Sigitas STASAITIS
Šiaulietis Algirdas širdies gilumoje tikėjo, jog vieną dieną jam nusišypsos laimė, antraip nebūtų kelerius metus iš eilės pirkęs loterijos bilietų. Ir štai laimė jį prisiminė - vyras su žmona sėdi televizijos salėje, kurioje filmuojamas "Tele loto" finalas. Čia dar kartą pasisekė - žmona pakviečiama sukti rato, ant kurio surašyti prizai. Nervai tokie įtempti, jog šiauliečiui pritemsta sąmonė. Laidos vedėjui surikus: "Automobilis!!!", Algirdas vos nenualpo. Jis miglotai prisimena, kaip išbėgo išbučiuoti žmonos, kaip laidos vedėjas sveikindamas įteikė naujutėlaičio automobilio raktelius. Šiandien Algirdas apie laimėjimą mąsto kur kas santūriau. Jis patyrė ne tik teigiamų emocijų, bet ir apmaudo ašarų. Paradoksalu, tačiau kuo brangesnę mašiną žmogus laimi, tuo daugiau praranda ir patiria neigiamų emocijų! Netikite? Pasiklausykite, ką pasakoja patys laimingieji.
Pamilo savo prizą
Bankrutavus Šiaulių pieno kombinatui 52 metų Algirdas, buvęs jo vairuotojas, tapo bedarbiu. Vyras pabandė ieškoti laimės kaime. Pardavęs butą su šeima išsikraustė į rajoną, tačiau reikalai nepagerėjo - jo kelių hektarų ūkelis bankrutavo. Algirdas džiaugiasi bent smulkioje įmonėlėje įsitrynęs vairuotoju, tačiau vairą sukioja už "minimumą". Nebetikėdamas, kad gyvenime kas nors pasikeis, Algirdas ėmė pirkti loterijos bilietus tikėdamasis bent taip praturtėti. "Aukso puodo", tiesa, neišlošė, tačiau pernai prieš Kalėdas lyg iš dangaus nukritęs naujas automobilis "Kia Rio" užkaitino kraują. Algirdo 1986 metų "Audi 100" jau seniai įkyrėjusi nesibaigiančiais gedimais, todėl laimėtojas ilgai apžiūrinėjo ir profesionalia akimi vertino prizą. Iki laimingosios dienos Algirdas nebuvo net matęs korėjietiško automobilio "Kia Rio". Nieko nuostabaus - tokio ne tik jo kaime, bet ir Šiauliuose nepamatysi. Naujas, tviskantis, 28 000 litų kainuojantis automobilis padarė laimėtojui įspūdį - kaime vyrai net apsimyš iš pavydo, kai jis pravažiuos! Kol automobilį parvairavo namo, galutinai jį pamilo. Užrakinęs garažą Algirdas žmonai išdidžiai pareiškė "audinę" parduosiąs, o "Rio" pasiliekąs. Moteris bandė kalbėti apie namo remontą, dukros mokslus, tačiau laimėtojas buvo nepalenkiamas - ką bobos išmano apie techniką?
Algirdas suprato, kad nauja mašina susidomės ir vagys, tad pirmiausia nuvažiavo Šiaulius, į draudimo kompaniją, ir paprašė savo prizą apdrausti nuo vagystės bei kitokių galimų bėdų.
Draudikai mėgsta pinigus
- 1 500 litų už metus? Už tiek žmonės mašinas perka ir parduoda, o ne apdraudžia! - pyktelėjo vairuotojas ir trenkęs durimis nuskubėjo į kitą draudimo bendrovę.
Vakarop Algirdas durimis jau nebesitrankė, nes visur išgirsdavo tas pačias sąlygas. Per dieną Algirdas gavo transporto draudimo verslo pradmenis. Dauguma Lietuvos draudimo kompanijų apdraudžiamuosius automobilius skirsto į tris rizikos klases. Trečiai klasei priklauso mažiausiai vagiamos korėjietiškos, rusiškos, itališkos ir kitos mašinos. Tokią apdraudžiant metinė įmoka - 5,5 procento automobilio kainos. Tai dar ne viskas. Prieš pasirašydamas sutartį draudikas reikalauja įsirengti patikimiausias (ir brangiausias) signalizacijas. Jei pavogs apdraustą trečios klasės automobilį - kompanija atlygins tik 90 procentų realios jo kainos. Antros rizikos klasės mašinos draudimas - jau apie 6,2 procento. Na, o draudžiant tokius vagių mėgstamus automobilius kaip "Audi", "Volkswagen", "Mercedes-Benz" ir kitas draudimo suma siekia net 15 procentų mašinos kainos. Pavogus apdraustą pirmosios grupės automobilį teatgausi 75 procentai daikto vertės! Argi Algirdas buvo neteisus, kai neištvėręs draudimo kompanijos darbuotojus išvadino plėšikais?
- Nepatinka nesidrauskit! - Algirdui atšovė iš kantrybės išvesta draudimo agentė. - Įmokas sureguliuoja pati rinka. Kaina aukšta dėl to, kad naujų mašinų detalės labai brangios. Jei, pavyzdžiui, išduš tamstos mašinos priekinis žibintas, mums, draudimo kompanijai, ši detalė kainuos kone 1 000 litų. Privaloma draustis tik civilinės atsakomybės draudimu, tačiau jei automobilį pavogs ar aplamdys - graušitės nagus dėl savo "skūpumo".
Algirdas savojo "Rio" neapdraudė ne dėl "skūpumo". Iš kur 500 litų uždirbančiam žmogui kasmet paimti pusantro tūkstančio?
Garantija garantuoja išlaidas
Netrukus atsirado reikalų Vilniuje. Laimėtojas užsuko į "Kia" atstovybę Vilniuje, kad išsiaiškintų naujojo automobilio garantinio aptarnavimo sąlygas (laimėtojas buvo girdėjęs, kad jo mašinytei suteikta 3 metų garantija arba 100 000 kilometrų rida). Atstovybėje laukė antras šaltas dušas.
Algirdas greitai suprato, jog garantinis automobilių aptarnavimas - tai garantuotas būdas iš mašinos savininko ištraukti nemenkus pinigus. Su nauju automobiliu į specializuotą servisą privalai atvykti kaskart, kai nuriedi 10 000 - 20 000 kilometrų. Laiku neatvažiavęs ar nuvairavęs mašiną pakrapštyti kitame servise prarandi teisę į garantinį remontą. Specializuotose dirbtuvėse sulūžusios smulkios detalės iš tikrųjų pakeičiamos nemokamai, tačiau pats automobilio savininkas privalo sumokėti už darbą bei eksploatacines medžiagas: trinkeles, lempeles, alyvas, filtrus, skysčius, padangas ir t. t. Garantinių servisų meistrai nenusipiginę - už valandą krapštymosi vidutiniškai ima 70 litų, o kiekvienas garantinis aptarnavimas trunka 3-4 valandas, tad atvažiuodamas piniginėje turėk mažiausiai 400 litų. "Kia" vadybininkas buvo doras žmogus - Algirdui paaiškino, jog jo automobilio visi garantiniai aptarnavimai iš viso kainuosią iki 3 700 litų. Negalvokite, tai toli gražu ne pats brangiausias garantinis servisas - išlošk brangų "Rover" ar "Volkswagen" ir išgirsi dar ne tokias kainas. Pigiau eksploatuoti tik rusišką VAZ markės mašiną, tačiau net ir už tokios kiekvieną garantinį aptarnavimą nulups iki 300-400 litų.
"Plika" mašina neįdomi
Visa tai išgirdusiam Algirdui prizas tapo lyg ašaka gerklėje: apdrausti mašinytės jis neišgali, garantinio remonto neįperka, o važinėti parduotuvėje perkantis detales - irgi ne jo kišenei. Tai suvokus senoji "audinė" tapo tokia miela, kad naują mašiną vyras apsisprendė parduoti. Siūlydamas savąjį "Kia Rio" Algirdas apvažiavo net kelis automobiliais prekiaujančius salonus. Juose lietuvio laukė trečiasis smūgis. Viename pažadėjo 3 500 dolerių, kitame pasiūlė mašiną palikti ir, jei kas automobilį nupirks, sumokėti iki 3 800 dolerių.
- Plėšikai, niekšai, apgavikai, - mieląja "audine" lėkdamas namo murmėjo Algirdas. - Kur tu matei, kad už 8 000 dolerių vertės naują daiktą neduotų ir pusės kainos?! Mano "Rio" juk absoliučiai naujas, juo tik iš Vilniaus parvažiavau, nuploviau ir saugau garaže, kad nė musė nenutūptų! Pats susirasiu dosnesnį pirkėją!
Keliuose nemokamai skelbimus spausdinančiuose laikraščiuose Algirdas paskelbė apie parduodamą "Kia Rio". Paskambino keli žmonės, tačiau visi jie pirmiausia klausė apie mašinos "navarotus" - priedus. Tik tuomet Algirdas suvokė, kad loterijos organizatoriai prizams dažniausiai nuperka pačius pigiausius bazinės komplektacijos automobilius. Jo mašina "plika" - su pačiu silpniausiu 1,3 litro tūrio varikliu, be kondicionieriaus, centrinio užrakto, signalizacijos, magnetolos, stoglangio, elektrinių langų kėliklių ir t. t. Visi mašinos privalumai - net gėda sakyti - vairo stiprintuvas bei vairuotojo oro pagalvė. Kol Algirdas branginosi, netruko ateiti ir Naujieji metai. Po jų pirkėjai tapo apskritai nesukalbami - į pernykštį, nors ir nevažinėtą, automobilį jie žiūrėjo lyg į senas vežėčias. Nemažai turtingų žmonių Algirdo prizą būtų kaipmat nupirkę (žmonai, dukrai ar meilužei), tačiau tokie norėjo automobilio su kuo daugiau įmantrių priedų. Algirdas suprato karčią tiesą - kas pirkti naujam automobiliui suranda 8 000 dolerių, tas suras ir dar kelis tūkstančius, kad tik daiktas geresnis būtų. Ir tik pavasariop, skelbimuose vis mažindamas kainą, Algirdas sulaukė tikro pirkėjo. Po karštų derybų kažkoks kaunietis pagaliau prizą nupirko. Rankoje spausdamas 3 250 dolerių (na ir moka žmonės derėtis), Algirdas paskutinį kartą liūdnu žvilgsniu palydėjo tolstantį savo automobilį, kuriam dabar jautė prieštaringą jausmą - ir meilę, ir neapykantą.
Milijonierių mašinos
Algirdo prarasti 4 000 dolerių - smulkmena palyginus su tuo, kiek neteko dviejų pačių garsiausių laimėtų automobilių savininkai kaunietė Nijolė Šermukšnienė bei klovainiškis (Pakruojo raj.) Marius Majauskas.
Pernai "Iki" prekybos centras savo pirkėjams buvo įsteigęs prizą - automobilį "Ferrari Modena 360 F1". Daugelis mūsų tokią mašiną yra matęs tik kino filmuose. Užtenka pasakyti, jog ji kainuoja apie 600 000 litų ir kad Lietuvoje tėra tik dvi tokios mašinos. Ferari laimėjusi kaunietė N. Šermukšnienė svaigdama iš laimės žurnalistams porino, jog šiuo automobiliu duobėtomis Kauno gatvėmis laigys ne per seniausiai vairuotojo egzaminą išlaikiusi jos studentė dukra arba pati išmoksianti vairuoti ir lakstysianti į darbą užuolaidų salone. Tokios naivios kalbos atleistinos moteriai, ypač neturinčiai vairuotojo pažymėjimo. Sužinojusi, kiek dešimčių tūkstančių jai atsieis vien garantinis aptarnavimas, N. Šermukšnienė greitai atsitokėjo iš svaigulio, prizą pastatė viename automobilių salone ir ėmė ieškoti pirkėjo. "Akistatos" žiniomis, moteris prašė 100 000 eurų. Šį rugsėjį mašiną nupirko milijonierius iš Estijos 41 metų Urmas Soorumaa. Kalbama, jog estas už raudonąją svajonių mašiną paklojo trečdalį milijono litų. Taip, tai nemažai, tačiau tai tik pusė šio legendinio daikto vertės.
Alus darykla "Tauras" šią vasarą pirkėjus viliojo karišku amerikietišku visureigiu "Hummer H1". "Tauras" pasielgė truputį nesolidžiai - iš JAV parplukdė gerokai padremžtą 7 metų (!) visureigį. Buvo skelbiama, jog net ir toks alaus daryklai kainavo per 200 000 litų. Šį rugpjūtį mašiną laimėjęs Klovainių skaldos gamyklos šaltkalvis A. Majauskas (26 m.) iš karto suprato, jog negalės sau leisti tokio "tanko", šimtui kilometrų kelio srebiančio iki 25 litrų dyzelino. Kuras - dar ne pati didžiausia bėda, o štai šiai mašinai detalių sunku gauti net Amerikoje, jų kainos dar didesnės nei "Ferrari". Užtenka pasakyti, jog parplukdyti komplektą nestandartinių padangų (Europoje tokios niekur neparduodamos) kainuoja beveik 40 000 litų. Pasidžiaugęs pirkiniu mėnesį, šaltkalvis visureigį suderėjo su vilniečiu verslininku. M. Majauskas neišduoda, kiek jam sumokėjo pirkėjas, tačiau kaime visi kalba, jog žmogus negavo nė pusės "Tauro" sumokėtos kainos.
Apie prizus turi kalbėti
"Akistatos" korespondentas paklausė loterijų organizatorių, kodėl jie perka tokius prizus, kurių vertė išgaruoja akyse. Pasak nenorėjusio savo pavardės skelbti "Tele loto" Marketingo skyriaus darbuotojo, prizai parenkami pagal masių psichologiją - kad apie juos būtų kuo daugiau kalbama. Jei prizas - pinigai, turi būti tokia suma, kad žmonės alptų jos geisdami. Lietuva maža šalis, milijoninį "aukso puodą" surinkti vis sunkiau, tad loterijos bilietų pirkėjai viliojami ir naujais automobiliais - jų žmonės trokšta visame pasaulyje. Vien "Tele loto" per dešimtmetį išdovanojo kone pusantro šimto mašinų. Daugelis laimėjusiųjų šokinėja iš laimės. Šokinėjo ir Algirdas.
- Visame pasaulyje iš automobilių salono išriedėjusi mašina akimirksniu praranda trečdalį kainos, nes tokias sąlygas diktuoja rinka, - aiškino loterijos specialistas. - Na, o kad Lietuvoje paprastas žmogus neuždirba net išlošto automobilio garantiniam remontui - ne mes kalti. Kad ir kaip pigiai beparduotum išloštąjį automobilį, vis vien už jį nemažai gauni, tik Lietuvoje įprasta verkšlenti.
Sunku ginčytis su specialistu, geriau prisiminti senolių išmintį. Mūsų protėviai automobilių neišlošdavo, tačiau žinojo: "Nesidžiauk radęs, neverk pametęs".
