Remigijus RAINYS
Pažymint Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą pirmąsias metines, kone visi masinių informacijos priemonių komentatoriai pirmiausia pamini milijonus, skirtus žemdirbiams, ir, žinoma, jau pradėtas mokėti išmokas už deklaruotus pasėlius. Trumpai, bet pernelyg audringai išmoka džiaugėsi ir Molėtų rajone, Mindūnų kaime, gyvenantis ūkininkas Arvydas Kraujelis (47 m.), kuris po ilgokai užtrukusio netikėto praturtėjimo "laistymo" atsidūrė areštinėje įtariamas brolžudyste.
"Užvadėliai" motiną apvylė
Į vyro tėviškę Mindūnuose, į iš tėvų paveldėtas žemes, atsikėlusi buvusi Sibiro tremtinė Genė Kraujelienė (76 m.), beveik lygiai prieš 20 metų palaidojusi tolimojoje Mordovijoje sutiktą vyrą Joną, tikėjosi bent senatvėje atsikvėpti nuo per didžiąją gyvenimo dalį patirtų nuoskaudų. Juo labiau kad su vyru susilaukė trijų sūnų ir dukros. Deja, motinos lūkesčius pateisino tik Sibire gimęs pirmagimis ir dukra, kurie įsikūrė Kaune, tačiau mamą dažnai aplanko. Su motina likęs gyventi Arvydas sukūrė savo šeimą ir su žmona Rimute Genei padovanojo du anūkus, kuriais močiutei tenka rūpintis iki šiol. Arvydo dukra nuo dvejų metukų amžiaus gyvena su Gene ir neketina kraustytis pas tėvus, įsikūrusius tos pačios dviejų galų trobos kitoje pusėje. Mat iki šiol kaime minimas kaip itin gabus elektrikas, Arvydas palaipsniui įkrito į girtuoklystės liūną. Netrukus prie vyro prisidėjo ir Rimutė. Vis dažniau kaimo žmonės ją regėdavo ne plušančią daržuose, o svyrinėjančią prie Mindūnų parduotuvės. Ilgainiui į gimtinę parsibeldė ir jaunėlis Jonas, kuris Kėdainiuose per tą prakeiktą žaliąją gyvatę prarado ir darbą, ir šeimą. Dar sovietmečiu Jonas buvo nukreiptas dvejiem metams gydytis nuo alkoholizmo į uždarą profilaktoriumą, tuomet gyvavusį Vilniuje gerai žinomoje Rasų gatvėje. Tiesa, po metų vyriškis buvo išleistas anksčiau termino už gerą elgesį, tačiau "atgimimas" truko neilgai, ir nusprendusi daugiau nebekentėti vyro smūgių, žmona su juo išsiskyrė.
Išgertuvės baigdavosi muštynėmis
Jonui sugrįžus į Mindūnus, Arvydas įgijo lygiavertį sugėrovą, nors brolių vaišės ne visuomet baigdavosi taikiai. Geriau savo kumščius valdęs jaunėlis, būdamas girtas, dažnai mušdavo ar spardydavo Arvydą, o kai motina bandydavo įsikišti, kliūdavo ir jai. Kartą girtas Jonas Arvydą bandančiai užstoti Genei taip tvojo pagaikščiu, kad ta gydėsi kone visą žiemą. Moteris tikina, kad dėl sūnų agresyvumo ji bent tris kartus buvo iškvietusi policiją, tačiau pareigūnai vieną kurį jų išsiveždavo į Molėtus, o ryte paleisdavo. Tačiau broliai pykdavosi tik tol, kol vėl kažkur prasimanydavo svaigalų. Metams bėgant brolių duetas taip "susigrojo", kad retą vakarą Jonas, kuriam motina neleisdavo gerti savo trobos pusėje, nepatraukdavo į brolio valdas, kur neretai ir pernakvodavo. Kaimo žmonės net pradėjo šaipytis, kad Kraujeliai Arvydo žmoną Rimutę dalijasi perpus, nors šioji gindavosi, kad jai nuo abiejų brolių tekdavo tik niuksai ir mėlynės. Pinigų gėrimams savo ūkio nelabai težiūrėję vyrai prasimanydavo talkindami darbštesniems ūkininkams, o Arvydo elektriko sugebėjimų nepamiršę žmonės retkarčiais jį kviesdavosi ir elektrifikuoti šiame ežeringame bei miškingame krašte vėl dygte dygstančias ar restauruojamas prakutusių miestiečių sodybas. Kai jokių darbų nebūdavo, broliai retkarčiais ką nors nugvelbdavo ir iš kaimynų, tačiau šie, žinodami apie jų aršų charakterį, pareigūnams nesiskųsdavo.
ES išmoka laimės neatnešė
Taip ir stūmė broliai savo dienas čia drauge išgerdami, čia susimušdami, kol vieną pirmadienį Arvydas Molėtuose iš banko pasiėmė bene 700 litų Europos Sąjungos išmokų už deklaruotus pasėlius. Vyriškis į namus sugrįžo jau kauštelėjęs, nešinas dvilitriniu "bambaliu" 9,5 laipsnio stiprumo "Turbo Nr.1" alaus, kurį beregint ištuštino su broliu. Motinai Arvydas pasisakė, jog gavo tik 500 litų, ir Genė, pasinaudodama neblaivaus sūnaus dosnumu, išprašė iš jo 400 litų pavasariniams laukų darbams apmokėti. Iš šių pinigų močiutė po dešimt litų davė anūkams, o kitus paslėpė. Jau nuo kito ryto broliai ėmė laikytis griežtos dienotvarkės - ryte dviračiais išvažiuodavo į Mindūnų parduotuvę, prie kurios išgerdavo po porą "bambalių" alaus, po to įsikibę į dviračius sugrįždavo namo užkąsti ir pasnausti, o po pietų savo žygį pakartodavo. Genė tikino, kad tris ar keturis "bambalius" 9,5 laipsnio stiprumo alaus sūnūs parsinešdavo ir nakčiai ir tuštindavo juos per naktį Arvydo "palociuose". Bene visi kalbinti mindūniškiai keikė tą nelemtąjį stiprųjį alų, su nostalgija prisimindami kadaise šiuose kraštuose populiarią samanę. Labanoro apylinkėse gaminamą naminukę žmonės anuomet pagarbiai vadindavo "Labanorska degtine". Jos esą neniekindavo ne tik rajono partiniai sekretoriai, bet ir aukšti ponai sostinėje, nes kad ir kiek prisilakdavo, jokių pagirių nejausdavo. Tačiau norint jos pasigaminti, reikėjo ir rugius sėti, ir mielinį raugą raugti, ir ilgas valandas miške prie "bravoro" tūnoti, o dabar nefiltruoto alaus gali pigiai įsigyti bet kuriuo metu bet kuriame kioske ar parduotuvėje, todėl ir įjunko žmoneliai į protus sujaukiantį birzgalą.
Tas nelemtas "Kaubojų" alus
Trečią nesibaigiančių išgertuvių dieną Arvydas ir Jonas ryte atliko įprastą ritualą, o po pietų sumanė paįvairinti dienotvarkę ir savo meniu, tad numynė į Stirnių kaimą, kur vietos parduotuvėje nusipirko nė kiek ne silpnesnio "Kaubojų" alaus. Pradžioje Arvydas su Jonu gėrė parduotuvės prieangyje, kol dėl barstomų cigarečių pelenų juos subarusi pardavėja privertė persikelti į pavėsinę. Dar prieš 17 valandą visiškai apgirtęs Arvydas baudėsi likti nakvoti pavėsinėje, bet Jonas įkalbėjo jį traukti į namus ir švelniai apkabinęs nusivedė. Sugrįžęs į namus Arvydas užsipuolė motiną, kam šioji, pasisamdžiusi traktorių suakėti savo žemes, nepasirūpino ir jo lauku, bet netrukus nusvirduliavo į savo pusę. Netrukus ten nuskubėjo ir Jonas. Išgirdusi, jog sūnūs vėl barasi, į pašnekesį gausiai įterpdami rusiškus keiksmus, Genė su anūke išskubėjo melžti karvės. Vėliau Arvydas tikino, kad į jo kambarį atėjęs Jonas be jokių žodžių parvertė jį ant žemės ir tris kartus spyrė į pilvą, nors teismo medicinos ekspertas jokių mušimo ar spardymo žymių neaptiko.
"Tu manęs daugiau nespardysi!"
Grįžtanti iš tvarto su pienu Genė pamatė, jog Jonas sėdi trobos prieangyje prie pravertų durų ir rūko. Moteris nespėjo įkelti kojos į vidų, kai iš kito namo galo atskubėjo Arvydas su ilgu kiaulėms skersti skirtu peiliu rankoje. Surikęs: "Tu manęs daugiau nebespardysi!", Arvydas motinos akivaizdoje smeigė peiliu broliui į kairįjį šoną ir sugrįžo į kambarį. Senoji Kraujelienė tikino, jog ant kėdės sėdėjęs Jonas krito ant kairiojo šono, o nevisiškai įsmeigto peilio kotas įsirėmė į betonines prieangio grindis ir ašmenys visiškai sulindo sūnui į šoną. Apglėbusi Arvydą moteris ištraukė peilį ir numetė jį šalin, šaukdama, jog geriau Arvydas būtų papjovęs ją, nes vis vien liko nebedaug gyventi. Iš Jono žaizdos plūste paplūdo kraujas ir vyriškis, sušnibždėjęs, jog nereikėjo traukti peilio, nes jam labai skauda, užgeso motinos akyse. Kol senoji skambino greitajai pagalbai ir policijai, vėl prieangyje pasirodęs Arvydas pradžioje šūkavo, kad jei Jonas dar nemiręs, tai jis jam "pridėsiąs", tačiau vėliau ėmė prašyti virvės tikindamas, jog pasikars. Kai Genė pasisiūlė sūnui virvę paduodi, Arvydas staiga apsigalvojo ir tylėdamas atsisėdo laukti policijos pareigūnų, traukdamas vieną cigaretę po kitos. Tą vakarą į žmogžudystės vietą atvykusiems tyrėjams su A. Kraujeliu susikalbėti sekėsi sunkiai, nes jam buvo užfiksuotas 2,9 promilės girtumas. Kitą dieną vyriškis prisipažino dūręs broliui, tačiau tikino, kad jo nužudyti nenorėjo. Peilį esą jis pasiėmęs tik norėdamas Joną pagąsdinti, o durdamas tikėjosi, jog brolis atšoks ir išvengs sužalojimo. Molėtų rajono prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą ir ketina prašyti teismo įtariamąjį brolžudyste suimti dviem mėnesiams.
