Po paskutinių įvykių pasaulyje dažnam Jungtinių Amerikos Valstijų ar Europos gyventojui žodis "islamas" asocijuojasi su terorizmu, o musulmonas įsivaizduojamas kaip barzdotas teroristas su granatsvaidžiu rankoje. Islamas daugelio akyse virto tikra fanatikų, tik ir tegalvojančių, kaip paskelbti džihadą, šventąjį karą, ir išnaikinti kitatikius, religija. Jei prabilstama apie Trečiąjį pasaulinį karą, pasigirsta kalbų, kad tai bus karas tarp Vakarų ir islamiškųjų arabų šalių. Kaip yra iš tiesų? Ar tikrai musulmonai taip nekenčia kitatikių ir trokšta juos išnaikinti?
Reikia skirti radikalus
Tokia nuomonė kelia didžiulį nerimą visam musulmoniškam pasauliui. Daugelis įžymių musulmonų dvasinių vadovų po tragedijos Jungtinėse Amerikos Valstijose suskubo pareikšti, kad islamas apskritai neturi nieko bendra su kai kurių jų narių (tiksliau, atšakų) veiksmais. "Tai, ką neva islamo vardu padarė tie žmonės, nėra islamas. Islamas - tai visų pirma taika", - teigė jie. Tikrasis islamas yra tokia pat taiki religija kaip ir krikščionybė, gal net taikesnė (prisiminus inkviziciją ir Kryžiaus žygius). Net ir baisusis žodis džihadas, mūsų suvokiamas tik kaip šventasis karas, islamo išpažinėjui visų pirma reiškia vidinę kovą prieš blogį ir apsileidimą kiekvieno musulmono viduje.
Tačiau visai kas kita yra radikalusis islamas. Būtent jis ir yra viena didžiausių paskutiniųjų dešimtmečių problemų pasaulyje. Koranas - sudėtinga knyga, į ją galima pažvelgti kaip tik nori. Tad radikaliųjų islamistų, dar vadinamų fundamentalistais, tikėjimas remiasi tik atskiromis, savitai išaiškintomis Korano ištraukomis. Senovėje parašytų frazių nepritaikant šiandienai netoli ir iki tokio suvokimo, kad kitatikius reikia žudyti, o tai darant užsitikrinama vieta danguje.
Pastebėta, kad fundamentalusis islamas, iš kurio kilęs ir baisusis islamiškasis terorizmas, įsitvirtina tose islamiškose valstybėse, kuriose yra sudėtinga ekonominė padėtis. Džihado esmė islame yra sukurti gerovę, atverti širdį ir rasti kito supratimą, o tik po to prireikus bet kokia kaina tai ginti ginklu. Atrodo, kad fundamentalistai "šventąjį karą" suvokia tik kaip paskutinį punktą.
Viena radikaliausių fundamentaliųjų islamo atšakų yra vahabizmas. Ši islamo atšaka tapo ekstremizmo ir netgi terorizmo ideologiniu pagrindu. Sekantiesiems įvykius Čečėnijoje žodis "vahabitas" greičiausiai asocijuosis su čečėnų kovotojais. Tačiau labai panašų islamo variantą išpažįsta ir Afganistaną valdantys talibai, ir pats Osama bin Ladenas, ir kitų teroristinių islamo grupuočių vadai. Vahabizmas (kuris atsirado dar XVIII amžiuje gyvenusio Muchamedo al Vahabo dėka) savo šaknimis reikia Saudo Arabiją ir skelbiasi esanti puritoniška islamo atšaka. Vahabitai ragina grįžti prie tikrojo, ankstyvojo islamo ištakų. Jiems labai nepatinka vakarietiškosios kultūros skverbimasis į islamiškąjį pasaulį. Tad nenuostabu, kad vakariečiai, o konkrečiai - Jungtinės Amerikos Valstijos, brukdamos savo masinio vartojimo kultūrą, tapo ideologiniu priešu numeris vienas. O ir apskritai kitatikius ši ideologija ne itin myli. Iškreipti vahabizmo aiškinimai ir tapo šiuolaikinių teroristų ideologija.
Kodėl atsiranda fanatizmas ir prie ko jis gali privesti?
Ir vis dėlto islamas nuo kitų religijų skiriasi vienu bruožu. Jo išpažinėjai dažnai yra giliai tikintys ir nuoširdžiai besilaikantys savo religijos normų žmonės. Mums, savo religiją traktuojantiems kiek laisvėliau, jie atrodo tikri fanatikai. Iš tiesų islamas - tai ne vien religija. Tai gyvenimo būdas. Istoriškai susiklostė, kad religinės musulmonų normos kur kas griežtesnės ir su jomis susiduriama praktiškai kiekviename žingsnyje. Vidutinis musulmonas yra kur kas religingesnis, nei griežčiau laikosi religinių nuostatų nei vidutinis krikščionis. Čia ir slypi islamo jėga. Tačiau toks religingumas atneša ne vien tik gera...
Fanatizmas (netgi nepaprastai stiprus) būdingas ir islamo ekstremistams. Baisu, kad tikrąja to žodžio prasme fanatiškai ir aklai tikima iškreiptais islamo aiškinimais, teigiančiais, kad mirtis žudant kitatikius - tiesus kelias į rojų. Tokių fanatikų armija tampa baisiu ginklu teroristų rankose. Tai leidžia juos, kaip paprasčiausius kamikadzes naudoti įvairiems teroristiniams išpuoliams. Paskutiniu metu tokie savižudžiai tapo pagrindiniu įvairių teroristinių islamo organizacijų ginklu. Pasirodo, vahabitų dvasiniai vadovai netgi parašė 2 tomų (beveik 2 000 puslapių) knygą, kurioje išsamiai, su gausybe sentencijų iš Korano aiškinamos visos nusižudymo siekiant nužudyti kiek galima daugiau kafyrų (kitatikių) subtilybės. Knyga vadinasi "Šachido vadovas". Šiaip islame šachidu laikomas kiekvienas, žuvęs mūšyje su kitatikiais, jam automatiškai garantuojama vieta rojuje. Šachido, kaip savižudžio, žudančio kitatikiu, sąvoka atsirado tik vahabizmo aiškinimuose. Iki tol musulmonai kamikadzių kare nenaudodavo. Beje, knygoje teigiama, kad yra kilnu baigti gyvenimą susisprogdinant tarp gausybės kafyrų, tačiau baigti gyvenimą savižudybe nesužeidžiant kitatikių (pavyzdžiui, vengiant patekti į nelaisvę) draudžiama.
Trumpa terorizmo istorija
Iškreiptos radikaliojo islamo tiesos yra tapusios daugelio teroristų grupuočių ideologija. Žinoma, teroristų yra ir tarp kitų religijų žmonių, tačiau faktas, kad 80 procentų žinomų pasaulio teroristų grupuočių yra islamiškos, verčia sunerimti. Ypač turint omenyje, kad per paskutinį dešimtmetį terorizmas tarsi pakeitė atominį ginklą ir tapo pagrindine grėsme taikai.
Tarptautinio terorizmo istorija prasidėjo 1968 - 1979 metais. Neramumai kuriantis Izraelio valstybei suformavo daugybę nedidelių radikalių palestiniečių grupelių, kurios netrukus suvokė, kad neturėdamos pakankamai pajėgų "tikram" karui, jos gali politiniais tikslais panaudoti teroristines priemones - pagrobimus, sprogdinimus ir panašiai. To laikotarpio kulminacija tapo teroro aktas 1972-ųjų Miuncheno olimpiadoje, kai buvo nužudyta keletas Izraelio atletų. Susikūrusios grupelės jau buvo puikiai organizuotos, jas neoficialiai remdavo įvairios arabų Valstybės ar net tokios valstybės kaip Sovietų Sąjunga.
Antrojo periodo pradžia šiuolaikinio terorizmo istorijoje laikomi 1979 metai. Sovietų Sąjungos invazija į Afganistaną iš esmės pakeitė terorizmą. Jis įgavo daugiau religinio atspalvio, tai yra pradėjo remtis vahabizmu ir kitomis panašiomis islamo atšakomis. Tačiau teroristų grupuotės įgavo daugiau "partizaniškumo" - tai yra grupuočių pagrindą sudarė puikiai paruoštų smogikų būriai, puolantys daugiausia priešų bazes, o ne taikius civilius gyventojus. Beje, amerikiečiai sovietų karo su afganais laikotarpiu finansiškai ir ginklais stipriai rėmė daugelį arabų ekstremistų grupuočių. Finansavimą iš JAV gaudavo ir Osama bin Ladenas...
Paskutinysis praėjusio amžiaus dešimtmetis tapo terorizmo globalizacijos amžiumi. Siekiant savo tikslų tapo įprasta atlikti teroristinius aktus kitų valstybių teritorijoje. Beje, taikiniais tapo civiliai gyventojai. Taip terorizmas prarado bet kokį idėjinį pateisinimą. Šaltojo karo pabaiga į pasaulį tarsi ir atnešė taiką, tačiau Afganistane, Kolumbijoje ir kai kuriose Afrikos valstybėse susidariusi valdžios krizė leido čia įsitvirtinti teroristų grupuočių per daug nespaudžiantiems režimams. Šios šalys tapo teroristinių grupuočių prieglobsčiu. Milžiniškas sumas grupuotės pradėjo uždirbti iš narkotikų biznio: štai iš Afganistano į pasaulį plaukia heroinas, o iš Kolumbijos - kokainas.
Paskutinieji, specialistų manymu, įvykiai rodo, jog terorizmas įžengia į naują laikotarpį. Manoma, kad jam bus būdinga itin stiprios teroristinės organizacijos ir jų tinklai (tokios kaip talibų globojama "Al Qaeda", vadovaujama Osamos bin Ladeno), savo tikslų siekiančios itin radikaliomis priemonėmis - tokiomis kaip itin didelio masto išpuoliai prieš civilius gyventojus, bakteriologinių, o gal net ir masinio naikinimo ginklų panaudojimu. Pakilus komunikacijų ir transporto lygiui, palengvėjo žmonių gyvenimas, tačiau specialistai teigia, kad šiuo metu mūsų civilizacija yra itin neatspari teroristų smūgiams.
