Tokia Č.Albertavičienė liko nuotraukoje - graži, bet nuo kančių pavargusi.
Ar galėjo ši kraupi tragedija neįvykti? Atlikęs tyrimą "Lietuvos rytas" atsako: negalėjo. Nes žmogus, kurį grasinama nužudyti, Lietuvoje niekam nekelia jokio susidomėjimo.
"Tu man grasini, kad aš gyva neliksiu, nušausi...
Surašysiu šiuos grasinimus policijai. Nekankink manęs.
Duok man ramybę, išeik..." (2008 m. vasario 12 d.).
"Liepos 24 dieną tu mane prievartavai, gąsdinai, kad užmuši, nušausi, daužei, stumdei... Esi neprognozuojamas.
Pasakau paskutinį kartą, aš su tavimi negyvensiu" (2008 m. liepos 31 d.).
Tai ištraukos iš laiškų, kuriuos 55 metų Česlava Albertavičienė rašė 57 metų Algiui Aleksai.
Grasinimus žudikas įvykdė lapkričio 1-ąją, kai iš nelegaliai laikomo medžioklinio šautuvo Julijanavos kaime, Trakų rajone, nušovė Č.Albertavičienę ir sunkiai sužeidė jos motiną 78 metų Eleną Sinkevičienę bei 27-erių dukterį Rasą Albertavičiūtę. Žmogžudys iki šiol nerastas.
Įniršo iškraustytas iš buto
"Mama slėpė nuo visų, kokį smurtą ji nuolat patirdavo iš sugyventinio. Dabar supratome, kad ji buvo labai prigąsdinta ir nerado išeities.
Ypač grėsminga padėtis tapo, kai liepos pabaigoje A.Aleksą mamos brolis Juozas ir sesuo Nijolė iškraustė pas jo brolį į Lentvarį.
Tuomet A.Aleksa mamą išprievartavo, sudaužė, išmetė iš jos buto.
Nuo tada jis mamą persekiojo visą vasarą.
Mama net buto raktus nešiojosi ant pilvo, nes net gatvėje ją puldinėjantis A.Aleksa išplėšdavo rankinę.
Mama jautėsi kaip medžiojamas žvėris. Aš ne viską žinojau, dirbau Anglijoje", - kalbėjo nužudytosios sūnus 33 metų Saulius Albertavičius.
Pagalbos - į policiją?
Kur jūs skubėtumėte ieškoti pagalbos, jei būtumėte nuolat sekamas, mušamas ir girdėtumėte grasinimus nušauti? Suprantama - į policiją.
Ir tai būtų turbūt paskutinė jūsų gyvenimo klaida.
Įsidėmėkite: Lietuvos policija jūsų neapgins.
Kokia išeitis? Pasistengti nudėti savo persekiotoją.
Būtent tokį patarimą išgirdo sugyventinio vėl sudaužyta Č.Albertavičienė ir jos sūnus S.Albertavičius, kai rugsėjo 10 dieną kreipėsi į Vilniaus policijos antrąjį komisariatą.
Sutapimas: Č.Albertavičienės sūnus Saulius iš Anglijos grįžo rugsėjo 7 dieną, o buvęs sugyventinis ją laiptinėje užpuolė ir žiauriai sumušė rugsėjo 9 dieną.
Nuo mirties moterį tąkart išgelbėjo subėgę kaimynai. Smurtautojas pabėgo, pagrobęs rankinę su pinigais ir dokumentais.
"Kai pamačiau namie taip sumuštą motiną... Vos ją pažinau. Nuvežiau ją į Teismo medicinos institutą, Greitosios pagalbos ligoninę.
Konstatavo smegenų sukrėtimą. Po to nuvykome į antrąjį policijos komisariatą. Papasakojome, kad mamą grasina nužudyti, - padėkite.
Mūsų pareiškimą priėmė neprisistačiusios dvi pareigūnės.
Jos tepasakė: "Bylos nekelsime, stebėsime".
Pasipiktinau - kol žmogaus neužmuša, jūs nesidomite?
Pabrėžiau - A.Aleksa turi šautuvą, grasina nušauti, demonstratyviai rodo peilius.
Pareigūnės man pareiškė: "Jei jis turi šautuvą, kodėl nepranešėte? Jei norite, kad jūsų nepatrauktume baudžiamojon atsakomybėn, geriau dėl šautuvo patylėkite".
Aš, o ne smurtautojas, buvau pavadintas nusikaltėliu.
Pareigūnai mūsų skundą įvertino kaip buitinį konfliktą - maža ką koks sugyventinis primuša.
Bandėme aiškinti, kad motina nebegyvena drauge.
Visa mėlynėmis nusėta motina jiems atrodė tik "patyrusi lengvą sveikatos sutrikimą", - pasakojo S.Albertavičius, apstulbintas pareigūnų požiūrio.
Patarė smurtautoją primušti
"Iš pareigūnių kabineto perėjome į čia pat esančią antrojo policijos komisariato nuovadą. Mus priėmusiam pareigūnui pakartojome istoriją.
Pasakiau, kad smurtautoją radau jo brolio namuose Lentvaryje, Lelijų gatvėje, paprašiau jį sulaikyti, nes bijau dėl motinos gyvybės.
Pareigūnas atšovė: "Tai atvežkit jį mums arba paskambinkit, kur jį rasti".
Kai paklausiau, kas persekiotojui gresia, kaip apsaugoti motiną, tyrėjas atsakė: "Tavimi dėtas primuščiau ar sulaužyčiau jam kaulus. Ir baigta".
Pasijutau lyg su kokiais pašaliečiais kalbėčiausi apie orą prie butelio, o ne su teisėsaugos pareigūnais apie ginkluotą žmogų, grasinantį nušauti.
Sužinojau, kada tiksliai vėl A.Aleksa pasirodė darbe, paskambinau į komisariatą.
Ten apsimetė, kad jie apie šį reikalą nieko nežino.
Neramia širdimi išvykau į Angliją. Bijojau dėl motinos, vis skambinau, kad eitų į policiją, judintų bylą. Daugiau jos nebemačiau.
Lapkričio 1-osios vakare sulaukiau motinos brolio skambučio: "Tavo motina nušauta, sesuo ir senelė ligoninėje".
Jos trys man - brangiausi žmonės gyvenime", - sunkiai slėpdamas sielvartą pasakojo S.Albertavičius.
Nukentėjusioji nedomino
Per pusantro mėnesio, tiek dar buvo likę gyventi Č.Albertavičienei, teisėsauga nepadarė nieko, kad jai padėtų apsisaugoti nuo žudiko.
"Česlava tik suerzindavo pareigūnus, kai ateidavo į policiją pasiteirauti, kas daroma.
"Ponia, sėdėkite namie ir laukite, mes pranešime, jei bus kas nauja", - sakė jai nepatenkinti policininkai.
Jie per pusantro mėnesio neišsikvietė net liudininkų, nors sesuo buvo surašiusi ir adresus, ir telefono numerius.
Sesuo gavo tik pranešimą, kad A.Aleksos veikla yra "tiktai nežymus fizinio skausmo sukėlimas" ir dėl to ikiteisminis tyrimas neatliekamas", - pasakojo nužudytosios brolis Juozas Sinkevičius.
Č.Albertavičienę, matyt, toks atsakymas labai nuvylė.
Jos ranka ten prirašyta: "Grasinimas nužudyti, žmogaus terorizavimas, 145 str. - iki 4 metų. Šmeižimas, 154 str. - iki 1 metų. Fizinis skausmas, nežymus sveikatos sutrikdymas, 140 str. I dalis - iki 1 metų".
Tačiau tai, kad smurtautoją galima nubausti, policijos nedomino.
Užuojauta nenuskambėjo
Šio pranešimo kopija - mano rankose.
- Ar jums nekilo jokio susirūpinimo, kad palikote visiškai neapgintą moterį, nors žinojote, kad ją grasinantis nušauti smurtautojas turi ginklą? - klausiu tą pranešimą pasirašiusios Vilniaus antrojo policijos komisariato tyrėjos Renatos Marcinkevič.
- Aš telefonu jokios informacijos neteikiu.
- Tuoj galiu atvykti pas jus į policiją.
- Kreipkitės į mūsų spaudos atstovą.
- Bet noriu paklausti žmogiškų, o ne teisinių dalykų: ar nesijaučiate blogai, kad atsitiko tai, ko jūsų pagalbos ieškojusi moteris bijojo, - ji buvo nušauta?
- Neprivalau atsakyti. Kreipkitės į mūsų viršininką.
Į viršininką nesikreipiau. Ką nauja būčiau išgirdusi? Kas yra girdėjęs policininkų, nejautriai atlikusių savo pareigą, atgailos žodžius?
Užfiksuotas su uniforma
"Aš spėju, kad yra ir kita policininkų neveiklumo priežastis. Vilniaus viešojoje policijoje dirba A.Aleksos brolio sūnus Sigitas Aleksa.
Teko patirti, kad A.Aleksa, pasitaręs su sūnėnu, man aiškindavo: "Nieko nežinau, nemušiau, nebuvau", - savo įtarimais pasidalijo S.Albertavičius.
Beje, žudikas ir pats mėgo apsimesti pareigūnu.
Tarp A.Aleksos daiktų rasta nuotraukų, kur jis pozuoja policininko uniforma. Ant automobilio galinio lango jis vežiodavosi ir policininko kepurę.
"Tai mano sūnaus Sigito Aleksos sena uniforma.
Algis surado kažkur namie ir apsivilkdavo", - neslėpė žudiko brolis Stasys Aleksa, kai pasiteiravau apie rastas A.Aleksos nuotraukas.
Išgirdo mįslingą užuominą
Į policiją A.Aleksa spalio pradžioje vis dėlto buvo patekęs. Jį viršininkų paliepimu atvežė Gintautas Stumbras.
"Išėjęs A.Aleksa pasakė: "Man pateikė 3000 litų ieškinį. Na, aš jai atiduosiu..." - G.Stumbras patvirtino žurnalistei, ką išgirdo.
Nuo tos dienos žudikas pradėjo aukos medžioklę, kuri truko mėnesį.
Rašte - gyvenimo sąskaitos
Apie smurtautojo iškvietimą į policiją Č.Albertavičienei niekas nepranešė. Moteris pati ruošė medžiagą teismui.
Prieš mane - dailia rašysena, raštingai surašytas pareiškimas "Dėl baudžiamojo proceso pradėjimo".
Pareiškime - paskutinių dviejų jos gyvenimo mėnesių persekiojimų, smurto, gąsdinimų, užpuolimų gatvėje ir namie, net prievartavimo istorija.
Buvęs sugyventinis neslėpė įniršio ir ketinimų nužudyti, nes moteris nepriėmė jo į savo vieno kambario butą Vilniuje, Kauno gatvėje.
Moteris taip pat smulkiai surašė smurto liudininkus - kaimynus, bendradarbius.
Išvardijo, kiek turto yra atidavusi buvusiam sugyventiniui, kuris kelerius metus gyveno pas ją už nieką nemokėdamas. Išvardijo, kaip atsilygino už paremontuotą butą. Sąraše - padovanoti baldai, kilimas, indai, rūbai, pinigai, statybinės medžiagos.
Sugyventinis važinėjo jos mašina, savaitgalius leido Onuškio seniūnijos Taučionių kaime.
Jo turimą lūšną moteris savo pinigais pavertė žydinčiu vasarnamiu.
Pareiškimą Č.Albertavičienė baigė žodžiais: "Tikrai bijau dėl jo elgesio".
Paslaptis slėpė nuo artimųjų
Bijoti tikrai buvo ko. Visą spalį A.Aleksa rengėsi ne vadinamajam buitiniam pasmurtavimui, o žmogžudystei.
Bet savo baimę Č.Albertavičienė slėpė ir nuo vaikų, ir nuo giminių, nuogąstaudama dėl dar didesnės savo sugyventinio agresijos.
O ką jai reikėjo daryti? Policija neapgynė. Iki teismo proceso - ilgas kelias. Nužudyti grasinantis vyras - laisvėje.
"Tik dabar, po jos mirties, paaiškėjo, kiek ji turėjo paslapčių. Ir neturėjo jokios pagalbos. Jei būčiau daugiau žinojęs, gal būčiau pajėgęs jai padėti.
Sužinojome, kad motina net ketino bėgti pas mane į Angliją. Nebespėjo", - atkakliai žiūrėdamas tik į kelią pratarė nužudytosios sūnus Saulius.
Praėjus trims dienoms po Č.Albertavičienės laidotuvių su jos sūnumi ir broliu Juozu važiavome į nusikaltimo vietą - namą Julijanavos kaime.
Kabinosi į gyvenimą
Tuo pačiu keliu ankstų lapkričio 1-osios rytą iš Vilniaus pas savo motiną minėti Vėlinių važiavo ir Č.Albertavičienė. Išvyko kartu su broliu Juozu, vėliau spūstyje nuo jo atsiliko.
Apie ką ji galvojo, kai automobiliu pasuko Trakų link? Apie nelengvą gyvenimą?
Nelaiminga santuoka su geriančiu vyru. Vienintelis džiaugsmas - sūnus Saulius ir duktė Rasa. Bendrabutis, vėliau butas Lentvaryje.
Šiek tiek sutaupiusi pinigų, šeima nusipirko sodybą už Trakų. Arė žemę, sodino bulves.
Padėti nudirbti darbus vyras už degtinės butelį atsiveždavo savo pažįstamą A.Aleksą.
Taigi su būsimu žudiku Česlava buvo pažįstama seniai. Tik pagalbinę mokyklą baigęs, vienur kitur šaltkalviu dirbęs vyras buvo apsileidęs, apšepęs, nešvarus. Kodėl jį pasirinko graži, išsilavinusi moteris?
"Jai labai reikėjo paguodos. Tas mokėjo prie jos prisigretinti. Sesuo nutarė palikti vyrą, sunkiai skyrėsi.
Bet po skyrybų atsigavo. Darbe kilo vis aukštyn, nusipirko Vilniuje butą, mašiną, išlaikė vairavimo egzaminą, dainavo chore.
Sugyventinį aprengė, priglaudė pas save, pavertė žmogumi, nors šis visada gėrė. Bet Česlava kentė. Linksma, su visais sutarianti - ir kolegos, ir giminės ją labai mylėjo", - vienas per kitą pasakojo nužudytosios sūnus Saulius ir brolis Juozas.
Gabi moteris mėnuo prieš savo žūtį buvo gavusi "Lietuvos dujų" vadovybės pasiūlymą eiti aukštesnes pareigas.
"Ji buvo labai patenkinta pasiūlymu. Paklausėme ir apie asmeninį gyvenimą. Ji pasidžiaugė, kad nebeturi problemų, gyvena viena. Buvo matyti, kad graži moteris, bet pagal metus - labai suvargusi", - prisiminė "Lietuvos dujų" personalo skyriaus vadovas Liutauras Radzevičius.
Sekė automobilį
Bet naujam moters gyvenimui išaušti nebuvo lemta.
Trakų turgavietėje lapkričio 1-osios ankstų rytą pažįstamų sutiktas A.Aleksa atrodė labai neramus. Nenuostabu, jis stebėjo, kada keliu pro šalį pravažiuos Č.Albertavičienės mašina. Numanė, kad buvusi sugyventinė per Vėlines važiuos į kaimą.
Ją pastebėjęs, vyriškis sėdo į savo automobilį ir nusekė iš paskos. Prie Strėvos moteris pasuko į kairę ir įvažiavo į miško keliuką. Iki motinos namo buvo likęs kilometras. Netikėtai suskambo telefonas.
Skambino A.Aleksa. Jis žinojo, kad Česlava visada sustoja, ir tik po to atsiliepia telefonu.
Moteris iš tiesų sustojo šalikelėje ir ėmė rankinėje ieškoti telefono.
Po kelių akimirkų A.Aleksa sustojo už jos mašinos. Pribėgo, atidarė vairuotojo pusės dureles, trenkė kumščiu į veidą.
Moteris paspaudė akceleratorių, bet užpuolikas viena koja įšoko į automobilį, kita vilkosi žeme. Česlava vėl sustabdė mašiną. Vyko grumtynės, kol iš priekio atvažiavo mašina.
Grumtynes pavyko nutraukti
"Pamatėme, kad vyras, iki pusės įlindęs į mašiną, grumiasi, moteris šaukia: "Gelbėkit, jis mane nori užmušti".
Sustojome, pribėgome. Vyras norėjo atimti iš moters raktus, bet juos ji buvo prisirišusi prie pilvo. Atėmė iš jos telefoną, rankinę.
Mes paklausėme, kas čia vyksta, o jis atsakė: "Čia - šeiminis konfliktas". Mes nesitraukėme. Jis sėdo į savo mašiną ir nuvažiavo atbulas.
Mes savo automobiliu užblokavome kelią, kad jis negalėtų grįžti, ir padrąsinome moterį - važiuokite ir praneškite policijai.
Buvo apie pusę dvyliktos. Kai po 5 minučių pajudėjome, pamatėme, kad vyriškis netoliese sėdi mašinoje ir lūkuriuoja.
Kitą rytą išgirdome, jog ta moteris nušauta.
Esu įsitikinęs, kad ją būtų nužudęs jau tada ant kelio", - papasakojo žurnalistei Trakų gyventojas Jonas Stasiūnas.
Kai su nužudytosios sūnumi Sauliumi ir broliu Juozu privažiavome tą vietą, pakelėje dar buvo aiškiai matyti staigiai stabdytų mašinų vėžės.
Vyrai pabraidžiojo po žolę - gal kur mėtosi išmesti dokumentai? Nieko neaptiko.
Pasislėpęs laukė tamsos
Gavusi pranešimą apie tą užpuolimą, lapkričio 1-ąją Trakų policija išsiuntė du ekipažus - į smurtautojo brolio namus Lentvaryje ir A.Aleksos namą gretimame Taučionių kaime. Bet užpuoliko ten nebuvo.
Kaip paaiškėjo vėliau, pasislėpęs miško keliuke, vyras stebėjo Č.Albertavičienės motinos namą ir laukė tamsos.
Žmogžudystės valanda išmušė, kai Č.Albertavičienės brolis Juozas valandėlei su šeima išvažiavo aplankyti kapų.
Name Česlava liko su motina ir dukterimi Rasa.
Baisi egzekucija
Moterys valgomajame gėrė arbatą. Buvo 19 valanda. Langą nuo kelio pusės dengė užuolaidos, bet buvo likęs plyšys.
A.Aleksa prislinko prie lango ir šovė į Rasą - pradžioje pasirinko stipriausią moterį.
Taikėsi į galvą, bet tą akimirką mergina stojosi, ir kulka perskrodė pilvą.
Č.Albertavičienė puolė užrakinti durų, bet žudikas buvo greitesnis. Jis įsiveržė į koridorių.
Moteris griebė už šautuvo, kulka pataikė į riešą. Įtraukęs auką į virtuvę, A.Aleksa trenkė buože per galvą. Jam reikėjo laiko vėl užtaisyti šautuvą, nes jame tilpo tik du šoviniai.
Antra kulka kampe prie dujų baliono nuvirtusiai moteriai perskrodė petį.
Į virtuvę pagaliau įpuolė ir senutė. "Ką tu padarei?!" - nesibaimindama užpuoliko ėmė šaukti 78 metų E.Sinkevičienė. Šis ją nustūmė ir pasuko į svetainę pribaigti Rasos.
Kraupiausios akimirkos
Šiandien R.Albertavičiūtė, dar tebesveikstanti ligoninėje, sako neįsivaizduojanti, kaip kiaurai peršauta sugebėjo pasislėpti kitame kambaryje už krosnį dengiančių užuolaidų. Ir per tą laiką, kai buvo žudoma motina, paskambinti jos broliui Juozui.
Baisiausia minutė Rasos gyvenime buvo tuomet, kai žudikas atitraukė užuolaidą, bet nepastebėjo nei kraujo klanų, nei už pagalvių pasislėpusios merginos.
Išbėgęs iš namo, jis išdaužė stovinčių mašinų langus.
Tuo metu E.Sinkevičienė, kurios akyse mirė duktė Česlava, ropštėsi per virtuvės langą - bandė bėgti pas kaimynus pagalbos. Tai pastebėjęs žudikas pro langą šovė į ją. Peršovė kaklą.
Matyt, įsitikinęs, kad moterys nebegyvos, jis dingo. Jį, matyt, išgąsdino ir kaimynų į orą paleistas šautuvo šūvis.
Kaimynams jau buvo paskambinęs Česlavos brolis Juozas, sulaukęs Rasos skambučio: "Mus žudo".
Kai J.Sinkevičius parlėkė namo, kambariuose merdėjo dvi moterys. Česlava buvo mirusi.
Išliko tik atėjūno pėdos
Tuščioje sodyboje mus pasitinka tik senas šuo. Sargis net neamteli.
Nesulojo jis ir tada, kai į kiemą atėjo žudikas. Gal pažino.
Česlava čia A.Aleksą atsiveždavo, nors nei jos vaikai, nei giminės išgeriančio, rišlaus sakinio nesurezgančio vyro nemėgo.
Tvarkingame name langai jau sudėti. Tyla ir mirties kvapas. Iš ligoninės E.Sinkevičienė grįžo ne namo, o pas kitą dukterį.
Saulius ir Juozas rodo kraujo dėmes, kulkų suvarpytas namo sienas.
Aplink sodybą driekiasi arimai. Iki šiol išlikę per juos atėjusio ir išėjusio žudiko pėdsakai. Automobilį jis buvo pasistatęs lauko gale, už kalnelio.
Savo aukos tykojo visą spalio mėnesį. Mieste nužudyti moterį buvo sunkiau.
Tykodavo vakarais
"Ir mes matėme, ir kaimynai kalbėjo, kad visą mėnesį keliukais važinėja žalia mašina. Tik dabar supratome, kad tokią turėjo A.Aleksa. Dažnai stovėdavo išjungtais žibintais.
Mes kaimynystėje gyvename 40 metų, puikiai sutarėme su Česlavos motina, giminėmis.
Linksmi, draugiški žmonės. A.Aleksa niekam nepatiko.
Keliskart, kai Česlava lankė motiną, jų name dingo šviesa. Atrodo, kad ją kažkas išjungdavo tyčia. Juk skydinė - lauke.
Atrodė, kad Česlava jaučia nelaimę. Ji mums sakė, kad norėtų būti palaidota šalia savo tėvo, gretimose Vitautuvos kapinaitėse, kurias dar spėjo per Vėlines aplankyti", - pasakojo kaimynai Leokadija ir Jonas Paškevičiai.
Žmonės tikino nebijantys žudiko, nes turį savigynai šautuvą. Jis - būtinas. Antai neseniai kaimynystėje kirviu buvo užkapoti du žmonės.
"Dar vienas šovinys šautuve liko. Spėsiu įsidėti naujų, jeigu kas", - ūkiškai svarstė Jonas.
Sekliai niekur neskubėjo
Kad A.Aleksa nuolat važinėjo prie Č.Albertavičienės motinos namo, tvirtino ir keturiolikmetis kaimynų Marius.
Viską žinantys kaimo vaikai vienąkart pastebėjo už namo tvoros paslėptą mašiną ir du besikalbančius vyrus.
Ar galėjo A.Aleksa turėti bendrininką?
Bet šiandien svarbesnis klausimas - kur slapstosi ginkluotas vyriškis?
Tragedijos naktį į sodybą suvažiavę Trakų policininkai čia išbuvo iki 4 valandos ryto.
Tik po to buvo sugalvota apžiūrėti A.Aleksos namą už kelių kilometrų. Nuvykę policininkai ra do mašiną dar šiltu varikliu.
Jei policininkai būtų buvę nuovokesni ar bent skaitę detektyvinių romanų ir nusiuntę pasalą prie namo iš karto, žudikas gal jau būtų atsidūręs teisėsaugos rankose.
Paskambino bendradarbiui
Ar galėjo žudikas pats nusišauti?
"Netikiu tuo. Jis yra bailys. Motiną persekiojo, nes negavo atkirčio. Prieš save rankos jis nepakels", - įsitikinęs nužudytosios sūnus Saulius. Dabar jis turi vieną tikslą - susitikti su žudiku akis į akį.
Iškart po žudynių, apie 21 valandą, A.Aleksa paskambino savo bendradarbiui Marijanui Veromejui.
Skambinu tam žmogui ir aš. Skambutis vyro nenustebino. M.Veromejus patvirtino, kad jam paskambino A.Aleksa.
"Jis kalbėjo labai ramiai, sakė, kad į darbą nebegrįš. Aš nustebau, jį įkalbinėjau. Kalbėjomės gal 15 minučių. Jis nebuvo girtas ar susijaudinęs.
Niekaip negalėjai įtarti, kad ką tik įvykdė žmogžudystę. Kad pyko ant Česlavos, žinau. Algis jai padėjo remontuoti butą, o ji išvarė iš namų", - pasakojo buvęs žmogžudžio bendradarbis.
Brolio prašė užkasti
Dar vėliau žudikas paskambino ir Lentvaryje gyvenančiam broliui S.Aleksai, pas kurį buvo prisiglaudęs pastarąjį mėnesį.
Kai privažiavome prie namo Lelijų gatvėje, S.Aleksos namas skendėjo tamsoje.
Bet šeimininkas mus pastebėjo ir išėjo į kiemą.
"Ieškome žudiko", - pasakėme tiesiai.
"Jo nėra. Žudiko, nors jis ir brolis, mums nereikia", - atsakė vyriškis. Tarsi pamiršęs, kad dar prieš du mėnesius brolį slapstė, kai šis čia slėpėsi sumušęs Č.Albertavičienę. Tuomet jį čia surado moters sūnus Saulius.
S.Aleksa prisipažino, kad brolis jam paskambino po žudynių apie vidurnaktį ir pasakė: "Ieškokit manęs miške, čia ir užkaskit".
Paryčiais žudikas paskambinęs ir seseriai. Jai liepė neieškoti, nes esą niekas nesuras.
Iš S.Aleksos pasakojimo susidarė įspūdis, kad su žudiku brolis ir sesuo kalbėjosi tik po kelias minutes. Bet tai netiesa. Abu pokalbiai truko po 20 minučių.
Ką broliui ir seseriai pasakojo žudikas? To nesužinojome.
"Mes esame penki broliai ir seserys. Nelaimė, kad Algis yra toks. Jis baigė Stakliškių pagalbinę mokyklą. Čia, Lentvaryje, turėjo ir pirmą šeimą, sūnų.
Mes jo neginame. Jis tikrai yra pakaltinamas. Juk galėjo gyventi, užsidirbti. Mes jam buvome atidavę tėvų sodybą. Tikrai neslėpsime žudiko", - regis, nuoširdžiai kalbėjo S.Aleksa.
Parašė skundą prokurorui
Tačiau S.Aleksos nuoširdumu nužudytosios sūnus abejoja.
"Tebesu įsitikinęs, kad žudikas gyvas, ir turiu tam pagrindo. Parašiau Vilniaus apygardos prokuratūros vadovui Ramučiui Jancevičiui ir skundą dėl policijos darbo aplaidumo.
Tačiau motinos niekas nebeprikels.
Atskridau iš Londono į Vilnių kaip paklaikęs.
Kai pamačiau sušaudytą motiną, kažkodėl užplūdo ramybė.
Ir gailestis, kad iš pradžių buvau per jaunas ją pažinti, o vėliau mus buvo atitolinęs tas baisus žmogus.
Visą gyvenimą gailėsiuosi, kad aš taip ir nesugebėjau jos išsaugoti", - atsisveikindamas ištarė Saulius.
Jam liko gražios liūdnai besišypsančios mamos nuotrauka.
* * *
Nusižengimo nemato
Petras Burdelis, Vilniaus antrojo policijos komisariato vadovas
"Mūsų pareigūnai neatliko jokio teisinio nusižengimo, traktavę Č.Albertavičienės skundą kaip šeiminį konfliktą.
Net jeigu, kaip sakote, moteris su sugyventiniu nebegyveno kartu, santykiai išliko. Jei jūs susipyksite su seserimi, tai taip pat bus šeiminis konfliktas.
Č.Albertavičienei buvo patarta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ir tai padaryti ji galėjo tą pačią dieną.
Sakote, kad moteris pareigūnus informavo, jog sugyventinis grasina šautuvu? Bet pasakyti galima daug ką. Pareigūnai turi užfiksuoti tokį faktą. Prie kiekvieno žmogaus policininko saugoti nepaskirsi.
Kodėl Č.Albertavičienė išvis važiavo į tuos Trakus, jei žinojo, kad sugyventinis gyvena Lentvaryje? Kodėl rizikavo?
Aišku, žmogiškai labai gaila dėl šio įvykio. Bet būtent mūsų komisariatas šiuo metu daug dirba su Moterų krizių centru, kad galėtume teikti daugiau pagalbos smurto aukoms.
