Kaip minėjau pačioje pirmojoje „Baltos varnos“ atkarpoje, atskrįs ji nelabai dažnai, nes tam ir sumanytas toks pavadinimas. Kranksėdama apie nestandartinius, nekomercinius, žodžiu, kitokius filmus, kurie Lietuvoje ne tokie jau dažni, ji ir negali išvien čia plasnoti.
Dabar „Omni.lt“ pasiūlė išrinkti 10 labiausiai – iš Varnos regėjimo taško - patikusių praėjusių metų filmų. Sutikęs, paaiškinsiu principą. Iškart atsiribojau nuo svetur, per televizijas ar kaip nors ne visai legaliai matytų juostų. Visi čia suminėti filmai 2005-aisiais metais buvo rodyti Lietuvos kinuose, ir į jų – tegul kartais ir vienintelį – seansą galėjo ne tik pro kaminus landžioti varnos, rizikuodamos akinančiu savųjų plunksnų baltumu, bet ir kiekvienas žiūrovas, turėjęs tas porą laisvų valandų ir truputį daugiau nei porą litų.
00. Žinoma, pradžiai – kad vėliau nebegadinčiau jums nuotaikos, norisi prisiminti ne vien pozityvą, bet ir labiausiai kine liūdinusius dalykus. Pirmiausia – tai kino monopolizmo, uždariusio „Lietuvos“ kiną ir besikėsinančio net į „Skalvijos“ salikę – abejotina pergalė, kuri anksčiau ar vėliau atsisuks prieš pačius tuos „triumfatorius“. Monopolis žeidžia mūsų teises, bet Lietuvos krašte kitaip turbūt ir būti negali. Su kino teatrais susidorota, o kai visi važinėsit vien tik „Martono taksi“, dar prisiminsit šiuos žodžius.
Pašleikštino mėgėjiško popsinio kino (AXX, „Paskutiniai Bremeno muzikantai“) reanimavimas, negrabiai maskuojamas rūpesčiu dėl lietuvių... kultūros: net įtikinamai veidmainiauti nemokame. Laimė, šioje sferoje dar egzistuoja stipri profesionalų priešprieša.
Visai nebesuvokiu, ką būtų galima vadinti distributorių politika, – net komercine prasme, nes jeigu išleidžiama tik antroji rusų dilogijos dalis – „Dienos sargyba“, tampriausiais saitais susieta su pirmąja, Lietuvoje nedemonstruota „Nakties sargyba“, vadinasi, pirkėjų proteliuose vyksta kažkokie mutaciniai procesai. Tiesa, distributoriai kaip klasė pamažu apskritai dingsta, šioje sferoje irgi įsigali monopolis, turintis savų kaprizų, visai neadekvačiai mums pristatantis kad ir tą patį šiandienos rusų kiną, spjaunantis į tuos kino procesus, kurie šiandien pasaulyje yra ir madingi (vadinasi, pelningi), ir gerbtini.
Tiek jau to, pereikime prie linksmesnių dalykų. Tik dar įspėsiu, kad manoji didžiausią įspūdį padariusių metų filmų numeracija bus ganėtinai sąlyginė, daugiau dėl patogumo įvesta.
1.Tiems, kurie laikas nuo laiko paskaitinėja mano rašinėlius, turbūt seniai aišku, kad labai myliu senąjį kiną. Ta meilė iš dalies ir palengvina profesines užduotis, nes pats laikas jau daug ką atseikėjo, o dėl šiandieninio filmo kartais gali ir skaudžiai apsirikti. Tęsiant šventinio graudulio potemę, tenka konstatuoti, kad iš senųjų šedevrų šiandien vagia visi, kas tik netingi, nes sraute pasimiršta, ką matei prieš dvejus metus, jau nekalbant apie dvidešimt. Plagiatai, kaip taisyklė, būna subanalinti, nes autoriai – arba patys ne feliniai, ar tiesiog labai prastai galvoja apie šiuolaikinį žiūrovą.
Bet pabandyk tu kaip nors apvogti japonų meistro Kono Ichikawos 1958 metų filmą „Liepsnose“ (rodytą Vilniaus „Lietuvos“ cikle „Japonų kino meistrai“, kurį tinkamai bei masiškai įvertinti taip negailestingai sukliudė šaltame gegužyje visų išsiilgtas staigiai pagerėjęs oras...). Iš to paprasčiausiai nieko neišeis, nes ir reali jauno budistų vienuolio, iš geriausių dvasinių paskatų 1950-aisiais sudeginusio žavią Kioto šventyklą, istorija, ir apie ją parašytas Yukio Mishimos romanas, ir minimas filmas savo beprotiškais paradoksais yra vien tik gerokai šifruotos, ne itin noriai įsileidžiančios japonų kultūros faktas.
Maždaug tuo pačiu metu į Vilnių atvyko ir teatro Noh trupė. Kai kuriems žurnalistams tai buvo vien tik proga pasijusti aristokratų luomo, nes spektaklis buvo uždaras. Mane ir spektaklis, ir filmas gal kokiu milimetru priartino prie nepaprastai dominančios šalies. Niekad nepamiršiu nei to idealisto vaikino, negalinčio leisti, kad šventyklą terštų pokarinės Japonijos nešvarumai, nei tų plėnių, tarsi gyvų, besiraitančių po ekraną ilgai ilgai, lyg kokio nebylaus vaizdinio šauksmo. Apsišvarinimas liepsna... Bet šventykla, nepaisant nieko, baigmėje vėl iškyla visu savo nepaliestu grožiu. Pasirodo, nedega ne tik rankraščiai. Buvo ar tik prisisapnavo?
2. Senų puikių filmų pavėluotų premjerų per metus pasitaikė ir daugiau. Bet, negalėjęs neprisiminti juostos „Liepsnose“, dabar jau nersiu tik į nūdieną.
Didžiulį įspūdį paliko lietuvių – pripažįstamo ir dažnai erzinančio – meistro Šarūno Barto naujausias kūrinys „Septyni nematomi žmonės“ („Coca Cola Plaza“, nesuvokdama, ką reiškia sava premjera ir dar autoriams dalyvaujant, „pagerbė“ ją tuo, kad prieš filmą parodė didžiulį reklaminių nuokarpų bloką).
Naujoji juosta irgi baigiasi liepsnomis – tik vargu bau apšvarinančiomis, gal tik galutinai, fiziškai įteisinančiomis tą žmogaus būklę, kurią Bartas vadina „nematoma“. Pastebėjau tam tikrą ironišką sutapimą, kad „Mūzų malūno“ tradicinis naujametis vakarėlis, kuriame buvo pažymėti ir „Septyni nematomi žmonės“, vyko „Vartų“ galerijoje, eksponavusioje Sauliaus Vaitiekūno naują parodą „Nimbomanija“. Susirinko šitiek visuomenėje regimų, nimbais apvainikuotų ar jų dar tik trokštančių žmonių ir še tau – „nematomi“. Vien tik Barto masuotė...
3. Per metus, ypač prieš jų pabaigą pasirodė visa šūsnis vertingų lietuvių dokumentinių filmų – iš tų, kurie, kaip minėjau, pačiu savo egzistavimu, aukščiausiu profesiniu lygiu priešinasi mėgėjiško popso srautui. Didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs meditatyvinis Arūno Matelio kūrinys „Prieš parskrendant į Žemę“, kaip ir „Septyni nematomi žmonės“, tik kitomis priemonėmis, kita medžiaga stoiškai išaiškina: nėr tokios teisės -- inkšti dėl niekų.
Įspūdingas ir nelauktas buvo Aloyzo Jančoro filmas apie aktorių Laimoną Noreiką, o pirmiausia – apie tikros asmenybės kančią ir laimę – „Ištraukos iš dienoraščio“, Audrius Stonys tyčia diskusinėmis priemonėmis prisiminė kitą meno žmogų, pavadindamas juostą „Tas, kurio nėra“. Juntat sąšauką tarp šio pavadinimo ir „...nematomų žmonių“? Dar ji labai juntama Algimanto Maceinos juostoje apie biologinį, bet nuo to nemažiau džiugų egzistavimą „Šalia jūsų“. O Agnės Marcinkevičiūtės subtilus Jurgio Kunčino – nebesančio ir tebegyvuojančio – portretas, karčiai įvardytas „Beveik laimingas“? O keisčiausias lietuvių dokumentikoje atvejis, kai Giedrė Beinoriūtė važiavo paskui Barto filmavimo grupę, tačiau sukūrė nei reportažinį, nei juolab reklaminį, o visai savarankiškai ir labai meistriškai sprendžiamų problemų kūrinį „Vulkanovka. Po didžiojo kino“ (premjera – „Lietuvoje“)? Nors visa čia suminėta dokumentika – vertinga, prabylanti galbūt net apie kokią naują bangą, būtent Beinoriūtės filmas, neišvengęs autorei būdingų ir anksčiau sarkastiškų intonacijų (maždaug: reikia dar gerai pagalvoti, kas tas Rojus, o kas Pragaras), man pasirodė – nesakau, kad geriausias, bet artimiausias tai jau tikrai.
4. Nors visur esama ir aukštumų, ir nuokalnių, vis dar nepabosta Rytų kinas, tik ne koks Jackie Chanas, matyt, besisklaidysiantis ir šimto metų būdamas, ir apskritai ne tie gražieji koviniai filmai – pasidžiaugei vienu kitu, ir gana. Vis dar nauja ir įvairi korėjiečio Kim Ki-duko vaizduotė (mūsų krašte po 2004-ųjų favorito „Pavasaris, vasara, ruduo, žiema... ir vėl pavasaris“ parodė jo naujus „Tuščius namus“ bei „Samarietę“). Bet maloniausia dėlioti gigantišką Honkongo autoriaus Wong Kar-wai kino pasjansą, pavadintą „2046“ (premjera – „Lietuvoje“ per „Kino pavasarį 2005“). Kiekvieną kartą išeina kažkas kita – tikra fantastika.
Tony Leungas, „Meilės laukime“ buvęs toks subtilus, čia, kad ir nešiodamas tą pačią personažo pavardę, lyg pavargsta nuo to vyriškojo subtilumo, atsiskleidžia patinu – bet sugebančiu įvairuoti savo gyvenimą ne vien lovos žaidimais, sutremptais likimais, o ir kelionėmis laiku, vaizduotės paslankumu, gebėjimu vertinti praeities bei ateities akimirkas. Autoriaus rodomos gausios ir gražios moterys desperatiškai bando nekartoti svetimų likimų, bet joms ne visuomet tai pavyksta. Nors dinamikos ekrane ir daug, vis knieti susistabdyti diską, logiškai pasiaiškinti bent tą vieną akimirką, ką dažnai ir darau, pasiduodamas formaliai europinei logikai ir tardamasis atsitiktinai surasiąs vienintelį filmo raktą. Tačiau rytietiška magija bei mistika aktyviai ir net pašaipiai priešinasi.
5. Kinų „Kekeksilis: kalnų patrulis“ (premjera be tęsinio – toje pačioje „Lietuvoje“ per „Kino pavasarį 2005“) – vėl visai kitoks Rytų kinas. Vyriškas, be „2046“ apgaulingai užsupančio švelnumo, rūstus, keistai kaitaliojantis socialines personažų roles – antai, gamtos saugotojas gali tuo pat metu pasirodyti ir brakonieriumi. Skausmas dėl visaip skriaudžiamo Tibeto – štai jau ir retos vietinės antilopės baigia išnykti, kad savo kailiu puoštų kokio „nematomo“ idioto, turtingo Vakarų turisto būstą. Gamta dėl tos žmonių intervencijos gedi ir gedi agresyviai – šiurpiomis sniego pūgomis, liūlančiais smėlynais, įtraukiančiais ir mirksniu sunaikinančiais įsibrovėlį. Bet žmonių daug, jie dauginasi kaip parazitai, o natūrali gamtos užtvara per šimtmečius ir tūkstantmečius vis dyla ir trupa.
6. Labai vyriškas ir britų menininkės Antonios Bird, anksčiau taip pat keldavusios rimtas problemas, tačiau šiek tiek emocionaliau, filmas „Hamburgo grupuotė“ („Kino pavasaris 2005“; dėl tęsinio nesu įsitikinęs). Gali kam pasirodyti net sausas, bet kitokio jo neįsivaizduoju. Mat filmas, besiremdamas dokumentalia medžiaga, pirmąsyk rimtai analizuoja psichologines rugsėjo 11-osios tragedijos, po kurios – nepamirškime to! – pasaulis tapo šiek tiek kitoks, ištakas.
Ne, tiesa, buvo įvairių šalių kinematografininkų almanachas, užfiksavęs pačių menininkų baisų pasimetimą, nesugebėjimą per trumpą laiką naujai įvertinti naują pasaulio situaciją. Buvo graudžiai poetinės užuominos į katastrofą Spike‘o Lee juostoje „25-oji valanda“, kai žmonių likimai griūna, jiems ramiai besikalbant prie lango, už kurio, kažkur žemai, geltoni mažyčiai kranai lygina Pasaulio prekybos centrų liekanas. Bet A.Bird kūrinys tuo ir skiriasi nuo visų kitų, kad jis – negailestingai analitinis, jis nieko nesmerkia – net tų simpatiškų jaunuolių, patikėjusių nauja doktrina ir finale besisėdančių į mirtininkų lėktuvus. „Hamburgo grupuotė“ bando suprasti. Tuo pačiu paskatinti ir mąstymui. Man regis, tik po šio filmo miglotai supratau, kodėl nešioju iš Maroko parsivežtą musulmonišką amuletą.
7. „Balta varna“ per „Kino pavasarį 2005“ jau krankė, koks šaunus filmas yra vengrų „Kontrolieriai“. Kad nesikartočiau, tarsiu tik, kad mielai jį tebeprisimenu iki smulkiausių detalių. Ir apskritai, man regis, tai kol kas ar ne vienintelis toks filmas iš buvusios socialistinės Rytų Europos, įspėjantis nepasiduoti naujai nevilčiai, net leidžiantis gardžiai pasikvatoti. Žinoma, tas juokas dviprasmis, kadangi gyvenimas metro, po žeme, nėra pati žaviausia alternatyva, bet ir finalinis herojaus kilimas eskalatoriumi, su baisia nuostaba palydimas protingos pelėdos žvilgsniu (maždaug: vaiki, ir ką tu darai?!), vargiai liaupsina politinį korektiškumą, nes visai nežinai, kaip žmogus pritaps prie visokių NATO, ŠMATO, ES, BŪPP ir kitų laisvę varžančių abreviatūrų. Požemy bent klestėjo mielas anarchistinis individualizmas.
8. Kartais baisiai norisi ne pasišlaistyti po dulkiną muziejų, o būtent pačiam pagyventi nuslinkusiuose laikuose. Iš dalies tokią galimybę suteikia britų „Venecijos pirklys“, tačiau bene talentingiausiai naują, nebe mokykliškai pedantišką, o laisvesnę praeities vaizdavimo kine tendenciją perteikia anglų ir Liuksemburgo drauge sukurta „Mergina su perlo auskaru“ („Coca ColaPlaza“; berods, rodyta dar ir populiarioje parduotuvėje, bet juk jų neimsi vadinti kino teatrais).
Filmas, kuriame lyg nieko nevyksta. Žmonės gyvena savo XVII amžiaus rutina, tiesa, lyg tarp kitko, gimsta Johanneso Vermeerio tapybos šedevras, bet juk tais laikais niekas nė neįsivaizdavo, kad tai šedevras, – gal kad dar nebuvo nė užgimus dailės kritikų profesija. Manė – tiesiog mielos tarnaitės (šaunioji Scarlett Johansson) portretukas, ir tiek. Ir asmeninės linijos šiame filme visai nemelodramatinamos, o juk dar prieš keliolika metų kinas tikrai būtų padaręs iš Grietės dailininko meilužę, nors jai kur kas mielesnis – jaunas mėsininko padėjėjas. Pasistumdžius šio fimo specialiai nepoetizuojamoje kasdienybėje, tikrai tariesi pagyvenęs senojoje Olandijoje.
9. Amerikiečių žilasis (turbūt užgimė toks) ir nepriklausomasis Jimas Jarmuschas po fragmentinių „Kavos ir cigarečių“ vėl džiugina nauju filmu, pasiekusiu Lietuvą gana greitai po Kanų prizo (premjera – „Coca Cola Plaza“). Tai „Sulaužytos gėlės“, jau pavadinimu apeliuojančios į negarsinio kino genijaus Davido Warko Griffitho melodramą „Sulaužytos lelijos“. Billas Murray po „Pasiklydusių vertime“ vėl kuria po truputį senstantį, bet vargiai kada subręsiantį personažą, šįkart besitąsantį tarp buvusių savo draugių ir bandantį išsiaiškinti, kuri galėjo parašyti rožinį laiškutį ir painformuoti apie jau suaugusį sūnų.
Bet lygiai kaip melodrama, taip ir detektyvinės paieškos – visai klaidingi keliai, kuriuos Jarmuschas pateikia žiūrovui visai ne tam, kad tas kankintųsi dėl nežinios (nežinia – ji savimi ir išliks), o kad galbūt prisimintų kažką panašaus iš savo audringo ar, atvirkščiai, nepaprastai padoraus gyvenimo. Šypsena švelni, baimė dėl būsimos vienatvės – reali, malonumas stebėti nelauktai išsisprendžiančias situacijas – didžiulis. Matyt, su Jarmuschu ir dirbti visiems gera, nes žvaigždės čia sutinka vaidinti epizodus, o Tilda Swinton netgi aukoja savo pastovųjį androgininį įvaizdį ir ją tiesiog sunku atpažinti.
10. Kine yra komiksų ir komiksų. Kad visi – vien tik šedevrai, manęs neįtikins nė Lietuvoje, pasirodo, egzistuojantys tegul negausūs žanro maniakai (viešpatie, kokį turtingą interesų foną turi mažytis mūsų kraštas, ir kaip neleistinai menkai jį tiria biurokratinėmis idėjomis apsikrėtę sociologai). Tačiau komiksų meistro Franko Millerio ir žinomo pachuliganaujančio režisieriaus Roberto Rodriguezo bendrai pasirašytą „Nuodėmių miestą“ (premjera – „Coca Cola Plaza“) į geriausius metų filmus įtraukiu be jokių abejonių.
Kaip Tildą Swinton sunkiai atpažįsti Jarmuscho juostoje, taip ir čia su Mickey Rourke; „Angelo širdies“ ar „Baro musės“ personažai buvo tikri kūdikiai, palyginus jį su „Nuodėmių miesto“ Marvu, beje, turinčiu gražių pateisinimų savo žiaurumui, – sutryptą Meilę iš didžiosios raidės. O ką veikti amžinajam Bruce‘o Williso policininkui, kai jis atsiduria situacijoje tarp dviejų šiurpių ugnių?
„Nuodėmių miesto“ žiaurumas sąlyginis: neveltui gorilą Marvą viena panelių vadina: „Mažiuk“, nukirstos galvos prabyla, kaip tai darė ir Michailo Bulgakovo paaukoto Berliozo galva, o kompiuteriniai efektai – tokie įmantrūs ir išraiškingi, kad žiūri neatsižiūri juodo tviskančio kadro, kurio tolumoje šmėžuoja vos užuomina į ryškiai raudoną suknelę. Tiesa, mano mėgiama geltona spalva čia skirta jau visiškai beviltiškiems nedorėliams (ką tai galėtų reikšti?), bet juostos estetinis rafinuotumas toks, kad 2006-aisiais nekantriai lauksiu tebekuriamo „Nuodėmių miesto-2“ ir draugams pakranksnosiu, kad nueitų. Taigi, naujosios technologijos jau bus pasiekusios tą lygį, kai nebeerzina, kai be jų, be tos dvispalvės komikso grafikos nebūtų ir filmo.
Metai buvo įvairūs, klestėjo ne vien kinematografinės muilo operos (nors jų lyginamasis svoris, aišku, lieka pastebimiausias). Jei ateinantys bus bent kiek panašūs, manysiu, kad Lietuvoje dar yra, ką veikti, ir sinefilui, ir kritikui.
