Atrodo, kad žaisdami su Stambulo „Ulker“, kauniečiai sugeba pademonstruoti visas geriausias savo savybes. Net ir tokias, kurias rungtynėse su kitais varžovais retai matome. To paseka – kaip reta lengva vakarykštė (03.25) „Žalgirio“ pergalė rezultatu 95:72 ir susigrąžinta pirma vieta grupėje.
Jau nuo pirmųjų minučių tvyrojo „Žalgirio“ pergalės nuojauta, ir turbūt rimtesnis turkų pasipriešinimas būtų labai nustebinęs sirgalius. Šį kartą nereikėjo vytis varžovų, kaip Stambule. Matėsi, kas yra kas. Galima pagirti kauniečius tiek už gynybą, tiek už puolimą. Už puolimą, be abejo, labiau.
Turint omenyje, kad iš „Ulker“ aukštaūgių tik J. Blairas gali kaip lygiavertis priešininkas kovoti su „Žalgirio“ vidurio puolėjais, buvo galima laukti spaudimo būtent po krepšiu. To bijojo ir E. Atamanas. Gavosi dar geriau, nes, stabtelėję Valensijoje, vakar kauniečiai vėl pademonstravo atakų įvairovę. Užteko tiek metimų iš toli, tiek iš vidutinio nuotolio. Teisybė, pradžioje atrodė, jog čia vėl bus problemų. Mat pirmame kėlinyje iš toliau pataikė tik „Žalgirio“ aukštaūgiai. Per antrąsias dešimt minučių savo darbą pradėjo daryti ir mažesni krepšininkai. Net šeši kauniečiai pataikė iš toli. Tritaškiai labai padėjo, kai antrame kėlinyje pradėjo strigti atakos po krepšiu, o ketvirtajame „Ulker“ dėl „Žalgirio“ atsipalaidavimo sumažino skirtumą iki 12 taškų.
Pirmame kėlinyje „Žalgiris“ pribloškė varžovus dideliu greičiu. Vėlgi malonus kontrastas, palyginus su rungtynėmis Valensijoje. Jau anksčiau kartais matydavome gerą E. Cota ir D. Šalengos bendradarbiavimą greitame puolime. Dabar tai dar labiau išryškėjo, o į pagalbą atėjo S. Serapinas, vėliau ir M. Timinskas.
Antroje rungtynių pusėje kontratakų buvo mažiau, tačiau „Žalgiris“ vis rasdavo priešininkų silpnybių, kuriomis pasinaudodavo. Trečiame kėlinyje „Ulker“ treneris nusprendė pagreitinti žaidimą, išleisdamas į aikštę tris gynėjus ir V. Mrsičių sunkiojo krašto puolėjo pozicijoje. Tuo metu kauniečiai puikiai išnaudojo D. Lavrinovičių, pelniusį 8 taškus iš eilės. Paprastai kauniečiai daugiau patys žaisdavo lengvu penketu, bet šį kartą to beveik nebuvo, o analogiškas varžovų trenerio sprendimas naudos neatnešė.
Kauniečiai panaudojo net 11 krepšininkų. Iš jų 10 pelnė taškus. Esant dideliam skirtumui tai nestebintų, tačiau aštuoni „žalgiriečiai“ pasirodė jau pirmame kėlinyje (septyni jame sugebėjo ir pelnyti taškus). Dar du krepšininkai pasirodė nuo antrojo kėlinio pradžios. E. Atamanas irgi gan ilgai laikė aikštėje atsarginius, bet kai kurie iš jų buvo viso labo statistais. Jau antrojo kėlinio pradžioje ant atsarginių suolelio prisėdo E. Cota, kas „Žalgirui“ yra retai leidžiama prabanga. A. Lepinaičio pasirodymas – juo labiau.
„Ulker“ dar sykį pademonstravo, kad nėra taktiškai labai įvairi komanda. Turint tik vieną stiprų aukštaūgį, tokia ir sunku būti. P. Naumoskis vėl nuo pat pradžių ėmėsi bombarduoti krepšį tolimais metimais, beveik visus juos mesdamas iš vieno taško. Tačiau jau rungtynės Stambule parodė, jog taip rungtynių laimėti neįmanoma. Tuo labiau, kad nebuvo P. Naumoskio kolegos I. Kutluayaus.Vėliau gynyboje kauniečiai susidūrė tik su viena rimta problema. Varžovams pradėjus agresyviai veržtis po krepšiu, pasipylė baudos. Taip turkai bent jau antrąjį kėlinį neleido „Žalgiriui“ labiau atitrūkti. Vien V. Mrsičius metė 14 baudos metimų. Kartais ramybę greitose atakose dar sudrumsdavo M. Bookeris. Per mažas arsenalas, kad pasipriešintum stipriai ekipai.
„Žalgiris“ padarė šventę savo sirgaliams, tačiau visi suprantame, kad laukia daug rimtesnės kovos. Sekančiose dviejose rungtynėse pergalės nuojauta vargu ar taip jau tvyros nuo rungtynių pradžios. Kauniečių laukia tiek meistriškumo, tiek charakterio išbandymas. O neaiški situacija dėl padėties Izraelyje dar didina intrigą.
