Patarimas
Kartą priešgaisrinės apsaugos inspektorius gavo užduotį nuvykti į psichiatrijos ligoninę ir atlikti ten planinį patikrinimą. Sėdo jis į savo seną, ištikimą zaporožietį ir išvyko. Ten jam atidarė vartus ir įleido į ligoninės teritoriją. Joje tarp vartų ir ligoninės pastato buvo nedidelis skverelis, kuriame vaikštinėdavo pacientai.
Inspektorius pavaikščiojo po patalpas, patikrino, ar yra gesintuvai ir kitos priešgaisrinei apsaugai reikalingos priemonės, ar viskas tvarkinga, ir surašęs reikalingus dokumentus susiruošė išvažiuoti. Bet dar neprivažiavęs vartų išgirdo ir pajuto bumbtelėjimą. Jo zaporožiečiui nukrito vienas ratas (taip gali atsitikti, jei būna nestipriai prisukti laikantieji varžtai). Išlipęs iš mašinos inspektorius ėmėsi tvarkyti gedimą. Domkratu pakėlė automobilį, atsinešė nuriedėjusį ratą, užmovė ant ašies ir tik tuomet apsižiūrėjo, kad tvirtinti jį nėra kuo - laikantieji varžtai pasimetė be pėdsakų. O aplink vis didėja pasižiūrėti susirinkusių ligonių būrys. Inspektorius susierzino: iki artimiausios autoparduotuvės toloka, be to, vargu ar joje bus reikalingų detalių tokiam jau istorija virtusiam automobiliui, o čia dar ta minia žiopso. O ir mašinos juk nepaliksi vidury kiemo. Stovi, galvoja, ką daryti.
Ir čia prieina prie jo venas iš ligonių ir pataria: girdi, išsuk iš likusių ratų po veną laikantįjį varžtą ir prisuk jais nukritusį ratą. Iki garažo kaip nors nuvažiuosi, o ten tikriausiai rasi atsarginių varžtų. Inspektorius net žagtelėjo: ir kaip aš, žioplys, pats taip nesugalvojau.
Paskui visiems dar ilgai pasakojo, kaip psichiatrijos ligoninės pacientas davė jam protingą patarimą.
