Augustas TAMALIŪNAS
Degučių kaime (Zarasų raj.) kone visi pažįsta Genę Ragovskają (55 m.), per pomėgį taurelei praradusią ir sveikatą, ir vyrą. Šis, trim pavasariais už žmoną jaunesnis Vladislavas Ragovskis, pasak žmonių, taip pat ne pyragas, tačiau išgėręs bent jau netriukšmauja ir eina miegoti. Nekliudyk - ir bus ramu! Tuo tarpu antroji pusė, įkaušusi arba neturėdama už ką sudrėkinti gargažėtoje burnoje kaip milas besiveliantį liežuvį, elgiasi priešingai. Šėlioja, daužosi, mėgina dusinti savo Vladiką pagalve. Nenuostabu, kad ir protelis šiek tiek pasimaišė. Genė, anot Vladislavo, jau gydėsi Rokiškyje, bet ir po to paikiojo, tačiau tik paragavusi stipresnio už vandenį gėrimo. Blaivystės akimirkomis, kaip sakoma, nors prie širdies glausk, bet šitokios dienos vis retėjo, berods, 126 litų invalidumo pensiją gaunanti moteriškė agresyvėjo, ir galiausiai po keturiolikos bendro gyvenimo metų savų vaikų nesulaukę, tačiau jų, regis, turintys su buvusiais sutuoktiniais, Ragovskiai išsituokė.
- Ilgiau nebegalėjau kentėti, - sakė Vladislavas. - Amžinos rietenos! Mums priklauso tik pusė mūrinio namuko, du kambariai ir virtuvė, bet ir šiame bute pradėjome neišsitekti. Kivirčas po kivirčo, susidūrimas po susidūrimo! Kam man to reikia? Svarsčiau ir vienaip, ir kitaip, vis žadėjau skirtis, tačiau šį sprendimą atidėliojau. Kaip tik tuo metu Degučiuose pasirodė viena vilnietė, įkūrė čia narkomanų reabilitacijos centrą, pakvietė dirbti įvairius ūkio darbus ir kartu mokyti paprasčiausių ūkio įgūdžių į naują gyvenimą besikabinančius tuos žmones. Tai va šita moteris, direktorė, mane ir paskatino apsispręsti. Vieną sykį, sakė, toks buvimas su žmona dėl svetimų akių gali baigtis tragiškai. Na argi ne? Juk nesunku ir pačiam prarasti savitvardą, ir Genei suteikti progą pakleti prieš mane ne vien tuščią ranką. Apsisprendžiau. Prieš pusmetį išsituokėme per teismą. Maniau, kad šitoks posūkis gyvenime privers susimąstyti net ją, kad liausis grasinusi, bet Genė dar labiau įdūko. Griežė dantį ir prieš mane, ir prieš besivaduojančius iš narkomanijos vyrukus, ir prieš jų vadovę. Kartais namie nebūdavo įmanoma miegoti. Konfliktas po konflikto! Pasiprašiau direktorę, kad bent retkarčiais, kai jos nėra, leistų nakvoti kitame tos organizacijos nuomojamame name, tiksliau pasakius, prie Kauno - Zarasų plento stovinčios tos didžiulės dviejų aukštų medinės trobos nuomojamoje pusėje, tačiau buvusi žmona šitokį žingsnį suprato savaip. Aha, girdi, jau susiburkavai su vilniete! Padegsiu, grūmojo. Gerai ją pažinodamas, iš tikro pradėjau baimintis, kad šitaip neatsitiktų...
Štai šioje vietoje imkime ir nutraukime Vladislavo Ragovskio pasakojimą. Atėjo pats metas pristatyti Janiną Daukšienę (55 m.) ir jos globotinius, iš pradžių atnešusius į kaimą šiokios tokios sumaišties, bet ilgainiui čia pritapusius, nieko bloga nedarančius ir dėl to beveik ničniekam neužkliūvančius, išskyrus pavydo dėl buvusio vyro kamuojamą Genę Ragovskają. Gal tai padės suvokti, kodėl ji griebėsi keistų veiksmų?
- Prieš penkerius metus įkūriau nevyriausybinę organizaciją "Vilties žingsniai", kuri dabar turi filialus Ignalinoje, Visagine, Klaipėdoje ir yra remiama Socialinės ir darbo ministerijos, - pasakojo Janina Daukšienė. - Vis dėlto minėtuose miestuose programa yra kitokia, daugiau orientuota į psichologinę pagalbą norintiesiems atsikratyti alkoholio ir išbristi iš tos ligos liūno. Degučiuose įsteigiau kitoniškos pakraipos filialą, skirtą sveikstantiems narkomanams galutinai atsistoti ant kojų. Neslėpsiu: mano sūnus Andrius, dabar dvidešimt septynerių metų vyrukas, buvo jau per daug įklimpęs, išmėginęs visas kvaišinimosi priemones, per tai praradęs ir verslą, ir norą gyventi. Žudėsi. Sėdo ant turėklų ir iš trečiojo aukšto pasileido žemyn, susidaužė visą kūną, susilaužė stuburą. Palaipsniui atsistojo, vaikščioja. Kaip tik tada sumaniau gelbėti ir jį, ir panašaus likimo žmones. Buvau Kanadoje, mačiau, kaip ten sprendžiama ši problema, supratau, kad, jei žmogus nenori, tai per prievartą netgi geriausiais vaistais jo neišgelbėsi. Vis tiek atkris, ypač neturėdamas vienas kitą palaikančių bendraminčių. Tuomet ir kilo mintis sukurti bendruomenę, ne per daug didelę, nes tokiai jau reikėtų prižiūrėtojų. Ieškojau vienur, ieškojau kitur, bet joks kaimas nesiėmė priimti narkomanų, nors tuščių trobų radau užtektinai. Nepardavė. Bijojo. O gal ims ir depresijos priepuolyje ką nors padarys? Galiausiai pasisekė rasti gerą žmogų, rėmėją, kuris "Vilties žingsnių" organizacijai ir padovanojo mūrinį namuką, tiesa, prašydamas neskelbti jo pavardės. Čia apsigyveno patys norintys atsiriboti nuo savo artimųjų, nuo savo miestų ir nuo savo draugų septyni žmonės: mano sūnus Andrius, Tomas (21 m.), Aleksandras (28 m.), kitas Aleksandras (38 m.), Žilvinas (27 m.), Maksimas (22 m.) ir Artūras (42 m.). Mums pasišovė padėti ir Vladislavas Ragovskis, ir dar vienas kitas vietos vyriškis, tai suprantama, kad ir mūsų talkininkai po truputėlį vaduojasi iš žalingų įpročių priklausomybės. Ne, nesakau, kad Vladislavas, kurį čia visi vadina tiesiog Vladiku, jau užmezgė butelio kakliuką ir apvertė taurelę. Išgeria, tačiau vis rečiau, nes turi bendrauti su kur kas daugiau likimo smūgių patyrusiais žmonėmis ir juos mokyti paprasčiausio darbo. Narkotikai baisiai bangiai kainuoja, užtat nenuostabu, jog šios bendruomenės nariai jau nustekeno savo šeimas, jog didžiuma - penki iš septynių - buvo pasukę nusikaltimų kelių, jog tiktai atsėdėję galutinai ryžosi nutraukti saitus su buvusiais draugužiais. Šiam tikslui ir įsteigėme filialą Degučiuose, kurio gyventojai nuo praėjusio lapkričio iki šiolei į tą bendruomenę žiūri įtariai, nors jau pradeda suprasti, kad buvę narkomanai yra tokie patys žmonės, tik ligoti, tiesa, jau besveikstą ir nedarą niekam nieko blogo. Apleistas namukas kol kas tepagražėjo iš vidaus, vyrukai savo rankomis viską dirba, turi obliavimo stakles, augina tris šunis, užsiveisė vištų ir triušių, o paskui galbūt pradės šerti ir didesnius naminius gyvulius. Trumpiau šnekant, per darbą, per vienas kito palaikymą, per savo pačių nusistatytus kone vienuoliškus bendruomenės įstatus buvę narkomanai kabinasi į gyvenimą. Gana sėkmingai. Kol kas įrengtuose trijuose kambariuose septyniese nesunkiai išsitenka, na, o silpnumo akimirkoms, kai būtina pasišalinti nuo gausesnio būrio, neseniai išnuomojau prie plento esančio medinio namo pusę. Tiesa, depresijos apimtojo mūsiškiai vieno niekada nepalieka, skatina nepalūžti, užtat visas septynetas išsilaikė iki šiol. Taisyklės yra griežtos, jų pačių sumanytos: atkrisi, nesilaikysi bendruomenės normų, važiuosi atgal iš kur atvažiavęs. Niekas to nenori, užtat kaimo žmonės, kad iš kaip nešioja vyrukus ant liežuvių, ničnieko negali prikišti. Išskyrus Genę Ragovskają. Šiai vis vaidenosi nebūti dalykai. Kita vertus, nė nemanau slėpti, kad neapsisprendžiantį išsituokti ar toliau gyventi su tokia žmona Vladislavą Ragovskį dievaži paskatinau ateiti į protą. To betrūko, kad ji neleistų žmogui normaliai gyventi, išsimiegoti ir dirbti! Genei reikėjo atsikvošėti, viską permąstyti, bet ją, matyt, užvaldė įtūžis. Vis dėlto niekas nemanė, ka d nuo grasinimų ji pereis prie darbų. Gerai, kad buvau Vilniuje, antraip kaimo moterys, įpratusios, kad vyras iki gyvos galvos gyventų su žmona, tegu ir geriančia, būtų užplakusios liežuviais.
Tą vėlų vakarą, kai viskas nutiko, Genė Ragovskaja vėl pasigėrė. Buvęs vyras pardavė karvę, na, o kadangi susikalbėti su įkaušėle nepajėgė, tai išėjo nakvoti į tą nuomojamą namą. Nakčiai po tuo pačiu stogu įsikūrė miegoti Maksimas ir vienas iš dviejų Aleksandrų.
- Ji namą padegė likus maždaug valandai iki vidurnakčio, - pasakojo vyrukai. - Paskui pamatėme, kad mėgino įkurti ugnį iš kitos pusės, bet jos turėtas išdirbtas tepalas, matyt, neįsižiebė. Tada atsinešė benzino bakelį, apšlakstė aukštėliau, kiek rankos siekė, tiktai iš kiemo pusės, ir brūkštelėjo degtuką. Ne, negirdėjome, bet benzino kvapą pajutome per miegus. Nekreipėme dėmesio ir, apsivertę ant kito šono, vėl užsnūdome. Tuo metu liepsnos šoktelėjo į pakraigę, pradėjo laižyti palėpės sieną ir stogą. Būtume negyvai supleškėję! Visa laimė, kad prabudo antrajame aukšte miegojęs Vladikas. Pradėjo šaukti, pakėlė mus ant kojų. Vienu akimoju atrūko Degučių ugniagesių komanda, paskui atžviegė dar trys raudonos mašinos. Užgesino, bet, matyt, negalutinai. Šeštą valandą ryto gaisras įsiplieskė iš naujo. Šįkart su juo susidorojo degutiškiai ugniagesiai. Žinoma, kad buvo aptiktas ir numestas benzino bakelis, ir sulaikyta pati Genė. Policija ją išsivežė, uždarė kur priklauso, o rytą paleido. Blogiausia, kad grįžusi ji iš naujo pradėjo burbuliuoti, kad vis tiek paleis dūmais laikiną buvusio vyro užuoglaudą. Kitą naktį jau nemiegojome, saugojome. Atvažiavo iš Vilniaus mūsų direktorė. Vladikas visai sutriko. Taigi dėl jo kaltės atseit griebėsi degtukų buvusi žmona, kuri ir po to apdujusi vis grasino padaryti tai, ko neįstengė anąkart.
Šitaip mums besikalbant, kaip sykis atvažiavo greitosios pagalbos automobilis su baltu chalatu vilkinčiu mediku ir su neuniformuotu pareigūnu. Moteriškė, sako, buvo prisigėrusi amiltreptilino tablečių, labai stiprių raminamųjų, kurie pagiriomis, žinoma, veikia kitaip. Genė Ragovskaja buvo išgabenta į Rokiškį, ilgėlesnei psichiatrų priežiūrai. Apgydys ir paleis, anot visko gyvenime mačiusių "Vilties žingsnių" bendruomenės narių, o tada vėl reikės sergėti namą nuo įniršusios padegėjos.
