Florijono dienos proga neatsisakė atsakyti į keletą "Kranklio" klausimų Kauno priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininko pavaduotojas kapitonas Vidas Kerševičius.
- Kaip patekote į gaisrinę?
- Ne patekau, o atėjau. Norėjau pasirodyti esąs stiprus, ryžtingas žmogus. Čia atėjęs radau puikių vyrų kompaniją. Argi gali būti blogas darbuotojas, už gana kuklų atlyginimą rizikuojantis gyvybe gelbėdamas nepažįstamus ir visai jam nenaudingus žmones?
- Be šio darbo, dar tęsiate statybos mokslus doktorantūroje. Ar mokslai netrukdo?
- Aišku, trukdo. Bet bandau suderinti darbą, mokslą, šeimą... Gerai būtų, jei para turėtų daugiau nei 24 valandas. O gal jūs galėtumėte paskolinti laiko? Senatvėje atiduočiau.
- Iš kokių absurdiškų situacijų prisiėjo suktis?
- Absurdų tiek daug, kad nebėra jėgų dėl jų visų išgyventi. Kiekvienas gaisras ar kokia kita nelaimė - jau absurdas. Nes kyla dėl apsileidimo, kvailumo, girtuokliavimo. Ne ką geresni ir biurokratizmo absurdai, su kuriais mėgstu pakovoti. Ne visada laimiu, bet vadovaujuosi taisykle: "Pralošk mūšį, bet tikėkis laimėti karą!"
- Kas jums svarbiausia - moters išvaizda ar jos vidinis pasaulis?
- Jeigu vyras nekreipia dėmesio į praeinančią gražuolę, jis - blogas vyras. Bet manau, kad visos gražios, tik kai kurios nemoka parodyti savo grožio. O šiaip išvaizda turėtų būti antraeilis dalykas. Štai kad ir dirbtinė manekenė. Graži, bet argi ją mylime? Svarbiausia - asmenybė, o ne laikinas įpakavimas.
- Ar esate šokęs su parašiutu? O gal pririštas už kojos prie guminio lyno?
- Buvau alpinistas, bet pripažįstu tik protingą riziką. Man adrenalino užtenka ir be šuolio su gumyte. Rizikos kaina turėtų būti lygi rizikos subjekto kainai.
- Ačiū už pokalbį. Nesudekite nei ugnyje, nei žodžių lavinoje!
Kalbino Džiuginta Vaitkevičienė
