Lolita KAMINSKIENĖ
Adelaidė - trečias pagal dydį Australijos miestas. Jis kartu yra ir svarbiausias Pietų Australijos miestas. Čia įsikūręs Parlamentas, kitos valdžios instancijos. Adelaidė Pietų (Indijos) vandenyno pakrantėje buvo pradėta statyti XIX amžiaus pirmoje pusėje. Miesto centrą tuometiniai planuotojai suskirstė tiesiomis viena kitą kertančiomis gatvėmis. Tad vaikščiodamas po Adelaidės centrą gali būti ramus - nėra galimybės pasiklysti. Adelaidė kartais vadinama bažnyčių miestu, nes joje daugybė įvairių tikėjimų bažnyčių ir maldos namų. Pati mėgstamiausia ir lankomiausia yra Randl gatvė. Joje daugybė restoranų, kavinių, parduotuvių. Viena šios gatvės dalis skirta tik pėstiesiems, kitoje Adelaidės valdžia išsaugojo XIX amžiaus viduryje statytus pastatus su ypatinga, tik Australijai būdinga architektūra. Randl gatvėje nuolat pilna gatvės dainininkų, muzikantų, fokusininkų, šiaip visokių reklamuotojų ir vaikams pramogas siūlančių rėksnių. Atėjusieji į šią gatvę gali ne tik apsipirkti, prisiragauti visokių skanumynų, bet ir į valias prisižiūrėti įvairaus meno.
Adelaidės centre gali sutikti nemažai vietinių gyventojų - aborigenų. Jie ypač mėgsta Karalienės Viktorijos aikštę. Čia aborigenai laiką leidžia sugriuvę ant žolės ištisomis giminėmis. Šie tamsiai rudos odos senieji Australijos gyventojai nėra labai mėgstami, bet valdžia jiems suteikia visokių lengvatų, pašalpų, juos saugo ir globoja. Tad tuo naudodamiesi, aborigenai nėra linkę ieškotis darbo, turėti savo namą. Jie teikia pirmenybę alkoholiui bei cigaretėms ir kasdieniniam sėdėjimui kur nors aikštėje. Taip parazituojančiai gyvena ne visi aborigenai. Kai kurie jų prisitaikę prie šiuolaikinio gyvenimo. Bet daugeliui aborigenų kaimo vietovėse taip ir neprireikė valdžios pastatytų namų - jie kaip gyveno lauke, taip ir gyvena, kaip šildėsi naktimis įsispraudę tarp šunų, taip ir šildosi.
Tačiau senieji Australijos gyventojai turi vieną išskirtinę savybę: iš prigimties yra talentingi tapytojai, drožėjai, menininkai. Šių menų jiems mokytis nereikia. Suinteresuoti asmenys, rengdami meno parodas, aborigenų menininkus atsiveža iš Australijos gilumos į parodų centrus, duoda jiems visas reikalingas priemones, o tie per neilgą laiką nutapo didžiulius, labai įspūdingus paveikslus, kainuojančius nemažus pinigus. Tik pinigų aborigenams neypatingai reikia. Daugiau kaip pusė už parduotus paveikslus gautų pinigų pervedama aborigenams į sąskaitas bankuose. Uždarbį pasiimti ir išleisti - jau pačių užsidirbusiųjų reikalas.
Kaip sidnėjiečiai, taip ir adelaidiečiai turi savo mėgstamą paplūdimį. Tai Glenelgas. Vanduo Glenelge nėra ypatingai švarus. Įbridus pirmiausia reikia prasibrauti pro žoles, tada galima truputį paplaukioti. Užtat Glenelgo pakrantės smėlyje galima rasti įdomių formų ir įvairiausių spalvų kriauklių.
Žemyn Murėjaus upe pas ūkininką Marką
Adelaidėje ir jos apylinkėse labai sausa. Palyja čia tik rudenį ir žiemą. Tada gamta atsigauna, viskas aplinkui sužaliuoja, sužydi. O vasarą laukuose ir pievose - vien ruda sudžiūvusi žolelė (vargšės karvutės ir avelės, beveik visą laiką minta šienu). Tos išdžiūvusios žolės fone neįtikėtinai įspūdingai atrodo didingi, aukšti baltakamieniai medžiai - eukaliptai. Eukaliptų kamienai balti dėl to, kad jie meta... žievę. Jei nepasitrauksi laiku, geras žievės gabalas nukris tau tiesiai ant galvos. Užtat eukaliptų lapai visada žali. Jie - didžiausias koalų, tų tingių, meilių ir labai švelnių padarėlių, gardumynas. Eukaliptų šaknys taip pat yra "išmokusios" gudrybių: smelkiasi į žemę tol, kol pasiekia vandenį.
Dar įspūdingiau atrodo miręs eukaliptas. Vaiduokliškai baltas kamienas su į šonus ištiestomis šakomis. Nudžiūvusių eukaliptų australai nekerta. Ateina laikas - patys ant šono nuvirsta.
Lietus Pietų Australijoje - tarsi stebuklas. Adelaidės apylinkėse, o ir pačioje Adelaidėje, žmonės prie namų turi pasistatę didžiules vandens talpyklas, vadinamas tankais, į kurias surenka lietaus vandenį. Jį vartoja viskam: praustis, skalbti, filtruotą - maistui. Nė vienas vandens lašas nenukrenta be naudos. Štai Maunt Barkerio miestelio, esančio netoli Adelaidės, kanalizacijos vanduo, kelis kartus pervalytas, yra išleidžiamas į upelius, kurių Australijoje daug, bet retas kuris turi vandens. Vanduo Pietų Australijoje - gyvybė. Tą gyvybę į Adelaidę, kitus miestus ir miestelius, milžiniškus vynuogynus, vaismedžių plantacijas, atneša ne tik lietus, bet ir Murėjus, arba Maris, pati didžiausia Australijos upė. Australai ją myli, kuria apie ją dainas ir filmus, jos atsiradimas apipintas legendomis. Bet, kita vertus, australai jos vandenį negailestingai siurbia įvairiausio dydžio pompomis jau daug metų. Tų pompų, šiuolaikiškų ir jau pasenusių, Murėjaus upės krantuose - nesuskaičiuojama galybė. Tekėdamas per visą Pietų Australiją, Murėjus į savo žiotis netoli Gulvos vandens mažai ir beatplukdo. Jis lieka Pietų Australijos vynuogynų, apelsinmedžių, citrinmedžių, avokadų, migdolų plantacijose, juo yra laistomos pievelės prie namų, ūkininkai Murėjaus vandeniu girdo savo tūkstantines avių bandas, laisto liucerną, jį naudoja milijoninė Adelaidė. Murėjus įteka į vandenyną. Pastaraisiais metais dėl didžiausios Australijos upės išsaugojimo yra kilę nemažai triukšmo. O kelia jį Australijos žalieji ir ūkininkai, kuriems Murėjaus vanduo gyvybiškai būtinas.
Kol kas ginčą dėl upės laimi ūkininkai. Bet valdžia jau ėmėsi tam tikrų priemonių - nebeišduoda leidimų statyti naujas pompas. Bet šis nutarimas davė kai kam pelno - turintieji teisę pumpuoti upės vandenį tą teisę kuriam laikui išnuomoja kitam, o nuoma brangi.
Netoli Renmarko ant Murėjaus kranto gyvena ūkininkas Markas Stoeckelis su šeima. Markas, matuojant Lietuvos masteliais, turi beprotiškai daug žemės - 3 000 hektarų. (Australijoje žemė matuojama akrais. 3 000 ha - tai 7 000 akrų.) Tą žemę jis paveldėjo iš savo tėvų ir per netrumpą laiką užsiveisė apie 1 500 avių bandą, daugiau kaip pusę šimto galvijų, didžiulę apelsinų plantaciją. Ir visame šiame gigantiškame Marko pasaulyje darbuojasi tik trys žmones: jis, jo žmona Sju ir vienas padėjėjas.
Bėda ta, kad iš tų 3 000 hektarų dalis yra visai nenaudingų ir nenaudojamų, nes juose niekas neauga. Tiesa, žemės aplink Renmarką ir didžiojoje Pietų Australijos dalyje - ne baltos ir net ne juodos, o raudonos. Ne kraujo, o raudonų plytų spalvos. Atrodo, tarsi į tas vietas būtų suversta ir sutrinta milijardas raudonų plytų. Raudonąja žeme teka ir Murėjus. Štai šitokiame grožyje, tarsi raudonoje pasakoje, gyvena Markas Stoeckelis su šeima. Darbas veja darbą, o pagalbininkas - tik vienas, neskaitant įvairiausios technikos. Rudenį, kai lyja, dirbamas svarbiausias darbas - sėja. Tada jau ir Markas, ir jo pagalbininkas iš sėjamosios neišlipa dieną naktį. Rugiai užauga tik apie 20 centimetrų aukščio. Bet kai apsėti didžiuliai plotai, derlius būna nemenkas. Markas sakė, kad sėkmė jį aplanko kas 5 metai. Šie metai ūkininkui Markui buvo labai geri. Jo šeima iš šiųmečio derliaus mis ketverius metus.
Tvartų ūkininkai neturi - paprasčiausiai jų nestato. Juk lauke šilta dieną naktį, vilkų Australijoje nerastum ir labai kruopščiai ieškodamas, o galvijų ir avių niekas nevagia. Ūkininkai čia augina dviejų rūšių karves: vienas - tik mėsai, kitas - pienui. Kartu su karvėmis Marko ganyklose "pasigano" ir stručiai (arba emu), ir kengūros. Kengūros, kaip ir aborigenai, yra saugomos, todėl jų priviso, australų manymu, jau per daug. Kai kuriose Australijos vietovėse žmonės, rytą atsikėlę ir norėdami išeiti į lauką, pirmiausia nuo slenksčio turi nustumti įmigusią kengūrą. Jos draugės paprastai būna sudribusios ant žolės čia pat, kieme, o ne tokios drąsios - šiek tiek toliau. Nors ir saugomos, kengūros Australijoje medžiojamos kengūrų medžioklės sezono metu. Juk šių žvėrelių mėsytė tokia neriebi, tokia skani, primena jautieną. Ir, svarbiausia, valgydamas kengūrieną nesusirgsi kempinlige ir nepriaugsi nereikalingų kilogramų.
Senjorai, pingvinukai ir vandenynas su charakteriu
Prie Pietų vandenyno miestukų Viktor Harboro ir Port Elioto, esančių apie 100 kilometrų nuo Adelaidės, į Susitikimų įlanką lapkritį, Australijos pavasario mėnesį, atplaukia banginių šeimynos. Todėl Viktor Harboro simbolis - iš vandens išlindusi banginio uodega - ne atsitiktinis. Tą mėnesį miesteliuose pagausėja turistų, gyvenimas užverda. Miestas turi ir neoficialų vardą - Good waiting room (Dievo laukiamasis). Mat baigę biznį, išėję į pensiją australai parduoda namus Adelaidėje ar kituose miestuose ir kraustosi į Viktor Harborą. Čia, nusipirkę naują trobesį, gyvena tol, kol Dievas juos iš laukiamojo pakviečia į savo kabinetą. Senjorai, laukdami savo eilės, turi ką veikti - keliauja. Kai aplanko visą Australiją, Tasmanijos salą, ir plačiau po pasaulį pasižvalgo. Viktor Harbore ir Port Eliote galima sutikti poilsiaujančių senjorų iš įvairių pasaulio šalių. Jei pastebi grupelę puošniau apsirengusių žmonių, gali drąsiai spėti, kad jie - vokiečiai. Australijoje mažai kas kreipia dėmesį į aprangą. Kaip sakė viena lietuvė, jei gatve eitum nuogas, tai kas nors gal ir pastebėtų. Australai ne tik išlydi, bet ir sutinka draugiškai ir nuoširdžiai, nežiūrėdami nei į tavo rūbus, nei į kišenę.
Viena iš Viktor Harboro įžymybių - Granito sala, kurios vietiniai "gyventojai" - maži mėlyni pingvinai. Jų pasižiūrėti suvažiuoja turistai iš visos Australijos. Dieną suaugusių pingvinų saloje nėra: jie iš pat ryto išsiruošia į jūrą žvejoti, o mažieji pingvinukai slepiasi olose ir laukia grįžtančių tėvų. Visas įdomumas prasideda vakare. Mamos ir tėčiai sutemus skuba pas vaikus, kaip strėlytės šoka iš vandens ant stataus kranto, o mažieji įsidrąsinę išlenda iš savo "miegamųjų" ir šaukdami įvairiais balsais skubina savo maitintojus. Gidai, vedžiodami po salą turistus, ieško mažųjų pingvinukų pasišviesdami raudonais žibintais. Raudona šviesa kažkodėl nebaido pingvinų, tad kitoks apšvietimas saloje draudžiamas. Kai didieji pingvinai apsunkę nuo žuvies grįžta iš vandenyno, fotografuoti draudžiama. Taisyklės griežtai draudžia žmogui prisiartinti prie mažųjų padarėlių arčiau kaip per 5 metrus, liesti, glostyti, gaudyti ar kaip kitaip kenkti. Saloje dirbantys žmonės, kai reikia vakare kur nors išvažiuoti, pirmiausia pasižiūri po automobiliu, nes ten gali būti pasislėpęs pingvinas.
Kita Viktor Harboro įžymybė - Stataus kranto kalnas. Prieš 200 metų ant to kalno susitiko du mokslininkai - prancūzas ir anglas. Tuo metu jų šalys nebuvo draugiškai nusiteikusios viena kitos atžvilgiu, tad ir mokslininkai, sekdami šalių pavyzdžiu, turėjo vienas kitam akis iškabinti arba bent jau akmenimis apsimėtyti. Bet jie pasielgė atvirkščiai - draugiškai susitarė kartu tyrinėti Australiją. Kitąmet - to draugiško tyrinėjimo 200 metų jubiliejus. Jam jau pradėta ruoštis.
Pietų vandenynas prie Viktor Harboro ir Port Elioto ypatingas. Jame maudytis - tai kovoti su bangomis, kurios verčia iš kojų ir traukia į gelmę didžiule jėga. Banga, grįždama į vandenyną, nusineša ir nemažą sluoksnį smėlio, o kita, bėgdama į krantą ir susidūrusi su grįžtančiąja, pasigauna tą smėlį ir užgriūva ant besimaudančiųjų su visa jėga ir visu smėliu. Jei užsižiopsai, bangos tave pagauna, pargriauna, pavolioja ir dar smėlio priberia į visas įmanomas ertmes. Jei nori paplaukioti, būk toks gudrus, eik už bangų, palik už savęs lūžtančią ir verčiančią iš kojų jėgą... Užtat tokias bangas labai mėgsta banglentininkai. Port Elioto įlankose jie sklando ant vandens beveik visą dieną. "Pagavę" bangą, jos greit nepaleidžia, skrieja ant jos, o paskui pranyksta toje bangų makalynėje, iš kurios, atrodo, jau niekas negali išsigelbėti.
