunuolis. Labai gerai sumąstėte. Sakykite, o nuo arklio jūs niekada nenukritote?
- Nuo kokio arklio?
- Nuo bet kokio.
- Ne, niekada.
- Puiku. O epileptikų jūsų giminėj daug?
- Ne.
- O ar buvo?
- Nebuvo jokių epileptikų.
- Nejaugi?
- Iš tiesų nebuvo.
- Kol kas nebuvo. Sakykite man atvirai, kaip vyras vyrui, ką jaučiate, kai plika ranka imate už nuogo... laido?
- Nieko, daktare, nejaučiu.
- Nieko nejaučiate?.. Nuostabu, nes aš jau sunerimau. Niekada nieko nejaučiate?
- Ne, niekada, nes niekada ir neėmiau neizoliuoto laido.
- Gaila. O ką banke sakė?
- Sakė, kad doleriai tikri. Išėjau iš banko ir galvoju, kad dabar tai jau...
- Stop! Spėju paskutinįkart.
- Dabar, daktare, tikriausiai atspėsite.
- Na, o tada nusprendėte pasilikti sau.
- Kaip sau? Jie juk svetimi... Na ką, daktare, aš normalus žmogus?
- Kur pinigai?!
- Aš juos išmečiau. Iš pradžių jums nešiau. Paskui prisiminiau, kad dėl pinigų visos nelaimės, ir išmečiau šalia poliklinikos. Kurgi jūs, daktare? Pro aštuntojo aukšto langą!? Na, pasėdėsiu, palauksiu...
Džiuginta Vaitkevičienė, Kaunas
