Pramoga – geras dalykas. Pramoga su mintimi – dar geresnis. Bet ar daug pastaruoju metu esatę matę išties galingų rimtų filmų, kurie tiesiog čiuptų už gerklės, neleistų nusisukti nuo ekrano, persekiotų vėl ir vėl? Besibaigiant „Kino pavasariui ‘06“ toks filmas, kokio kartais gali laukti metais, atsirado.

Pagaliau – sukrėtimas!

Pirmiausia – apie utilitarinius dalykus. Rumunų (sic!) filmą «Pono Lazaresku mirtis“ dar galima pamatyti „Coca Cola Plazoje“ (antradienį, balandžio 4 d., 21.30 val.) ir „Skalvijoje“ (trečiadienį, balandžio 5 d., 20.45 val.).

Greičiausiai utilitarinei sferai priklausys ir manieji žodžiai apie tai, kas lyg „šalia filmo“. 38 metų rumunų režisieriaus Cristi Piui antrasis darbas (ir pirmas pilnametražis) pasakoja apie paskutiniąsias kažkokio inžinieriaus pensininko gyvenimo valandas, apie medicinos nemokėjimą bei nenorą jam padėti, o gal net apie pagreitintą žmogaus išėjimą. Bet tai jokiu būdu nėra socialinės kritikos pritvinkusi juosta, nusitaikiusi į konkrečią Rumunijos sveikatos apsaugos sistemą. Trokštančiam piktos publicistikos geriau į šį seansą neiti.

Mane patį „Pono Lazaresku mirtis“ išties sukrėtė (net nebeprisimenu, kada paskutinį kartą taip atsakingai vartojau šį žodį) irgi visai ne todėl, kad saulė krypsta vakarop, o su lietuvių medicina irgi teko susidurti ne blogame sapne. Aišku, privačių aliuzijų galėjau prisirankioti daug – ir iš savo praktikos, ir iš draugės kryžiaus kelių po Vilnių dėl tomografinės nuotraukos, visiškai analogiškų, deja, jau vežiojamo Lazaresku maršrutams. Jei ne tai, kad draugė tuščiai klaidžiojo vos praeitą mėnesį, sakyčiau, gal pašnabždėjo rumunų scenaristams bent šią liniją. Bet filmas – pernykštis, jau vainikuotas ir Kanuose, ir dar kokiuose 30-yje kino forumų.

REKLAMA

Pagalvojau, kodėl gi gydytojai, nepaisant nenuoširdžių meilės ir pagarbos tikinimų, yra vienos labiausiai neapkenčiamų profesijų atstovai? Ar kad elektronikos amžiuje visai pamiršo visokias senamades Hipokrato priesaikas, kad nebenuslepia bejėgiškumo, susierzinimo, susidūrę su sunkiais klientais, nebesislapstydami žemina kitus savo kolegas, leidžiasi į kastines intrigas? Ne, turbūt dėl to, kad jie, nuo seno gaubti tam tikros auros, gali dovanoti mums tik nusivylimą, nes patys yra paprastų paprasčiausi žmogeliai, jaunystėje tikriausiai svajoję apie pagalbą žmogui, o tapę eiliniais mirties valdininkėliais, nors tai ir nėra jų kaltė.

Medikai filme – įvairūs. Nuo „Greitosios pagalbos“ pagyvenusios seselės Mioaros (Luminita Gheorghiu), kurią pačią kamuoja tulžies skausmai, bet kuri eis kaip kareivis, nekreipdama dėmesio („Mes užsigrūdinę“) į vos iškeptų kolegių panieką, jų kalbas apie hierarchiją, -- iki specifinio ciniško humoro pritvinkusių ponaičių baltais chalatais, kurie gali leptelti: „Jis skundžiasi, kad šalta – reiškia, metas į krematorijų“, nė nepamanydami, kad jų abejingi pokštai gilina ligonio stresą. Iki medicinos ponų, pritvinkusių pagiežos, gal godumo, gal savo profesijos bejėgiškumo įkvėptos.

Ponas Lazaresku (Ionas Fiscuteanu) – sergąs pensininkas, bet pasakyti, kad filmas, prasidedantis neva buitiniais eskizais, nuobodus, reikštų visiškai nejausti kino. Be to, jį, kad ir ilgą, tiesiog būtina išžiūrėti iki galo, nes tik tuomet dviejų gyvų kačių ir vienos jau sustingusios puošiama pradinė buitis, greitosios pagalbos mašinai naktį bąstantis iš vienos ligoninės į kitą, ima augti į žiaurią ir juokingą, realią ir ne visai fantasmagoriją. Kiek čia nekvailo humoro, patyčios iš mąstymo inercijos, kai visi aplinkui, neturėdami ką sakyti, klausia: „Kaip jaučiatės?“, o herojus stoiškai atsakinėja: „Melancholiškai“.

Kalba ne apie medikus, apie žmones. Apie kiekvieno mūsų fatališką vienišumą, visiškai neapsaugotą, priklausantį vien nuo likimo pokštų egzistavimą, beprotišką bejėgiškumą, pažeidžiamumą – net tų, kurie manosi esą kone pasaulio viešpačiai. Ne tokia jau nauja mintis, bet ją išdėstanti kino pamoka – labai talentinga ir nepasimirštanti, sąmoningai erzinanti ir juokinga replika ar situacija, atsiradusia ten, kur jai, regis, visai ne vieta (bene du trečdaliai personažų nepamiršta pasakyti hematomą su savimi tampančiam ponui Lazaresku, kad alkoholis -- negerai), nestandartiniu garsiniu sprendimu, ir nenudailintu, demonstratyviai natūralistiniu vaizdu.

REKLAMA

Negailestinga? Tuomet apsisukit ir keliaukit į Holivudo „šeimyninius filmus“, ten jums įlies saldžios iliuzijų košytės, ten visi serialų daktarai – pasitempę geriečiai. Nepamirškit, kad biblinė Lozoriaus (Lazaresku – aiški sąšauka) istorija irgi nebuvo labai linksma, o herojaus vardas (Dantė Remus) gal primins ir kitą, tegul ne greitosios autobusiuko kelionę Pragaro ratais. Tik čia visai ne fantastinis, kasdienybės prisijaukintas, kaip Kafkos kūryboje, pragarėlis. O vis dėlto prislegiančiu filmo „Pono Lazaresku mirtis“ niekaip nepavadinsi, jis kaip tik spinduliuoja gyvybine, talento mums dovanojama energija; neveltui ir bene paskutiniai rišlūs pagrindinio personažo žodžiai buvo „moralinė dilema“.

Atrodo, kad dėl Cristi Piui sumanymo sukurti net šešerių filmų ciklą, kuriuose bibliniai motyvai irgi būtų perkelti į šiuolaikinius Bukarešto priemiesčius, galima neironizuoti ir dėl jo nesibauginti. Prisiminkim Kieslowskį.

Kinta kriterijai

Pasirodo tokio lygio filmas, kaip „Pono Lazaresku mirtis“ ir, kai greta – taip aukštai pakelta kartelė, nori nenori ima byrėti kriterijai. Antai Kim Ki-duko „Lankas“, kurį gyriau išsijuosęs vienoje ankstesnių „Baltos varnos“ rubrikų, dabar man atrodo tiesiog labai graži, bet kiek kaligrafiška juosta.

Simpatija Taivano „Trims epochoms“ liko nepakitusi. Tiesa, žvelgi į kūrinį jau truputį kitomis akimis, dvejodamas, ar pati šviesiausia pradinė novelė nėra vos vos ironiška: įsimylėję herojai, radę vienas kitą, tik rankutėmis naiviai pasilaiko. Mat čia labai tiksliai parinkta epocha – 7-asis dešimtmetis, kai naivus tikėjimas, gero laukimas visur triumfavo, buvo pilna „gėlių vaikų“, gal Taivane taip ir nevadintų. O paskui – tęsiant mūsų šiandieninę temą – epocha, kai politinės iliuzijos naikina meilę, kai dabar jai priešinasi, žmogų ir meilę technizuodamos, tiesiogine prasme nustumdamos jį į mikroskopišką ekrano kamputį, šiuolaikinės technologijos. Istorijos ir žmogaus sąsajos Hou Hsiano-hsieno juostoje lieka originalios, neįprastos, ir klausinėti, apie ką gi šis filmas – paprasčiausias jaunimo – to, iš ekrano kampučio – bejėgiškas manieringumas.

REKLAMA

Paskutinėmis „Kino pavasario ‘06“ dienomis vis dar tebedemonstruojamas pernykštis Kanų „Auksinės palmės šakelės“ laimėtojas „Vaikas“, jau antrasis belgų brolių Dardenne‘ų filmas (po „Rozetės“), pelnęs tokį svajonių trofėjų. Nors Dardenne‘ai, iš pirmo žvilgsnio, dirba labai nuosekliai, nekeisdami manieros ir problematikos, vis dėl to tarp jų filmų yra ir labiau vykusių, ir menkiau. Prie pirmųjų skirčiau „Sūnų“, kuriame tėra dirbtuvė, lentos, pagyvenęs meistras ir paauglys mokinys, tačiau triumfuoja kone Hitchcocko saspensas, o atvira pabaiga jaudina ir leidžia traktuoti situaciją įvairiai.

Ašaros bręstančios jaunos poros, savo laimei ar nelaimei pasigimdžiusios vaiką, akyse – finalinis „Vaiko“ kadras, tą galimybę iš žiūrovo atimantis. Kūrinys man tuoj ima priminti gausybę sovietinių filmų, kurių pabaigoje redaktoriai ar dar rimtesnės partinės instancijos išplėšdavo iš autorių būtiną šviesos spindulį, o paskui plačiai trimituodavo apie socialistinį humanizmą – lyg humanizmo sąvoka reikalautų dar politinio apibūdinimo.

Užsitęsusio infantilizmo, anksčiau neįsivaizduojamo neatsakingumo epochoje (gal kad žmonės nebeskaito, bendrauja orveliška nuograužų kalba?) jis, aišku, aktualus, šis filmas. Nesubrendusio tėvo vaikiški strykčiojimai prie kažkokios sienos įsiminė kaip tikras kūrinio įvaizdis. Kaip tas pagiringo 40-mečio pažįstamo entuziazmas, kad sugebėjo parvežti trimetės Elzytės vežimėlį namo, nors abu buvo labai žemėti.

Vis dėlto vadinti „Vaiką“ egzistencine drama – daugiau gražus pageidavimas, tokia pati iliuzija, kaip tos finalinės lengvos ašarėlės.

Vidinis aliarmas

Visiškai nebrandžių „Vaiko“ suaugusių personažų priešingybė – šiuolaikinių Paryžiaus intelektualų pora, apgyvendinanti paprastai skandalingo (tik prisiminkime „Smagius žaidimėlius“ arba atsidavusį „Pianistės“ mazochizmą!) austrų režisieriaus Michaelio Hanekės naujausiąjį filmą „Paslėpta“. Jiedu (Danielis Auteuilis ir Juliette Binoche) ne tik skaito, kaupia gausią biblioteką namuose, jie ir dirba kultūros sferose: Ana – leidykloje, Žoržas – televizijoje.

REKLAMA

„Paslėpta“ pernai irgi rungėsi Kanuose su „Vaiku“, laimėjo „tik“ prizą už geriausią režisūrą, ekumeninės žiuri ir kritikų prizus. Skandalo – bent išorinio – šiame kūrinyje bene mažiausia tarp kitų Hanekės opusų, ir tai natūralu, nes viskas „paslėpta“. Yra baisių sapnų, dėl kurių paskui suabejoji, ar jie tik sapnai, yra net viena savižudybė, bet pateikta be jokių trimitų ir rakursų, baisi savo nelauktumu ir – iš pažiūros – beprasmiškumu.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų