Balbieriškis padės Lietuvai įstoti į ES!
Anglai turi škotus. Apie pastarųjų taupumą ir gudrumą yra daugybė pasakojimų. Štai vienas jų. Anglas svečiavosi Škotijoje pas bičiulį. Nusprendė juokais pasirodyti dar taupesnis ir suktesnis nei jo draugas. Kai bažnyčioje pastorius rinko aukas, anglas įmetė į dėžutę pensą, patį smulkiausią Britanijos pinigėlį, ir pergalingai pasižiūrėjo į bičiulį škotą. Tačiau tas nesutriko - kukliai nuleido akis ir pasakė pastoriui: "Čia už mus abu".
Vokiečiai turi švabus. Apie juos sakoma, kad jeigu Žemėje įvyks pasaulio pabaiga, tai lėtapėdžiai, miškais apaugusios Švabijos žmonės sužinos apie tai ne anksčiau kaip po poros metų.
Bulgarijoje yra visoje Europoje garsus Gabrovo miestas. Gabroviečiai irgi yra perdėm taupūs ir apsukrūs. Jie netgi savo katėms uodegas nukerta - kad žiemą įleidžiant pro duris mažiau šilumos iš kambario išeitų...
Prancūzai daug ir gražiai pasakoja apie savo tautiečius - Overnės provincijos gyventojus. Žodžiu, visos ES valstybės ir kandidatės turi ką nors tokio... O Lietuva ką?
O Lietuva turi Balbieriškį!
Jeigu koks nors politikas nusišneka, tai tuoj pat koks nors politikos apžvalgininkas (kad ir R. Valatka) iškart pareiškia: "Kalba kaip iš Balbieriškio atvažiavęs!" Jei koks nors valdininkas iš ministerijos ar panašios įstaigos prastai dirba, apie jį sakoma: "Jam tik Balbierišky santechnikams vadovauti". Ir taip toliau, ir panašiai. Paskaičiuota, kad Balbieriškio vardas spaudoje, per radiją ir televiziją minimas labai dažnai - iškart po didžiųjų Lietuvos miestų. Žodžiu, nuolat pakliūva į "olimpinį šešetuką".
Taigi šiuo atveju Balbieriškis Lietuvai stojant į Europos Sąjungą yra tiesiog būtinas. Aišku, derybose turbūt nėra skyriaus apie LHZ - Laisvąsias humoro zonas. (Panašiai kaip LEZ.) Tačiau stojant į tokį reikšmingą turtuolių klubą kaip ES netgi smulkmenos yra reikšmingos. Ir jeigu Lietuva į minėtą sąjungą įstos anksčiau negu, pavyzdžiui, Bulgarija, labai galimas dalykas, kad Europos spauda, žiniasklaida linksniuos ne Gabrovo, o Balbieriškio vardą. Mūsų šaliai tai būtų labai paranku - reklama!
Na, o balbieriškiečiai? Tai linksmi dzūkai su suvalkiečių priemaiša, turintys neblogą humoro jausmą. Jie (neabejoju) nesupyks, jeigu iš jų šaipytis pradės ir visa Europa. Kad tik Lietuvai būtų geriau! (Taip dabar visi patriotai mėgsta sakyti. Ir ne tik dabar...)
Miestelio istorija ir vietinis folkloras
O dabar "pažvelkime giliau", kaip nuolat siūlo žurnalas "Veidas".
Šį pavasarį - "ant dienų", kaip sakoma - Balbieriškis minės labai garbingą jubiliejų: miesteliui sukaks 500 metų. Prieš tiek laiko karalius Žygimantas Senasis žemes Peršėkės ir Nemuno santakoje padovanojo savo barzdaskučiui Hanusui Sudormanui. Ir raštą atitinkamą surašė. Todėl miestelis ir laikomas tada "gimusiu", nors žmonės čia gyveno ir anksčiau, netgi neolito laikais.
Jau 1520 metais Balbieriškis turėjo Magdeburgo miesto teises. Tais laikais tokios garbės tebuvo sulaukę tik keliolika dabartinės Lietuvos vietovių! Taigi Balbieriškis yra gerokai senesnis, "vyresnis", negu, pavyzdžiui, Niujorkas, Čikaga ar Sankt Peterburgas. Tiesa, šie miestai vėliau išaugo - ir savo dydžiu, ir reikšme Balbieriškį aplenkė. Nežinomi Viešpaties Dievo keliai... Bet balbieriškiečiai dėl to neišgyvena ir nepavydi.
Apskirtai vietiniai gyventojai yra linksmi ir nepiktybiški žmonės. Užtat mėgsta juokauti, juokus vertina ir ilgai prisimena. Todėl čia egzistuoja ir savotiškas vietinis folkloras, kurį prašalietis ne visada ir suprasti gali. Pavyzdžiui, balbieriškiečiai dažnai sako: "Sušilau kaip Paulauskas nuo silkės". Mat prieš karą stambaus ūkio savininkas Paulauskas per darbymetį talkininkus ir šeimyną valgydino ne skilandžiu, kumpiu, kaip tokiam darbe priimta, o silke su bulvėm. Matydamas nepatenkintus valgytojų veidus, šykštus ūkininkas pareiškė: "Tiek tos silkės prisiėdžiau, kad net suprakaitavau". Arba: "Įkritau kaip Paulauskas į šulinį". (Apie kokią nors nelaimę, nesėkmę.) Pasirodo, jau minėtas pilietis, eidamas iš karčemos, įkrito į šulinį. (Tą šulinį gerai prisimenu - jis buvo prie pat gatvės, tiesiog šaligatvyje.) Kitą dieną toj pačioj smuklėj Paulauskas vyrams guodėsi, pasakojo, kaip jis į tą šulinį įkrito. Klausytojai norėjo savo akimis tokią nesėkmę pamatyti. Berodydamas vakarykštį nuotykį Paulauskas vėl stačia galva nugarmėjo į nelemtą šulinį. Arba: "Uždirbo kaip Zablackas ant muilo". Pasirodo, kažkada toks Zablackas nusprendė praturtėti virdamas muilą. Įrangą nusipirko, žaliavos paruošė. Bet jo pagamintas produktas neputojo, neskalbė ir apskirtai niekam netiko. Gal technologijos nesilaikė ar ką. Niekas tokio produkto, aišku, nepirko. Negana to - muilas sukietėjo ir visą kamarą užėmė.
Labai gražus, įdomus (ir pamokantis) įvykis nutiko jau po karo. Balbieriškyje veikė spirito varykla. Seniai, berods, nuo XVIII amžiaus. Žmonės atliekomis ("broga") šerdavo gyvulius. Ir vieną gražią pavasario dieną visi miestelio gyvuliai ir naminiai paukščiai tarsi pasiuto. Karvės baubė, kiaulės žviegė, arkliai žvengė, veržėsi iš tvartų, gardų. Vištos giedojo, nes gaidžiai išgriuvę gulėjo. Pasaulio pabaiga, ir tiek. Pasirodo, dėl kažkokio gedimo į tą "brogą" vieno "varymo" metu pakliuvo nemažai spirito. Ir Balbieriškio gyvulėliai elementariai pasigėrė. Ir elgėsi atitinkamai - kaip girti gyvūnai. Beje, panašiai kaip pasigėrę žmonės.
Dar daug tokių ir panašių istorijų galima sužinoti į Balbieriškį atvažiavus, nes vietiniai mėgsta ir moka juokauti. Ir gerą atmintį tokiems dalykams turi.
Balbieriškio kriminogeninė situacija ir ateities vizija
Kriminogeninė situacija šiame miestelyje yra ganėtinai gera. Nepalyginsi su kokiu nors Panevėžiu ar Kelme. Tiesa, paragavę naminukės arba pilstuko linksmi dzūkeliai savo artimųjų veidelius kartais keliom mėlynėm ar panašiais atributais pagražina. Bet jau kitą dieną (ar net prie kito butelaičio) susitaiko, piktumo širdyje nenešioja. Beveik nepasitaiko plėšimų, nedaug vagysčių. Mat linksmieji balbieriškiečiai - kaip ir dauguma Lietuvos gyventojų - gyvena itin kukliai, jeigu nesakysime - skurdžiai. Tad ir plėšti bei vogti nėra ko. Veikusios įmonės (minėta spirito varykla, plytinė ir t. t.) po privatizavimo, aišku, kaip ir neveikia.
Tad Balbieriškio ateitį galima sieti tik su... humoru. Gali juk toks miestelis tapti Lietuvos humoro centru? Aišku, kad gali. Kai įstosime į ES, Balbieriškis galėtų tapti netgi viso Šiaurės rytų regiono humoro, juoko centru. Tam gali padėti ir besikurianti Lietuvos humoro ir satyros kūrėjų asociacija. Jos vadovas A. Orlauskas (Zakarauskas) žada artimiausiu metu susisiekti su Balbieriškio seniūnu A. Giraičiu ir klebonu A. Užupiu. Su spirito gamyklos direktoriumi D. Seiliumi planuojama atskira kalba. Nuoširdesnė, intymesnė ir - pragmatiškesnė.
