Kaip pranešė lrytas.lt, neseniai „Civitas“ klubo surengtame susitikime Anykščiuose filosofas Vytautas Radžvilas paskelbė, jog Lietuvos laukia apokalipsė –Lietuva žus ir žlugs, susidūrusi su aukštesnio išsivystymo visuomenėmis, taps ES Didžiasaliu, nomenklatūrinio oligarchinio režimo valdoma skurdo, nevilties ir vergų sala.
Iš esmės tai nebuvo didelė naujiena. Apokalipsės šešėlis jau seniai nenuslenka nuo Marijos žemės.
Šiandien blankiai beprisimenam tas 1990 m. dienas, kai nevažinėjo viešasis transportas, nes trūko kuro, ir visą ilgą žiemą nebuvo šilto vandens, tačiau žmonės, susikibę už rankų, gražiai dainavo, puoselėdami viltis, kad po Tautinio atgimimo neišvengiamai seks ekonominis, o ateitis rodėti kupina šviesių spalvų....
Bet netrukus šios viltys ėmė blėsti. Atgimimo vaizdinius pakeitė apokalipsės vaizdiniai. Neteisybės, nepritekliaus ir siaubo nuojauta. Kažkam siuvo ranką be nuskausminimo, kažkas girdėjo, policijos automobiliams trūksta kuro ir jie negali atvykti į nusikaltimo vietą. Kažkas tikino, jog nustatytas minimalus atlyginimas primena konclagerio davinius.
„Vaikai, jūs, matyt, dar neįsivaizduojate, kas darosi Lietuvos valstybėje“, - taip atsakė vienas profesorius į studentų klausimą dėl kompiuterių ir knygų stygiaus. Išsiskirstėm tylūs ir susikrimtę.
„Dviračio žinios“ viešai šaipėsi – „Parlamento pastatas savo forma primeną klozetą, kuris plaunamas kas ketveri metai, bet kai kurie purvai taip smarkiai priskretę, kad nesiduoda nuplaunami“. Buvo juokinga, tuo pačiu – ir baisu. Baisu, nes tas parlamentas buvo mūsų. Buvo juokas pro ašaras.
Kai atsistatydino Paksas, apėmė bloga nuojauta. Laukėm apokalipsės lyg Loch Neso pabaisos, kuri vieną dieną turi išnirt iš ežero gelmių, - nes žinojom, tikrai žinojom, kad ji tikrai ten yra. Kokia šios valstybės ateitis – skurdas, bankrotas, intervencija, okupacija?„Valstybėje dedasi neįsivaizduojami dalykai“.„Valstybė pavojuje, valstybė agonijoje.“„Valstybė lekia į nebūtį, į bankrotą, į susinaikinimą.“
Pavargus nuo begalinio nerimo, tautai neliko jokių vilčių. Vienintelė išeitis – eutanazija. Politinė. Imkim ir pribaikim tą valstybę, nusibodo jos nusigalavęs alsavimas be gyvybės, jos aimanos ir dejonės. Siekdami paskubinti žūtį, žmonės balsavo už Šerėną, rinko Paksą ir Šustauską. O kartais, spjovę į viską per kairį petį, nuspręsdavo iš vis nebalsuoti, - velniop šita besigaluojanti ir niekaip nenusibaigianti valstybė - kol valstybės draugė MAXIMA pažadėjo pavaišinti alumi ir taip išjudino iš namų piliečius.
O valstybė, - klastinga valstybė, ji tik apsimetė mirštanti, klaidino mus savo dejonėmis ir raudom ir artėjančiu paskutiniu atodūsiu – ligonės kūnas buvo kupinas energijos ir gyvybės - ji atlaikė viską – maištininkus, juokdarius ir klounus, protestus ir neviltį ir rinkėjų pasyvumą, ubagų žygius ir prezidento apkaltą. Nors, perfrazuojant V.Radžvilo teiginį, Lietuva 15 metų gydėsi tik žolelėmis, kai Estijai buvo padaryta chirurginė operacija, - nepaisant to, niekas jos nepribaigė. Simuliuodama invalidumą, Lietuva nušlubavo ir į NATO, ir į Europos Sąjungą, o dabar, sunkiai alsuodama ir vaizduodama netikrą negalią, įsisavina lėšas iš ES fondų ir derasi dėl bevizio režimo su JAV.
Kai melagis meluoja gražiai ir talentingai, nebelieka jėgų pykt. Ir man nelieka jėgų pykti ant šitos klastingos valstybės, kuri tiek metų gražiai ir sėkmingai vedžiojo visus už nosies. Apgavikė, simuliantė, slogių atodūsių specialistė! O dabar, šiandien vėl skelbiama apokalipsė – tas klastingas sutvėrimas ir vėl, eilinį kartą apsimeta mirštąs, ir vėl simuliuoja savo netikrą mirtį! Daug kartų apgauta, dabar viską vertinu su tam tikra skepticizmo doze. Ko gero, vėl atsitiks tai, kaip ir visada - tiesiog – neatsitiks nieko.
Nuostabus Peterio Bruegelio Vyresniojo peizažas vaizduoja Ikaro mirtį (http://web.sbu.edu/theology/bychkov/bruegel_icarus.html). Ikaras, graikų mitologinis herojus, iš vaško pasigaminęs sparnus, ištrūko iš priešų nelaisvės. Nepaklausęs įspėjimų, prisiartino pernelyg arti saulės, ištirpo jo sparnai, ir Ikaras pražuvo jūros gelmėse. Bruegelio paveiksle Ikaro žūties scena kupina ironijos – tai pavasario diena, kai valstiečiai išjuda iš savo trobesių, - aria žemę, gano avis, jūros vandenis skrodžia prekybiniai laivai, gyvenimas kupinas pavasariškos energijos - ir Ikaro žūtis, kaip ir jo herojiškas žygis, lieka paprasčiausiai nepastebėtas. Kažkas pūkštelėjo į jūros vandenį - ir daugiau nieko neatsitiko.
Taip jau būna - dažniausiai, tiesiog nieko neatsitinka. Dažniausiai, apokalipsės neįvyksta. O jei įvyksta – tyliai praeina nepastebėtos – kaip Ikaro žygis ir dramatiška jo žūtis. Ir tada belieka guostis ciniška Voltaire išmintimi: „Dirbkim ir nesamprotaukim, nes tai vienintelis būdas padaryti gyvenimą pakenčiamą“.
Nes apokalipsės nebus, - nes ji, kaip ir eilinį kartą, atidedama - neribotam laikui.
