Prieš keletą metų, atsiradus galimybei, vienas žydas taikiai emigravo į Izraelį. Pagyveno tai šen, tai ten, galiausiai "įsitvirtino" Nazareto mieste. Dirba ir gyvena sau laimingai, sūnaus susilaukė. Sūnus irgi išėjo lyg paveikslėlis - garbanius, tikras biblinis berniukas didelėmis akimis. Taigi gyvena tas emigrantas Izraelyje, gyvenimu džiaugiasi, bet jo butas čia, Lietuvoje, vis dar jam priklauso. Štai ir atvyksta mūsų herojus kartą per dvejus metus į Lietuvą, į savo butą susikviečia draugus bei pažįstamus ir pasakoja apie nuostabų gyvenimą prie Negyvosios jūros. Paskutinį kartą jis atvyko kartu su sūnumi. Vaikštinėja jie abu po miestą, žvalgosi, kol priėjo Soborą. O čia prie laiptų klūpo senutė elgeta, visa juodu rūbu apsirengusi, ir pusbalsiu nelengvą savo dalią "rokuoja": apie žuvusį sūnų, apie nelaimingai susiklosčiusį gyvenimą ir vis kreipiasi į Dievą, kad šis ją pas save iš tos ašarų pakalnės pasiimtų. Tėvas tuo metu nuėjo iki kiosko nusipirkti laikraštį, o berniukas net išsižiojęs stovėjo ir klausėsi senutės (iki tol elgetų jis iš viso nebuvo matęs). Stovėjo, stovėjo, klausėsi, paskui įsidrąsino, priėjo prie senutės ir guodžia - girdi, neverk, senele, viskas susitvarkys, viskas bus gerai, gyvenimas bus džiugus ir laimingas. Senelė sukluso, net akis išpūtė, amą prarado, o paskui drebančiu balsu ir klausia - iš kur tu, berniuk angeliuk? O vaikas sąžiningai jai ir atsako - iš Nazareto...
Senutė kaip klūpėjo, taip ant šono ir nuvirto. Teko vargšelei medikus kviesti, kad šie po angelo "apsireiškimo" bobulę atgaivintų...
