Atrodo, ligšiolinė žmonių nuomonė apie prezidentą, kaip neginčijamą valstybės galvą, ir kartu didelis pasitikėjimas prezidento institucija gerokai susvyravo. Prezidentūros skandalas patvirtino, koks svarbus ir dominuojantis veikėjas mūsų parlamentinėje respublikoje yra Seimas. Tai viena svarbiausių demokratijos institucijų mūsų politinėje sistemoje ir be jo valios neįmanomi jokie politiniai sprendimai valstybėje.
Kartu minėtas skandalas parodė, kad mūsų konstitucinių institutų funkcijos gana gerai subalansuotos ir vieno jų krizė bei konfrontacija su kitais negali paveikti valstybės stabilumo. Būtent stabilumo tikėjosi ir siekia Naujosios sąjungos (socialliberalų) ir socialdemokratų partijos, prieš dvejus su puse metų pasirašiusios bendro darbo susitarimą ir suformavusios koalicinę Vyriausybę. Džiugu, kad tokia iš esmės pirmoji koalicinė Vyriausybė dirba sėkmingai ir taip ilgai. Be abejo, būčiau neteisus, jei sakyčiau, kad visur ir visada laikomės vienodos nuomonės, bet valstybės interesų iškėlimas virš partinių padeda rasti bendrus kompromisinius sutarimus valstybės naudai. Prezidentūros skandalas patvirtino ir tai, kad gali sutarti ir gana skirtingų pažiūrų bei ideologijų politikai, jei bendra vertybe laiko demokratiją ir valstybingumą. Ar ne simboliška, kad tos pačios politinės jėgos, kurios vieningai siekė narystės Europos Sąjungoje, - socialdemokratai, konservatoriai, socialliberalai, liberalcentristai - ir dabar, valstybei atsakingą momentą, susijungė į vieną daugumą Seime? Tai iš tiesų moralinė dauguma. Todėl manau, kad Seimas išlaikys demokratijos egzaminą ir tinkamai įvertins prezidento Rolando Pakso bei jo aplinkos padarytą žalą Lietuvos valstybei iri jos prestižui.
Demokratija suteikia teisę reikštis įvairioms nuomonėms. Tačiau politinė veikla, tuo labiau parlamente, turi savo logiką ir tam tikras veiklos taisykles, frakcijos atveju - reglamentą. Politinės partijos frakcija Seime yra jos parlamentinė dalis. Per frakciją partija vykdo savo programą, įgyvendina savo pažadus ir įsipareigojimus rinkėjams. Frakcijos nariai turi suprasti partijos keliamus tikslus ir atsakomybę valstybės valdyme. Apmaudu, kad mūsų frakcijoje atsirado žmonių, kurie, pasinaudodami demokratijos galimybe reikšti savo nuomonę, ėmė nepaisyti demokratinių principų - paklusti daugumos sutarimu pasiektai nuomonei.
Be abejo, omenyje turiu neseną žinią apie tai, kad iš Naujosios sąjungos frakcijos Seime pašalinti Rolandas Pavilionis ir Egidijus Klumbys, savo narystę frakcijoje sustabdė Viktoras Uspaskichas. Nenorėčiau visiškai sutikti su tais, kurie mano, kad tai susiję su artėjančiais rinkimais ir stengiamasi atsikratyti nepatikimų žmonių. Būtų tiksliau, jei sakytume, kad tai susiję su noru išlaikyti Naujosios sąjungos, kaip tam tikrų nuostatų partijos, tapatumą. Tiesiog atsitiko taip, kad jau seniai atsiradusi tam tikra takoskyra tarp frakcijos tikslų ir R. Pavilionio bei E. Klumbio susikurtų nuostatų, takoskyra tarp realios padėties suvokimo ir demagogijos išryškėjo iki tokio laipsnio, kad teko perkirsti mus jungusią “bambagyslę”. Pabrėšiu, kad jiedu nebuvo mūsų partijos nariai, o E. Klumbys, kaip vienas Tautos pažangos partijos lyderių, gana aiškiai ignoravo Naujosios sąjungos ir jos frakcijos Seime nuostatas. Kai tokie žmonės yra siejami su Naująja sąjunga, rinkėjams tampa sunku susivokti, kokių iš tiesų nuostatų laikosi ši partija.
2000 m. rinkimų į Seimą programoje Naujoji sąjunga pritarė strateginiams Lietuvos siekiams - narystei Europos Sąjungoje ir NATO, įsipareigojo siekti, kad narystė šiose struktūrose ir kitose tarptautinėse organizacijose Lietuvai būtų kiek galima naudingesnė, užtikrinti nacionalinį saugumą. Ši Vyriausybė, didele dalimi ir Užsienio reikalų ministerijos, kuriai vadovauja socialliberalas Antanas Valionis, pastangų dėka, paspartino derybų dėl narystės Europos Sąjungoje ir NATO eigą. Paviję ir gerokai aplenkę anksčiau derybas pradėjusias šalis, suderėjome tokias narystės sąlygas, kurios užtikrina gerą startą Europos Sąjungoje ir mūsų žemdirbiams, ir verslui, ir visiems aktyviems Lietuvos žmonėms. Tai visų bendras nuopelnas, nes tai pasiekta sutelkus sklandžią įstatymų leidybą Seime, veiksmingą Vyriausybės veiklą ir Lietuvos žmonių paramą. Lietuvos narystei ES ir NATO pritaria absoliuti tautos dauguma.Tai patvirtina, kad mūsų vykdoma politika yra teisinga.
Būtent tokiai socialliberalų kartu su socialdemokratais vidaus ir užsienio politikai oponavo E. Klumbys ir R. Pavilionis, kuris daug jėgų išeikvojo nevaisingoms akcijoms prieš Lietuvos narystę NATO, stojo į prezidento apkaltos priešininkų gretas. Teisybės dėlei turime pasakyti, kad R. Pavilionis nemažai nuveikė dirbdamas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininku, nors kartais ir piktnaudžiavo šiomis pareigomis (prisiminkim kad ir jo kovą su Nacionaline televizija). Apmaudu, kad intelektualas tampa radikalu, logikos profesorius - populistu. Savo nuomonę suabsoliutindamas iki paskutinės tiesos instancijos, R. Pavilionis tiesiog ėmėsi imituoti demokratiją, kuri labai skiriasi nuo tikros. Ar ne tokiu keliu eina vis garsiau save reklamuojantys radikalai, kurie teisės sprendimus bando pakeisti gatvės sprendimais?
Paskutiniu metu mūsų šalyje susiklosčiusi padėtis reikalauja gana blaivaus galvojimo. Didysis prezidento institucijos skandalas į mūsų kasdienę ir politinę leksiką sugrąžino “grėsmių nacionaliniam saugumui” sąvoką. Regis, jau buvo pakankamai laiko ir faktų, kad galėtume įsitikinti, kaip pavojingai arti atsidūrėme ties riba, kai gali prasidėti laipsniškas mūsų valstybės demontavimas. Kai ne tik žadama, bet ir siekiama įstatymų, politinės sistemos tvarką pakeisti prezidento ištikimųjų patarėjų ir prezidento dekretų tvarka, labai panašia į netolimos praeities, dar iki šiol gyvos artimose šalyse, tvarką.
Pavojus nacionaliniam saugumui dažniausiai sutapatinamas tiktai su ginkluotu valstybės užpuolimu. Bet ar nepavojinga destrukcija iš vidaus, ar ji nekelia grėsmių vidaus saugumui - valstybės konstitucinei tvarkai, žmonių teisėms? Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas ir strategija tokiomis grėsmėmis įvardija korupciją, šešėlinių finansinių ir organizuotų grupuočių veiklą, ginklų platinimą. Ar tam vadinamojo “stogo” neklojo prezidento aplinka?
Grėsmė nacionaliniam saugumui randasi jau tada, kai nesuvokiama šios grėsmės pavojaus kiekvieno mūsų gyvenimui. Kai pasyviai, it kokios televizijos šou laidos, laukiama tolesnės įvykių sekos. Kai kaskart tikimasi mesijo, nesvarbu, kaip jis vadintųsi - Paksas, Uspaskichas ar koks Jonaitis. Svarbu, kad koneveiktų valdžią ir žadėtų tvarką. Kokią ir kieno tvarką - apie tai nesusimąstoma. Kol dar yra abejingųjų ar aklai užsispyrusių “politikos sporto” sirgalių, galima kietai laikytis tvarkos, kur pergali ne moraliniai imperatyvai, o pavojingas kitų valstybės institucijų ignoravimas ir konfrontacija. Netgi teisinių sprendimų ignoravimas, kuris veda ne kur kitur, o prie nihilistinio požiūrio į teisinę valstybę.
Ar teisiniu nihilizmu nekvepia, kai R. Pavilionis ima A. Sakalo komisijos išvadas vadinti “bananų respublikos” lygio? Ar ne tokį požiūrį pademonstravo skeptiškasis E. Klumbys, Konstitucinio Teismo nutarimą dėl pilietybės suteikimo Jurijui Borisovui viešai pavadinęs Konstitucijos pažeidimu.
Mūsų Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcija gerbia Konstituciją ir Konstitucinį Teismą bei laikosi nuostatos, kad jokia valstybės valdžios institucija, joks valstybės pareigūnas, taip pat ir valstybės vadovas neturi teisės viešai kvestionuoti šio teismo nutarimų, kurie yra galutiniai ir neskundžiami.Valstybėje, jei norime, kad ji būtų demokratinė, turi vyrauti teisės viršenybė.
Pagaliau turime nepamiršti, kokiame pasaulyje ir kokiame amžiuje mes gyvename. Lietuva, jungdamasi į euroatlantines struktūras, tampa vis mažiau izoliuota valstybe, bet užsitęsęs Prezidentūros skandalas parodė, kad visada bus pavojus tokiai likti, jei nesugebėsime laikytis priimtinų pasaulio bendrijai demokratinių reikalavimų. Būtent tokią Vakarų valstybių politinių sluoksnių nuostatą perdavė iš oficialaus vizito Vašingtone grįžęs užsienio reikalų ministras A. Valionis. Kilusi diskusija, ar jis tinkamai pasielgė, paviešindamas neoficialiai pareikštą JAV politikų nuomonę dėl R. Pakso apkaltos baigties, atrodė šiek tiek scholastiška, nors joje ir dalyvavo filosofijos profesorių. Kai matydami karalių nuogą, stengiamės būti rafinuoti ir sakome, kad jis neapsivilkęs, juk nuo to niekas nepasikeičia. A. Valionis pasielgė kaip atsakingas politikas ir pilietis. Nutylėdami egzistuojančią nuomonę mes tik priartintume valandą, kai ji gali būti ištarta visiškai oficialiai.
Dabartinis Prezidentūros skandalas įtikinamai rodo, kaip svarbu turėti stiprų parlamentą ir atsakingus politikus. Kurie gerai suprastų demokratinės valstybės principus ir lemtingu momentu gebėtų imtis politinės, parlamentinės atsakomybės ir ryžtingai veiktų. Taip iškilusių grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui akivaizdoje, jausdamas pilietinę atsakomybę, principingai pasielgė Seimo pirmininkas, Naujosios sąjungos (socialliberalų) lyderis Artūras Paulauskas.
Šie įvykiai parodė, kad, deja, ne visi mūsų parlamentarai yra subrendę veikti efektyviai ir atsakingai.
Alvydas Ramanauskas yra Naujosios sąjungos (socialliberalų) frakcijos Seime seniūnas.
"Omni laiko” redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.