Sigitas STASAITIS
Dar žiloje senovėje pastebėta, jog tam tikri veido bruožai susiję su tam tikrais asmenybės bruožais. Atrodo, reikėtų tik susisteminti dėsningumus ir turėtume naują, labai reikalingą mokslą - fizionomiką, kurios dėsniais mielai pasinaudotų ir kriminalistai, ir muitininkai, ir bankininkai - beveik visų profesijų atstovai. Bene garsiausias visų laikų fizionomistas buvo Ciuriche gyvenęs pastorius Johanas Gasparas Lafateris, kuris XVIII amžiaus pabaigoje buvo tapęs Europos įžymybe.
Perprasti žmones padėjo pareigos
Pasak amžininkų, aukštas, liesas, ilga nosimi bei išsprogusiomis akimis pastorius buvo panašus į gervę. Nuo pat vaikystės jis puikiai piešė, tačiau beveik vien portretus. Puikią regimąją atmintį turėjęs J. G. Lafateris patikusias fizionomijas kruopščiai perpiešdavo daugybę kartų. Per daug metų trukusius stebėjimus pastorius įtikėjo sugebąs pagal žmogaus išvaizdą nustatyti ar jis protingas, koks jo charakteris, o svarbiausia - koks to žmogaus "dieviškasis pradas" - kitaip sakant, moralinis veidas. Šiuo požiūriu pastoriui itin pasitarnavo jo profesija - išpažintys buvo puikiausia kontrolė, kurios gali pavydėti bet kuris policininkas ar psichologas. Johano albumuose veikiai susikaupė ištisa kolekcija siluetų, profilių, bruožų. Ir visa tai - su komentarais.
Veide įžvelgdavo ir mirtį, ir gašlumą
J. G. Lafateris fizionomikos pradmenis pagrindė disertacijoje magistro laipsniui gauti, publikavo spaudoje. Garbė kaip musmirė užaugo beregint. Į J. G. Lafaterio fizionomikos seansus skubėjo visa Europos aukštuomenė. Pastoriui vesdavo vaikus, nuotakas, mylimuosius, siuntė portretus, kaukes (gaila, kad fotografija dar nebuvo išrasta). Ir nors kelis kartus patyrė baisiausią gėdą (pavyzdžiui, nuteistą myriop nusikaltėlį pavadino žymiu visuomenės veikėju), dažniausiai savo nuojauta jis priblokšdavo. Jaunas gražuolis abatas sužavėjo visą Ciurichą, o J. G. Lafateris pareiškė, kad jo fizionomija įtartina. Ne veltui - netrukus abatas buvo teisiamas už žmogžudystę. Grafas mylimą jauną žmoną atvežė pas garsųjį fizionomistą, kad įsitikintų, jog jo išrinktosios dvasia tokia pat puiki, kaip ir išvaizda. Pažvelgęs į gražuolę pastorius ėmė mykti ir bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo, tačiau grafas privertė atskleisti savo spėjimus. J. G. Lafateris paaiškino iš kai kurių požymių įžvelgiąs, jog grafienė nėra moraliai tvirta. Nepatikėjęs ir įsižeidęs grafas trenkė durimis. Po kelerių metų gražuolė žmona vyrą metė ir galop savo dienas baigė - kas galėjo patikėti? - nepadorioje įstaigoje. Kartą ori dama iš Paryžiaus atvežė dukterį. Pažiūrėjęs į mergaitę pastorius susijaudino ir atsisakė kalbėti. Ašarojančios motinos reikalaujamas jis vis dėlto kažką parašė, raštelį užklijavo voke ir išgavo pažadą voko neatplėšti mažiausiai pusmetį. Per tą laiką mergaitė mirė. Tuomet paryžietė voke rado pastoriaus žodžius: "Liūdžiu kartu su jumis".
Fizionomika domėjosi Antikos mąstytojai
Iš kur toks J. G. Lafaterio įžvalgumas? Pastorius pradėjo ne tuščioje vietoje - jis domėjosi senovės mąstytojų darbais, kuriuose žmonių veidams taip pat skirta nemažai vietos. Skaitytojai gali pasitikrinti.
Pavyzdžiui, didysis Aristotelis pastebėjo: "Kieno rankos ilgos, tas drąsus, sąžiningas ir laisvos elgsenos. Kieno plaukai styro kaip šepetys, tas baikštus. Kieno bamba gerokai aukščiau pilvo vidurio, tie neilgaamžiai ir liguisti. Plačiaburniai - drąsūs".
Antikos kolosas pagrindė gyvuliškąją fizionomiką: "Stora lyg buliaus nosis - tingumo požymis. Plačios lyg kiaulės šnervės rodo kvailumą. Smaila lyg šuns nosis - choleriško temperamento požymis. Ilga lyg varnos nosis rodo, jog žmogus neatsargus".
Žinomas fizionomistas Zopyras Sokrato veide išskaitė žemas ydas ir apie tai pasakė filosofui. Didelei Zopyro nuostabai, Sokratas spėjimus patvirtino. Iki šiol išlikęs Zopyro pastebėjimas, jog didelės ausys - subtilaus proto požymis. Plinijus vyresnysis tam prieštarauja: "Kieno didelės ausys, tas kvailas, tačiau sulaukia gilios senatvės".
Neeilinis fizionomistas buvo Cezaris. Savo legionuose jis vengdavo tų vyrų, kurie pavojaus metu bąla (nervų sistema linkusi į slopinimą - S. S.), rinkdavosi raustančiuosius, tačiau nežinojo daugelio elementarių dalykų: pavyzdžiui, kad plikė - karvedžio gabaus požymis. Užuot ja didžiavęsis, Cezaris, pagarsėjęs mergišius, droviai šukuodavo plaukus į priekį.
Alchemikas perprato galvos kraipytojus
Uartė, žymus ispanų gydytojas ir psichologas, irgi buvo įsitikinęs, jog įgimti žmogaus gabumai atsispindi veide: "Siekiant nustatyti, ko vertos smegenys, reikia atkreipti dėmesį į plaukus. Jeigu jie juodi, stori, kieti ir tankūs, žmogus turi gerą vaizduotę arba šviesų protą, o jei minkšti, ploni ir švelnūs, - gerą atmintį, bet ne daugiau".
Albertas fon Bolštedas, viduramžių scholastas, alchemikas, kerėtojas, dėl savo neįprastų žinių pramintas Didžiuoju, be kitų atradimų, pasauliui paliko "Žmonių pažinimo mokslą", kuriame rasime tokius apibendrinimus:
"Tie, kurių plaukai garbanoti ir šiek tiek pasikėlę nuo kaktos, būna kvaili, labiau linkę daryti pikta negu gera, tačiau turi didelių gabumų muzikai. Žmogus, kurio kakta prie smilkinių mėsinga, skruostai putlūs, esti drąsus, išdidus, piktas ir labai kvailas. Kad moteris linkusi paleistuvauti, rodo pakilę vokai. Ilga ir plona nosis rodo, jog žmogus drąsus, piktokas, pasipūtęs, nepasižymi vienoda galvosena. Stora bei ilga nosis byloja, kad žmogus mėgsta grožį, bet nėra toks protingas, kaip apie save mano. Balsas, dėl tankaus kvėpavimo tylus ir silpnas, liudija, kad žmogus yra silpnas, baikštus, protingas, turi sveiką nuovoką ir saikingai maitinasi. Tie, kurių balsas kalbant palaipsniui kyla, esti karštakošiai, pikti, drąsūs, linkę tukti".
Ir galiausiai apie laikyseną: "Kas kraipo galvą į visas puses - visiškas kvailys, kvaiša, tuščias, melagis ir tinginys, besirūpinantis savimi, nepastovus, lėtos mąstysenos, vidutinių gabumų, jaučia labai didelį malonumą išsigalvoti ir skleisti naujienas kaip tikras".
Kaukolės žemėlapis pribloškė Europą
Pats aršiausias J. G. Lafaterio kritikas buvo Lichtenbergas - fizikas, filosofas bei rašytojas, iškilus to laikotarpio žmogus. Šis materialistas parašė ilgą disertaciją, be gailesčio triuškinančią fizionomiką. Jo paleista tezė "išvaizda apgaulinga" įgavo iki šiol nepranoktą įprasminimą. Lichtenbergas J. G. Lafaterį apkaltino tuo, kad fizionomistas rašytojų nosyse mato daugiau nei jų kūriniuose, jog pagal pastoriaus teoriją nusikaltėlius derėtų karti, kol jie nespėjo nieko padaryti.
Nuo to laiko tik vienas žmogus, gimęs tuoj po J. G. Lafaterio mirties, rimtai pretendavo užtemdyti garsiojo pastoriaus šlovę. Vienos pirklio Franco Galio sūnus, garbėtroška, tačiau gilaus proto, įžvalgus jaunuolis, baigęs medicinos fakultetą, karštai įniko tyrinėti smegenis. Darbai, kuriuose Galis smegenų sritis suskirstė pagal įtaką žmogaus savijautai ir elgsenai, kainavo profesūrą bei kaltinimus materializmu. Vis dėlto mokslininkas nepasidavė. Jis atsidėjo seniai brendusiai idėjai- kad kaukolė - smegenų apdangalas, pagal kurį turi būti įmanoma užčiuopti kai ką konkretaus.
Dviejų Vienos valdininkų, kurių apdairumas buvo virtęs begaliniu įtarumu, užpakalinėse pakaušio dalyse Galis užčiuopė didokus iškilimus. Jis tuos guzus pavadino vienuoliktuoju gumbu, lemiančiu atsargumą, įžvalgumą bei nepatiklumą.
Galis pastebėjo, jog bažnyčioje uoliausiai melsdavosi tie parapijiečiai, kurių stipriai iškilusi vidurinė momens dalis. Tyrimais buvo atrastas paklusnumo bei dorovingumo gumbas, greta - teosofijos, arba dieviškosios išminties, "organas". Galis apčiupinėjo rašytojų, mąstytojų, linkusiųjų į humorą galvas arba ištyrė jų portretus. Medikas pastebėjo, jog Rablė, Servanteso, Svifto, Voltero ir kitų pokštininkų viršugalviai labai panašiai apvalūs - tai, anot mediko, 23-iasis gumbas, lemiantis sumanumą.
Greitai Galis turėjo kaukolės žemėlapį. Jame - ir kraugeriškumą lemiantys iškilimai, ir seksualumo sostas, ir garsusis "matematinis gumbas". Viskas kruopščiai sužymėta taškais, sunumeruota. Galis išvyksta į turnė po Europą, propaguodamas frenologiją (dvasingumo mokslą). Atradėjo paskaitos sensacingos, vieni juo žavisi, o kiti kaltina šarlataniškumu. Galis į nieką nekreipia dėmesio ir demonstruoja stebuklus: užrištomis akimis apčiupinėdamas galvą nustato gabumus, dorybes, ydas ir net likimą. Kartą pas Galį buvo atvestas šešiolikametis Šompoljonas. Palietęs jaunuolio galvą Galis ištarė: "O, koks gabus lingvistas". Jau tada mokėjęs keletą kalbų Šompoljonas veikiai tapo poliglotu, o po 20 metų padarė pasaulinį atradimą - iššifravo Egipto hieroglifus.
Nepripažintas mokslas vis dėlto taikomas gyvenime
Bėgo metai. Nežiūrint į per šimtmečius sukauptą patirtį, J. G. Lafaterio ir Galio atradimus, fizionomika vis dėlto priskirta prie pseudomokslų. Trūko visai nedaug - dėsningumų. Šimtmečio pradžioje įvairių šalių policininkai naudojosi nusikaltėlių portretų rinkiniais, kad išmoktų pažinti savo klientą. Tačiau koją vis pakišdavo nelemtos išimtys - žiūrėk, vyras, atrodytų, klasikiniu bandito veidu, apsigina disertaciją, o tyro žvilgsnio pamaldus pilietis pasirodo esąs žiauriausias žmogžudys maniakas.
Taigi fizionomika vis dar nėra pripažintas mokslas, nors ne vienas ja instinktyviai naudojasi: policininkas minioje atpažįsta nusikaltėlį, muitininkas akimis lyg rentgenu peršviečia kontrabandininko sielą, o modelių agentūros vadovas jau iš nuotraukos žino, kaip mergina laikysis scenoje. Norintiesiems giliau pažinti žmogaus sielos gelmes belieka studijuoti psichologiją.
