Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ar norite – ir dar dykai! – pamatyti kino šedevrą?

Tokią galimybę jums suteikia progresyvių studentų sinefilų įkurta įmonė „Meno avilys“. Karštais vasaros vakarais kino bitutės įsisuko į Vilniaus Mokytojų namų kiemelį. Trečiadienį, liepos 20 dieną, 21.30 val. čia po atviru dangumi bus demonstruojama „oskarinė“ po visą pasaulį skambėjusio, tik mūsų niūrius kraštus aplenkusio „Prahos pavasario“ kino juosta „Ypatingieji traukiniai“ (kitas vertimo variantas – „Specialiai saugomi traukiniai“).

REKLAMA

Tegul vėliau, galime pasidžiaugti ir mes. Juk garsusis Jirio Menzelio filmas – apie visų laikų jaunimą, skirtas ir praėjusių laikų, ir ateities jauniesiems.

Nuo Hašeko iki Hrabalo

Vienas iš pačių nesimpatiškiausių filmo „Ypatingieji traukiniai“ personažų, pats čekas būdamas, pagimdo žodinę metaforą: „Čekai – tai besijuokiančios hienos“. Neįsižeisčiau, jei kas taip pavadintų mane, lietuvį: hiena – irgi originalus Dievo sutvėrimėlis, o štai dar jei ir besijuokiantis...

REKLAMA
REKLAMA

Juoktis čekai sugeba. Pirmuoju atmintin ateina, aišku, klasikinis jų Šveikas, kurį sutvėręs Jaroslavas Hašekas pats, beje, anaiptol nebuvo koks naivuolis: provokuojančio dadaistų judėjimo pradininkas, absurdistinis intelektualas, linksmas „Nedidelės įstatyminės pažangos partijos“ propaguotojas.

Po linksmų siurrealistinių Vitezslavo Nezvalo laikų per „Prahos pavasarį“ į pirmąjį planą iškilo subtilus absurdiškas humoristas Bohumilas Hrabalas, apysakaitės „Ypatingieji traukiniai“, kadaise net praslydusios į storą sovietinį žurnalą „Pergalė“, autorius. Turbūt jam būtų buvę labai linksma pamatyti, į kokią solidžią lietuvišką kompaniją jisai papuolė.

Pats Hrabalas (1914-1997) solidumo nevertino. Prisimindamas nebaigtas teisės studijas ir darbelį notarinėje kontoroje, sakydavo tuomet buvęs „gyvas lavonas“. Ir apskritai, anot jo, inteligentai – dirbtini savo kompleksais, splynu, snobizmu. Būti komivojažierium, draudimo agentu, o paskui vakarais sėdėti kokioje nors Prahos alinėje – iš tų, į kurias vaikščiodavo dar Hašekas, -- jam buvo įdomiau. Siurbė alų, klausėsi prasčiokų pasakojimų, iš to bendravimo formavosi nepaprastai spalvingas rašytojo Hrabalo stilius.

REKLAMA
REKLAMA

Per karą B.Hrabalas šiek tiek dirbo geležinkelių eismo reguliuotoju. Toks personažas – tik Hubičkos vardu – pasirodo ir apysakoje bei filme (aktorius Josefas Somras). Tai jis, niekdarys, per audringą meilės aktą sudrąsko valdiškos stoties viršininko kanapos apmušalą („Galėjo tam eiti į laukimo salę“, -- siunta viršininkas), jis visais įmanomais valstybiniais antspaudėliais, tuo, kaip vėliau teigiama, įžeisdamas pačią valdžios idėją, pažymi pačią švelniausią telegrafininkės Zdenkos (Jitka Zelenogorska) kūno vietą, jis kimba prie jaunučio geležinkeliečio Milošo (Vaclavas Neckaras), klausinėdamas apie seksą, kad ir puikiai suprasdamas šį esant dar nekaltą.

Niekas nepatvirtins, kad Hubičkos paveiksle skamba autobiografiniai motyvai, o vis dėlto...

Sekso pritvinkęs provincijos nuobodulys

Tai pagrindinė šio gudraus ir drauge švelnaus filmo erdvė. Mažytė geležinkelio stotelė, kur iš retsykiais sustojančio traukinuko išlipa kokia nors šeimynėlė, atrodo pasimetusi erdvėje ir laike. Kol kažkas iš personažų (berods, tas nesimpatiškasis inspektorius Zedničekas) nepamini Hitlerio vardo, iš prieštvaninių uniformų, senoviškų paveikslėlių, dabinančių sienas, galėtum net suabejoti, kuris čia karas dunda kažkur toli už kadro – Antrasis, Pirmasis, dar koks ankstesnis?

REKLAMA
REKLAMA

Bet ir modernus Antrasis pasaulinis visiškai neveikia personažų, panirusių į savą rutiną, mąstysenos. Iki „Prahos pavasario“ atokvėpio esame matę ekranuose ir melagingą Čekoslovakiją, neva visą – nuo ką tik gimusio kūdikio iki viena koja grabe bestovinčio – apimtą audringo antifašistinio judėjimo. Nieko panašaus. „Ypatinguosiuose traukiniuose“ gyvenimas tęsiasi, žmonės vis taip pat ieško pasismaginimų, fizinės ar ir kokios tauresnės meilės, kvailioja dėl hobių (stoties viršininko balandžiai!), o apie fašistus ne vieną kartą pasako tik visai lakonišką, bet, jų manymu, viską išsemiančią frazę: „Vokiečiai kiaulės“.

Skirtingai lūkesčiams, pagrindinis filmo personažas – ne miklusis Hubička, o kaip tik naivusis, dar tik perimantis geležinkeliečių šeimos tradiciją Milošas. Karštai įsimylėjęs ne tiek traukinius, kiek konduktorę Mašą (Jitka Bendova). Ir ta jam neabejinga, pasikviečia Milošą nakčiai į savo dėdės fotografo fanerinę ateljė. Gal kad durys į dėdės kambariuką neužsidaro, gal kad nepatyręs vaikinas persijaudino prieš laiką, viskas baigiasi fiasko. Iš karto asmeniniu, paskui – „globaliniu“: naktį kažkieno lėktuvai subombarduoja miestuką, iš fanieros lieka tik skutai, virš kurių, it daugiaprasmė patyčia, kybo reklaminis plakatas: „Tik per 5 minutes!” (ir foto, ir seksas, ir galima mirtis...).

REKLAMA
REKLAMA

Atsiprašau, kad perpasakoju šią siurrealistinę detalę, bet jos šmėkščioja ekrane taip sparčiai, kad, pradžioje atsidavus tingiam stoties atsipalaidavimui, jų paprasčiausiai nepastebėsi. O panašių radinių filme bus dar 1001.

Bombos sprogsta tarp orgazmų

Juk Milošas, pamanęs, kad dėl nesekmės su Maša jo gyvenimas jau baigtas, iš tiesų nutaria paspartinti tą procesą. Ir dar kur – viešnamyje, į kurį ateinama kaip tik visokių įtartinų malonumų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų