“Politikai, kurie apeliuodami į tautos bėdas, dėl asmeninių interesų siūlo trumparegiškas priemones, kurios sukeltų dar daugiau problemų, elgiasi ne kaip žmonės, pasirengę valdyti valstybę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o kaip paskutiniai tautos išdavikai”, - teigia Alvidas Lukošaitis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas, politologas, politikos mokslų daktaras.
Jis sutiko atsakyti į klausimus, kurių aktualumas tiesiogiai susijęs su artėjančiais rinkimais.
Rinkėjai jau susipažįsta su partijų ir koalicijų programomis, kandidatų pavardėmis, veidais, mintimis, biografijomis, net turto deklaracijomis, nuopelnais Lietuvai, miestui ar rajonui. Kokias mintis ši pačios įvairiausios informacijos galerija kelia politologui?
Pirma mintis, ko gero, būtų ta, kad kai kurios partijos yra nepasirengusios imti valdžią, o juolab valdyti valstybę. Kalbu apie partijas, kurios ateina iš opozicijos, o ypač visiškai naujus politinius darinius, naujas struktūras, kurių net nesiryžčiau vadinti organizacijomis. Tai greičiau kažkokie sambūriai, kurių tvarumu jau ne sykį įsitikinome: jis pasibaigia rinkimais arba viena kadencija, po kurių būna skilimai, jungimaisi su kitais, neryškus pėdsakas politikos dirvonuose. Pačių dirvonų tokie neišaria. Arti gali tie, kas yra patvarūs ir pakankamai gerai “laiko vagą”. O kad vagą laikytum, privalai turėti pakankamai kvalifikacijos, gyvenimo, net pralaimėjimų patirties.
Bet šis pavojus turbūt negresia Viktoro Uspaskicho Darbo partijai?
Žinome ir kuo baigiasi tokios “devintosios bangos”, kurios per visų galvas ritasi. Politologai tai vadina švytuoklės principu. Ateina vieni, pasėdi, kiti juos iššluoja... Ir ką iš to turime?
Atėjus naujai bangai, įstatymai ne tobulinami, kaip deklaruojama, o keičiami. Iš esmės keičiama reformų eiga, kryptis, turinys. Taigi švytuoklė nereiškia vien tik politinių jėgų pasikeitimo ar kėdžių perstumdymo parlamente. Tai reiškia politinio turinio pasikeitimą iš esmės. Ir kai dabar vėl imama šnekėti apie teisyno, arba kaip įprasta sakyti, teisinės bazės, pagerinimą, tai yra vos ne kliedesiai. Idealistų kliedesiai. Švytuoklė viską griauna iš esmės. Kas netiki, tegu paanalizuoja mokesčių įstatymų pakeitimus, PVM, mokesčių administravimo įstatymus. Ačiū Dievui, kad kažkokią viltį žmonėms įpūtė 2000-ieji, kai išdygo pirmieji koalicinio sutarimo, interesų derinimo, nekonfliktiškumo daigai.
Visos demokratijos yra grindžiamos koalicine politika. Išimtis - tik mažoritarinės sistemos, duodančios dviejų partijų valdymą. Visur kitur yra koalicijos. Europoje džiaugiamasi koalicine politika, kelių partnerių sutarimu. Tai leidžia nušlifuoti kampus, atsisakyti kategoriškų programinių nuostatų, išsigalvojimų, kuriuos sunku įgyvendinti. Kuo didesnis politinių jėgų sutarimas, tuo realesnė tikimybė, kad atstovaujamas visos visuomenės interesas. Tokių pavyzdžių jau matome šiandien šalį valdančios socialdemokratų ir socialliberalų koalicijos patirtyje.
Jeigu sutaria koalicijoje esančios partijos, tai atitinkamai turėtų suartėti ir jų rinkėjai. Ar tai reikštų, kad yra priklausomybė tarp valdžioje esančios koalicijos ir didesnio sutarimo visuomenėje?
Pasižiūrėkime, kas dedasi pasibaigus vienai ar kitai vienpartinio valdymo kadencijai. Vienu iš svarbiausių klausimų, kurį tekdavo spręsti atėjusiems į valdžią - visuomenės sutelkimas, net sutaikymas. Priežastis labai aiški: vienpartiniai sprendimai ir vienpartiniai interesai yra vienakrypčiai. Jie būna priimtini apibrėžtai visuomenės daliai, galbūt ir labai siaurai, bet didžiajai daliai - nepriimtini. O kai yra koalicija, interesų spektras darosi platesnis.
Ar galime turėti vilties, kad po šių rinkimų mūsų koalicinės politikos patirtis gilės?
Kalbos apie mažumų vyriausybes mūsų atveju yra tuščiais norais grįstos, todėl labai tikėtina, kad susiformuos situacija, kai norint sukurti vieną ar kitą daugumą, dviejų partnerių nepakaks. Tačiau bet kokiai koalicijai yra reikalingas didesnis ar mažesnis vertybių bendrumas. Tačiau kai kurių partijų, jau sukančių galvas, su kuo jungtis laimėjus rinkimus, vertybės yra visiškai neaiškios, o kai kurie partneriai gali pasirodyti esą visiškai be jų. Net kai kurių partijų programos demonstruoja tų vertybių nebuvimą. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kaip galima eiti į rinkimus su tokia programa, su kokia į rinkimus Darbo partiją veda Viktoras Uspaskichas.
Jų programa savo esme yra paprasčiausias didelis burbulas. Tai jeigu burbulas, iš kur tas populiarumas. Kuo jie remiasi, kuo grindžia savo kalbas išėję į žmones? Atsakymas paprastas. Programoje yra keletas radikalių teiginių, kurie yra itin patrauklūs rinkėjams.
Lietuvoje žmonių nepasitikėjimas politika, politikais, partijomis, demokratija yra nemažas ir kai kurie politikai tuo naudojasi. Ir tuo daro didžiausią nuodėmę, kokią gali padaryti politikas. Tokie politikai elgiasi ne kaip vedliai, ne kaip žmonės, pasirengę valdyti valstybę ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o kaip paskutiniai tautos išdavikai, dėl asmeninių interesų padlaižiaują bet kam, nusileidžią iki žemiausio lygio, apeliuodami į tautos bėdas, nelaimes, nepriteklius. Tautos atstovas turi būti pirmiausia vedlys su didžiausia atsakomybe už savo veiklą ir sprendimus. Antraip politikas, toks tautos atstovas susitapatina ne su idealais, kuriais solidžioje valstybėje viskas yra grindžiama, o su visai kitais, sakyčiau, antiidealais ir siūlo tokias priemones, kurios yra vienadienės, trumparegiškos, sukeliančios dar daugiau problemų tiems patiems žmonėms.
