Daiva NORKIENĖ
Per konfliktą su sūnumi netekęs abiejų akių Nikolajus verkė vienintelį kartą - koncerte klausydamasis dainos apie žydinčius pavasario sodus. "Pagalvojau, jog to grožio niekada nepamatysiu, ir kad suspaus širdį..." O aplinkiniai ir nepastebėjo, kaip ašaros pasruvo iš tuščių, žaizdotų akiduobių...
Nikolajus yra vienas iš trijų medikams žinomų klaipėdiečių, kuriam dienos šviesą atėmė ne svetimi. Vienas prieš trisdešimt metų akis išsiplėšė pats, ne per seniausiai verslininkei Larisai akis išgraužė nuosavas bulterjeras, o Nikolajus nukentėjo nuo savo paties sūnaus.
Iškrito į delną
Klaipėdietis Nikolajus Mariničevas (49 m.) užaugino keturis vaikus - sūnų ir tris dukteris. Aplinkiniai jį prisimena kaip darbštų žmogų: kol galėjo, triūsė kūriku, šaltkalviu. O dukra Liuba tvirtina, kad ant tėvelio pečių laikėsi ir didžiuma ruošos darbų: "Jis ir virė, ir skalbė, ruošos į "vyrišką" ir "moterišką" neskirstė". Nikolajaus žmona prekiaudavo ir tebeprekiauja senajame Klaipėdos turgelyje daržovėmis. Už dešimt ar keliolika litų per dieną.
Pernykštį vasarį skurdas Mariničevus surietė į ožio ragą - teko parduoti butą ir kraustytis į Rumpiškės gatvėje esantį bendrabutį. Su ilgais, šimtmetį neremontuotais koridoriais, bendra virtuve. Užtat visai šalia žmonos darbo - turgelio.
Iškeitus butą, atliko pinigų. Mariničevai apsipirko patys, davė vaikams, ruošėsi padaryti gerą remontą. Ir, suprantama, porą trejetą dienų šventė įkurtuves - po ilgų skurdo metų kišenėse nebešvilpavo vėjai. Iš tos laimės, ar dėl pinigų, o gal ir dar dėl ko kito, trečią įkurtuvių dieną susikibo tėvas ir sūnus. Konflikto metu Nikolajus Mariničevas neteko abiejų akių.
- Ko mušėmės? Girti buvome ir susikibom, - "Akistatos" žurnalistei paaiškino Nikolajus. - Laikraščiai neteisybę rašė, kad sūnus Semionas man akis išlupo dėl to, jog nedaviau pinigų. Mes šeimoje susitarėme, kad nei tarpusavyje, nei su kitais apie tą įvykį nekalbėsim. Patikėkit, juk būna dalykų, apie kuriuos verčiau patylėti. Taip lengviau...
- Vieną akį tiesiog išdūrė - išbėgo skystis. Nuo smūgio į vidinį akies kampą antroji iššoko iš akiduobės ir pakibo ant nervo, - prasitarė pašnekovas.
Paskutinis vaizdas, kurį prieš amžinai sutemstant dar spėjo pamatyti Nikolajus, buvo... jo paties akis, krintanti iš akiduobės delnan.
"Neradome ir antros"
Į Klaipėdos ligoninės Priėmimo skyrių Nikolajų atvežė visą kruviną ir ištinusį. Viena jo akis kabojo ant plonyčio nervo, o antroji buvo tvirtai užmerkta ir ištinusi.
- Manėme, kad sužeista tiktai ta viena akis, - prisimena savo pacientą Akių ligų skyriaus vyr. ordinatorė Janina Krakauskienė. - Darėme viską, kad tik ją išgelbėtume, tačiau veltui. Prisimenu, kaip po bergždžių pastangų mes, medikai, pasiguodėme, jog žmogus matys bent jau viena akim. Tuo metu dar nežinojome, kad prieš mus guli pacientas, kokių pasitaiko kartą per dešimtis metų.
Sutvarkę žaizda virtusią akiduobę. Akių ligų skyriaus medikai nutarė apžiūrėti antrąją - ar maža kas, gal ir ši sužeista. Ir koks buvo jų nusivylimas ir siaubas, kai pravėrę mėlynus ištinusius antrosios akies vokus... akies nesurado!
Trisdešimties metų darbo patirtį turinti medikė "Akistatą" tikino, kad tokių šiurpių atvejų pasitaiko ypatingai retai. Na, susižeidžia žmonės akis dirbdami, nusipliko chemikalais, dar dažniau regėjimą praranda dėl įvairių ligų. Bet kad kažkas negailestingai, žiauriai išluptų visą akį. O abi akis... Tą per tris dešimtis metų gydytoja regėjo tiktai tris kartus.
- Pirmą sykį visa ligoninė šiurpo, kai iš Švėkšnos atvežė tokį protiškai neįgalų vyruką, išsilupusį vieną akį, - pasakojo J. Krakauskienė. - Jis pats, nepaisydamas skausmo, ją pirštu išsikrapštė! Tokioje "išmaltoje" akyje gelbėti jau nebuvo ko. Tik žaizdą sutvarkėme ir pasirūpinome, jog neprasidėtų infekcija. Kas galėjo pamanyti, kad netrukus tas pats atsitiks ir antrai akiai. O jis, kai niekas nematė, išsilupo ir antrąją! Kiek prisimenu, žmogui vaidenosi, kad jam iš akių lenda kažkokie kirminai, tai jis juos ir "baidė".
Antrasis atvejis buvo Larisos Dacenko. Taip, tai ta pati "Akistatos" skaitytojams pažįstama klaipėdietė, kuriai dienos šviesą atėmė jos pačios bulterjerė. Šeimininkei nualpus, kalė ją taip aktyviai "gaivino" ir laižė, kad vienos akies apskritai neliko, o antroji buvo čiulpte iščiulpta iš akiduobės.
Žydintys sodai
Nikolajaus žaizdos gijo nepaprastai greit, tad po poros savaičių jį išrašė iš uostamiesčio ligoninės. Iš karto atsidūrė poilsio namų "Baltija" reabilitacijos centre Palangoje.
- Nikolajus iš karto tapo viso centro įžymybe, - "Akistatai" papasakojo su juo dirbusi tifloreabilitologė Danutė Balčiūnienė. - Ir ne tik dėlto, kad pacientų su tokiomis traumomis čia beveik nepasitaiko. Nikolajus apstulbino nepaprasta ramybe ir dėmesingumu. Žmogų, kuris vos prieš porą savaičių visam laikui apako, galima įsivaizduoti visokį: piktą, nervingą, apimtą depresijos ir nevilties. Bet kad būtų kaip Nikolajus...
Į reabilitacijos centrą N. Mariničevą atlydėjo žmona. Buvo vakaras ir būsimasis jo "angelas sargas" Danutė ruošėsi namo. Paskubomis žmogui parodė, kur jo lova, tualetas, davė specialų magnetofoną, kuriuo aklieji paprastai klausosi į kasetes įrašytas knygas. Išeidama tifloreabilitologė Nikolajui pasiūlė "pasimokyti, kaip tą magnetofoną įjungti, išjungti, kaip keičiami greičiai". Nelabai kas tikėjo, kad žmogelis naujoje nepažįstamoje vietoje ne liūdės ir kamuosis, o rimtai kibs į mokslus. Bet dėl viso pikto paliko Nikolajui kelias kasetes-knygas. O rytą D. Balčiūnienę "apakino" naujojo gyventojo entuziazmas: "Ką jūs man davėte, aš jau "perskaičiau"! Gal galime pasimokyti ko nors daugiau?"
Pirmiausia aklasis pirštais ištyrinėjo ant sienos pakabintą iškiliu Brailio raštu atspaustą reabilitacijos centro planą. Paskui pamėgino užčiuopti viršum visiems įprastų skaičių Brailio raštu pažymėtą savo kambario numerį. Tie iškilumai buvo tokie smulkūs, o vyriškos rankos tokios atgrubusios ir šiurkščios, kad Nikolajui ilgokai nesisekė. Bet kitą dieną Danutę ir vėl apstulbino jos naujasis mokintinis: jis kiauras valandas į sienas ir drabužius trynė pirštus, kol šie tapo švelnūs ir jautrūs!
Kad savo išvaizda Nikolajus neglumintų reginčių centro gyventojų (tada jo akiduobės buvo ką tik užsitraukusi žaizda), darbuotojai pritaikė juodus akinius. N. Mariničevas taip įsidrąsino, jog netrukus D. Balčiūnienės paprašė... leisti vienam parvažiuoti į Klaipėdą. Grįšiąs vienas pats, ir viskas. Ir jokios pagalbos nereikia! Iš žmogaus, kuris ištisas savaites buvo ypatingai susikaupęs, kruopštus ir ramus, tokios drąsos galėjai tikėtis. Tačiau tifloreabilitologė nerizikavo, Nikolajų į Klaipėdą parvežė ir namo nulydėjo pati.
D. Balčiūnienė, kuri puikiai įsivaizdavo, ką reiškia visiškai aklam važiuoti į kitą miestą (tifloreabilitologų kursuose Danutei teko orientavimosi ir mobilumo egzaminus išlaikyti užrištomis akimis!), žinojo, jog Nikolajaus ateityje laukia daugybė sunkumų. Pradedant "galimu draugų praradimu", baigiant depresija, neviltim. "Aš tik bijau, kad jis nepradėtų be saiko gerti!" - "Akistatai" tvirtino specialistė, kuri prisimena, kaip vienas jos buvęs bendradarbis apakęs iš visiško abstinento pavirto paskutiniu girtuoklėliu.
- Aš labai džiaugčiausi sužinojusi, kad Nikolajus visomis išgalėmis kabinasi į gyvenimą, - sakė D. Balčiūnienė.
Invalidas
Vos sugrįžęs namo Nikolajus kibo į darbus. Visa šeima šypsosi prisiminusi, kaip jis pasišovė naujajame bute išdažyti koridorių, kaip iš naujo mokėsi gaminti valgį, kaip iš Rumpiškės gatvės vienas nueidavo į turgų pas žmoną.
- Paprasčiausiai prieinu gatvę ir klausausi, ar nevažiuoja mašinos. Dažniausiai būna, kad pamatę turgaus prekiautojai ateina ir mane per gatvę perveda! Juk visi aplink mane pažįsta, - lyg savaime suprantamą dalyką pasakojo N. Mariničevas. - Namie vienam nėra nuobodu, tačiau kai į svečius ateina dukros ir kur nors nusiveda pasivaikščioti, jaučiuosi dar geriau.
Neseniai Nikolajus su šeima buvo nuvykęs į Kuršių Neriją - pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru. Labai dažnai vieši pas dukrą Liubą, kur per dienų dienas žaidžia su anūkėliais Eriku ir Viktorija. Važiuodamas per miestą prisimena, kur ir kada bus kokia stotelė, posūkis, viadukas. O kartą apstulbino Liubą, kai abu pasiklydo svetimame mieste! Nikolajus su Liuba nuvažiavo į Tilžę (Sovetską) aplankyti sesers kapo. Liuba tame mieste buvo tiktai vaikystėje, todėl ėmė ir pasiklydo. O aklas tėvas - anoks čia patarėjas. Tačiau Nikolajus paklausė dukters, ar kartais nematyti šalia jų, dešiniau, senų kareivinių. "Yra!" - apstulbo moteris. Tada tėvas ją ir išvedė į pažįstamą vietą.
Šiandien didžiausias Nikolajaus ir visos šeimos rūpestis - kad išleistų iš kolonijos sūnų Semioną. Nors visa šeima teismuose liudijo, kad vaikinas nekaltas, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, teismas nebuvo gailestingas ir Semionui skyrė 4 metus laisvės atėmimo. Iki pat įkalinimo, spalio mėnesio, Semionas rūpinosi aklu tėvu tarsi mažu vaiku: visur jį lydėjo, vedžiojo į polikliniką, medikų komisijon, padėdavo apsirengti, pavalgyti, apskalbdavo.
- Nieko taip netrokštu, kad tik vaikiną išleistų! - tėvas meldė "Akistatos" parašyti, jog jis jau seniai seniai šiam atleidęs. - Noriu jį apkalbinti, atsiremti į jo tvirtą petį, noriu, kad greičiau visi būtume drauge!
Po sportiško sūnelio "prijomų" Nikolajaus veidą šiandien puošia nepaprastai gražios dangaus žydrumo, tačiau... netikros akys. Nupirktos vaistinėje ir įstatytos Kaune. Sako, kad netekęs abiejų akių, iškart po įvykio tėvas vaikinui tiktai švelniai ir tyliai sudejavęs: "Sūnau, sūnau, na ką tu dabar darai?!" Nikolajų, kaip nepaprastai tvirtą ir atlaidų, prisimena visi "Akistatos" kalbinti aplinkiniai. Niekas nematė supykusio, besiskundžiančio. Kai užeina sunkumas, "padaro buteliuką". Gavęs invalidumo pensiją, pavaišina pažįstamus ir draugus. Nikolajaus sesuo ir dukra, abi Liubovės, "Akistatai" tvirtino, kad niekada nematė jo verkiančio.
Tačiau kai juodvi negirdėjo Nikolajus žurnalistei prisipažino, kad kai pasidaro labai sunku, paverkia. Kaip kartą buvo, kai pasiklausė dainos apie žydinčius pavasario sodus, kurių jis niekada niekada nepamatys. Viešpats teisingas: atėmęs žmogui akis, palieka bent ašaras. Kad nuplautų ilgesį, sielvartą ir skausmą.
