Vakarykštis (03.19) Sergejaus Prokofjevo baletas “Romeo ir Džuljeta” repertuare ir afišose buvo dedikuotas “legendinės balerinos Galinos Ulanovos atminimui”. 1910-1998 metais gyvenusi rusų šokėja buvo prisiminta ne dėl kokio nors jos gimimo ar mirties jubiliejaus - tiesiog šiomis dienomis Maskvoje steigiamas Galinos Ulanovos fondas.
Apie tai gana gausiai į spektaklį susirinkusius žiūrovus informavo baleto meno vadovė Tatjana Sedunova. Trumpas įžangos žodis pagerbė iškilią XX a. I pusės ir vidurio pasaulio šokėją - tai galėtų tapti tradicija, pažyminti ir reikšmingesnius Lietuvos baleto istorijos faktus. O 2002 m. gruodžio 4-ąją, kai kasmet minime pirmojo profesionalaus baleto Lietuvoje Leo Delibeso “Kopelijos” premjerą, prieš spektaklį neišgirdome jokio, bent minimalaus komentaro - tik mandagų priminimą išjungti mobiliuosius telefonus.
Galbūt Galinos Ulanovos, vienos ryškiausių XX a. vidurio Džuljetų, paminėjimą paskatino ir tai, kad lietuviškojo “Romeo ir Džuljetos” spektaklio choreografas yra Vladimiras Vasiljevas, kuris, pasak T. Sedunovos, ir sumanė įsteigti G. Ulanovos fondą. Pastarųjų metų Lietuvos baletą lydį globėjiškas V. Vasiljevo dėmesys - jis ne tik pastatė “Romeo ir Džuljetą”, bet ir Liudwigo Minkaus “Don Kichotą”, buvo tituluotas ir Andrejaus Melanjino spektaklio “Spragtukas” krikštatėviu.
Tai figūra, prie kurios šlietis paranku ir Lietuvos baletui, ir T. Sedunovai - šis ryšys garsina Lietuvos vardą pasaulyje, o daugybė spaudoje publikuotų jų fotografijų taip sutapatino šiuos du lietuvių baleto meno puoselėtojus, kad ne per seniausiai išleistoje knygoje apie iškiliausias Lietuvos moteris T. Sedunovai skirtuose puslapiuose po viena iš tokių nuotraukų parašyta: “T. Sedunova su vyru”.
Už dėmesį Lietuvos baletui V. Vasiljevui neliko skolinga ir Lietuva - pernai jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu. Abipusės simpatijos ir toliau duoda apčiuopiamų rezultatų - šiandien (03.20) Lietuvos baleto trupė išvyksta į Maskvą dalyvauti Galinos Ulanovos fondo steigimo iškilmių koncertuose, kuriuose bus parodytos V. Vasiljevo spektaklio ištraukos.
G. Ulanovos atminimą Lietuvos baleto trupė pagerbė nepriekaištingai. Vis labiau atsigaunanti po kojos operacijos Eglė Špokaitė nuostabiai sušoko ir suvaidino Džuljetą. Kiekvieną spektaklį ji tarytum iš naujo patiria liepsnojantį pirmosios meilės jausmą, peržengia lemtingą vaikystės ir moterystės ribą ir beatodairiškai puola į mirties iš meilės glėbį. Jos pasirodymai pripildė sceną pulsuojančios energijos, tvinstančios grakščiausios formos lengvais šuoliais, melodingais sukiniais - artistė moka meistriškai sujungti pozas ir judesius į nesibaigiančią ir gyvą įtaigaus sceninio gyvenimo “nuo” “iki” grandinę, įkūnija tai, kas telpa neapčiuopiamame, nepagaunamame, neaprašomame šokio kaip gyvenimo fenomene.
Nuolat kintančių E. Špokaitės kuriamų pavidalų šuoruose blyksteli iškalbingi arabeskų, atitiudų siluetai, tobulos kelčių linijos, slystantys rankų mostai ir nepaprastai išraiškingas veidas, apibendrinantis išgyvenamas emocijas žvilgsniais ir šypsenomis, kurių skalė labai plati: nuo vaikiško šėlsmo iki beviltiškos rezignacijos.
Greta E. Špokaitės vis brandžiau atrodo Nerijaus Juškos Romeo - jis ypač įtaigus meilės scenose, kurių liepsna atitirpdo jo kiek nedrąsų artistiškumą, suteikia jam ir jo šokiui veržlumo ir aistros, o ši pratrūksta aukštais, energingais šuoliais bei atsispindi jausmams adekvačiose veido išraiškose.
Nors papildomai skelbta nebuvo, spektaklyje dalyvavo ir svečias - Tebaldą šoko Rygos baleto solistas Marianas Butkievičius, Lietuvos žiūrovams pažįstamas ne tik iš keleto ankstesnių viešnagių Vilniuje, bet ir iš Klaipėdos muzikiniame teatre sukurto Romeo vaidmens Jurijaus Smorigino spektaklyje “Romeo ir Julija” pagal romantiškąją prancūzų kompozitoriaus Hekctoro Berliozo simfoninę fantaziją.
M. Butkievičius kuria įniršio pritvinkusį personažą - šaltus atšvaitus svaido jo didžiulis žiedas ir iš po surauktų antakių žvelgiančios akys. Prikąsta lūpa, judrus žandikaulis, spyruokliuojanti eisena dera su staigiais judesiais ir guviais šuoliais. Artistas gana vykusiai “įsirašė” į sudėtingos kompozicijos mizanscenas - įtaigiai gainiojosi Merkucijų, klastingai jį nugalėjo ir pats krito nuo Romeo špagos.
Spektaklyje buvo ir daugiau naujovių. 2 veiksme Tebaldui buvo “prirašyti” du juodi palydovai, kuriuos šoko Martynas Rimeikis ir Takasi Aoki. Įžūliomis grimasomis ir trafaretiškais mostais jie mėgino kurti negatyvią Tebaldo aplinką, tačiau nevienodas jų ūgis ir ne visai sinchroniški judesiai sutrukdė pajusti šios režisūrinės naujovės prasmę.
Nematytas buvo ir dar vienas - šį kartą 3 veiksmo - epizodas. Aurimo Paulausko Paris, elegantiškai pašokęs savo gavotą ir po pertraukos atvykęs į būsimos nuotakos namus, rado ją be gyvybės ženklų ir - užuot paguldęs Džuljetą ant orkestro papėdėje gulinčios iš anksto paruoštos lentos, išnešė merginą iš scenos, taip ištikimus “Romeo ir Džuljetos” žiūrovus akimirkai išgąsdindamas ir priversdamas pamanyti, kad jam staiga sušlubavo atmintis. Kaip pasirodė, Paris veikė pagal iš anksto (galbūt telefonu) suderintą planą - išnešus Džuljetą atsirado galimybė vėl ją įnešti. Tą padarė didžiulė juodais gobtuvais apsitaisiusių vienuolių su žvakėmis procesija, sukūrusi niūrią laidotuvių nuotaiką. Kelių vienuolių nešamas perregimu šydu uždengtas Džuljetos kūnas atrodė labai gražiai, tačiau tarp vienuolių skraisčių akimirkai susipainiojo Sinjora Kapuleti, kai šie kažkodėl pranešė savo gedulingą naštą virš klūpinčios ir gedinčios motinos galvos.
Jausmingai griežė ir orkestras, kuriam dirigavo Martynas Staškus. Muzikantai, įtaisyti scenos viduryje, aprengti kaip spektaklio personažai - su apsiaustais ir renesansinėmis kepurėlėmis, o vienas kontrabosininkas - net su vyskupo mitra. Gaila, kad tokių kostiumų neužteko scenos kairėje įsikūrusiam ksilofonu ir kitais mušamaisiais instrumentais grojančiam orkestrantui - jis vilkėjo kukliu margu megztuku.
“Atminimas - ne vežimas, pora žodžių ir gana” - ši banali tiesa Lietuvos nacionalinio baleto trupės dėka buvo susieta su didžios pasaulio menininkės kūrybos gyvastingumu. Puiku, kad vienas labiausiai “šiandienoje” gyvuojančių menų randa laiko ir noro atsigręžti į savo vakardieną.
Nors neteko dalyvauti pernai vykusiuose (?) spektakliuose, skirtuose vienos ryškiausių lietuvių balerinų Marijos Juozapaitytės atminimui (2002 m. kovą minėjome 90-ąsias jos gimimo ir 10-ąsias mirties metines), tikėkimės, kad kiti talentingi lietuvių šokėjai taip pat sulauks dabartinių artistų - jei ne vežimo, tai bent - atminimo: šių metų rugpjūtį švęsime Jadvygos Jovaišaitės šimtmetį, o 2004 metų gruodį laukia apvalus pirmojo lietuvių choreografo ir vieno talentingiausių XX a. I pusės šokėjų Broniaus Kelbausko jubiliejus.
H. Š.
Nuotraukose:
Galina Ulanova ir Jurijus Ždanovas balete “Romeo ir Džujeta”Eglė Špokaitė-Džuljeta. Michailo Raškovskio nuotrauka.
