Stasys VARNECKAS
Gintarėlis buvo tikras mamytės sūnelis. Sulaukęs devyniolikos, jis dar nemokėjo batų raištelio sumegzti, tikėjo, kad vaikus atneša gandrai, ir labai mėgo braškių uogienę.
Ir štai kartą, Gintarėliui betuštinant eilinį braškių stiklainiuką ir užsigeriant šviežiu pieneliu, į duris pasibeldė paštininkė ir įteikė šaukimą į karo komisariatą. Šaukime buvo prisakyta su savimi turėti pasą, mokslo pažymėjimą, žodžiu, viską, kad vargšą jaunuolį supakuotų ir išvežtų kareiviškos košės valgyti.
- Mama, kas dabar bus? - pravirko Gintarėlis.
Motina stvėrėsi už galvos ir, netekusi žado, tylėjo visą valandą, kol iš darbo grįžo vyras.
- Tėvai, nelaimė...
- Girdėjau, - atsiliepė šeimos galva. - Paštininkė visam kaimui apskelbė.
- Jei girdėjai, tai ko tyli? Argi kaimynai Stankevičiai tylėjo, kada jų Audrelį ėmė? O tavo pusbrolis Adomas? Ar žinai?...
- Žinau, kur nežinosi. Stankevičiai vežė kyšį daktarams, tie jų sūnelį puspročiu pripažino. Pusbrolis? Pusbrolis turi giminių ministerijoj... Gal, sakau, motin, tegu tarnauja. Tėvynei reikia kareivėlių. Kas mūsų nepriklausomybę gins, jei ne mes patys, ne mūsų vaikai? O kas Irake, Kosove, Afganistane kariaus? Dabar mes jau kaip ir NATO, Europos Sąjungos nariai.
Nebeleidusi tėvui ilgiau postringauti, motina pratrūko visai natūraliu pykčiu ir pasakė tokią prakalbą:
- Ak įtu, šiaudinis patriote! Ar žinai, kas dabar kariuomenėje vargsta? Tik tie vaikeliai, kurių tėvai neturi nei pinigų, nei proto. O koks ten kontingentas! Darbininkų ir valstiečių samdomoji gvardija! O "diedovščina"! O muštras! Košė amžinai prisvilusi, pienelio nė lašo...
Motina dar ilgai peikė Lietuvos kariuomenę, kol pagaliau abu tėvai nusprendė: reikia "tepti" daktarų komisiją. Tą patį jiems kitą dieną patarė ir pusseserė Teresė, kuri tarnauja savivaldybėje ir tokius dalykus gerai išmano.
Kaip tarė, taip ir padarė. Pardavė karvę, du bekonus, iš bankelio pasiėmė indėlį ir suruošė ar tik ne tris tūkstančius.
- Jeigu tepti, - patarinėjo Teresė, - tai kad būtų patepta.
Netepsi - nevažiuosi.
Nors ir gerai patepę, Gintarėlio tėvai visą dieną nesitraukė nuo lango, laukdami iš daktarų grįžtančio sūnaus.
Pagaliau Gintarėlis parkrypavo.
- Na, kaip?
- Nepaėmė. Aš gi pilnapadis...
