Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Besikeičianti Kinija
Viso pasaulio akys šiandien nukreiptos į Kiniją. Mirtinas SŪRS virusas, su kuriuo kol kas nepavyksta susidoroti, kelia didžiulę baimę, keičia daugelio pasaulio verslininkų, politikų ir turistų planus. Jie priversti neribotam laikui atidėti keliones ne tik į šią šalį, bet ir į visą Rytų regioną. Kadangi bent šiuo metu daugeliui susidomėjusiųjų Kinija tenai nuvykti galimybės nėra, apie ją papasakos ambasadorius Dainius Ginutis Voveris, šioje šalyje praleidęs daugiau kaip šešerius metus.
Kaip lietuvis tapo kinu
1995-aisiais į Kiniją D. G. Voveris atvyko kaip laikinasis Lietuvos reikalų patikėtinis, o vėliau, 1997 metų pabaigoje, Prezidento dekretu buvo paskirtas ambasadoriumi (pats tą ambasadą ir įkūrė). D. G. Voverį visąlaik domino Rytai, kuriuose jis iš viso pragyveno apie 10 metų. Ambasadorius ne tik atstovavo mūsų valstybei, bet ir pramoko kinų kalbos, susipažino su Kinijos kultūra, istorija, daug važinėjo po šalį. D. G. Voverio teigimu, jo tapytoja žmona Elena Pekino diplomatinėje visuomenėje buvo netgi populiaresnė už savo vyrą. Čia ji dirbo labai produktyviai, pasisėmė naujų idėjų, o grįžusi į Lietuvą viena iš nedaugelio mūsų tapytojų savo kūrybai ėmė naudoti ne tik rytietiškus siužetus, bet ir medžiagas. Kartu su ambasadoriumi ir jo žmona Kinijoje gyveno ir keturi jų vaikai - dvi dukros ir tiek pat sūnų. D. G. Voveris šypsodamasis prisipažino, jog nuėjus su tokia gausia šeima į zoologijos sodą kinai žiūrėdavo ne į žvėrelius, o į juos (tai vieno vaiko politikos Kinijoje padariniai). Visa šeima taip įsijautė į gyvenimą šioje šalyje, jog, pavyzdžiui, jauniausiasis sūnus Kristijonas grįždamas namo tikino esąs ne lietuvis, o kinas. Iš tiesų, iš gimtinės išvykęs ketverių metukų, čia Kristijonas praleido didesnę savo gyvenimo dalį... Beje, visi ambasadoriaus vaikai pramoko kinų kalbos, o vyriausiasis sūnus Martynas patenka tarp trijų keturių šią kalbą geriausiai mokančių Lietuvos žmonių. Jis gali skaityti kiniškus tekstus ir rašyti.
Gigantiška valstybė
D. G. Voveris sako, kad vos įvažiavęs pajunti šios šalies didybę ne tik geografine prasme. Savo didybe tiesiog pritrenkia grandioziniai pastatai, minios žmonių, dviratininkų upės (tiesa, pastaruoju metu gerokai nuslūgusios dėl automobilizacijos)... Čia netgi gatvėje kursuojantys autobusai yra kelių aukštų... Kinija save laikė centrine šalimi, o visos kitos, esančios aplink, buvo vadinamos periferija, "barbarais". Pavyzdžiui, šiauriniai "barbarai" - Mongolija, pietiniai - Vietnamas, o iki XIX amžiaus rytiniams "barbarams" buvo priskiriami ir vakariečiai, nes jie atkeliavo jūra iš Rytų... Kinijos kultūrinis palikimas jaučiamas visame Tolimųjų Rytų regione - nuo Korėjos, Japonijos šiaurėje iki Vietnamo, Pietryčių Azijos toli pietuose. Tokios šalys kaip Japonija ir Korėja vartoja tuos pačius kinų kalbos ženklus. Šiose šalyse visais laikais didelę įtaką turėjo kinų filosofija, ypač Konfucijaus mokymas, daoizmas, menai.
Šiuo metu šalies ekonomika vystosi labai sparčiai. Nepaprastai sparčiai auga miestai. Jie pasižymi modernizmu, didingais, puikiai įrengtais pastatais, išvystyta infrastruktūra. Šanchajus tampa verslo, komercijos, gamybos centru visame Rytų regione. Jis sėkmingai perima tas funkcijas, kurias vykdė Honkongas, žinomas finansinis ir logistinis centras regione. Dabartinio Šenženio vietoje prieš gerus 15 metų plytėjo ryžių laukai, čia buvo įsikūrę valstiečių kaimai, o dabar jame gyvena 4 milijonai gyventojų, miestas savo modernumu nenusileidžia Honkongui. Akivaizdžiai pasikeitė ir Pekinas. Dar 1992 metais D. G. Voverį stebino gatvėmis plaukiančios dviračių upės (tiesiog tai buvo pagrindinė gyventojų transporto priemonė), o dabar gatves užtvindė automobiliai. Keturiomis, aštuoniomis eilėmis judančios mašinos sudaro didžiulius kamščius ir grūstis...
Migruoja į miestus
Didžiausiu Kinijos miestu laikomas Čiongčinas. Jame gyvena apie 30 milijonų gyventojų. Tai šiek tiek dirbtinis miestas, nes dėl statomos didžiausios visame pasaulyje Trijų tarpeklių hidroelektrinės mažesni miestai tiesiog perkeliami į Čiongčiną. Šanchajus perpus mažesnis, jame gyvena apie 14 milijonų žmonių. (Kinijoje gyvena milijardas 300 milijonų gyventojų, o maždaug dviejuose šimtuose miestų yra po milijoną žmonių).
Šiuo metu šalyje labai ryški migracijos iš kaimo į miestą problema. Kinija šiuo požiūriu lyg ir dalijama į dvi dalis - 400-500 milijonų gyvena miestuose, apie 800 milijonų - kaimuose. Žmonės į miestus veržiasi todėl, kad kaime gyvenimo lygis gerokai žemesnis, užimtumas nedidelis. Mieste sunku tiksliai suskaičiuoti gyventojus. Pavyzdžiui, vienu metu didžiuosiuose miestuose gali būti net apie 2 milijonus migruojančių asmenų. Jeigu pavyksta legalizuotis, jie čia lieka dirbti ir gyventi. Anksčiau ši migracija buvo ribojama, nes miestuose dėl to iškilo nemažai socialinių bei ūkinių problemų, dabar bandoma jas spręsti...
Išmaitinti ne tik save
Šiaurės Kinijos kaime pagrindinė auginama kultūra yra kukurūzai. Labai įspūdingai kaimai atrodo rudenį, kai ant stogų džiovinami kukurūzai ir stogai atrodo kaip auksiniai. Pietinėje dalyje daugiau egzotiškesnių, šilumos reikalaujančių augalų. Šalyje nepaprastai branginama, tiesiog gerbiama žemė. Tai pirmiausia todėl, kad tiktai maždaug 8 procentai visos valstybės ploto yra ariama žemė. Visa kita - kalnai, dykumos, nenaudingi plotai. Nepaisant to, Kinija sugeba išmaitinti ketvirtadalį-penktadalį viso pasaulio gyventojų... Stebina žmonių darbštumas, sugebėjimas išnaudoti kiekvieną žemės pėdą. Jie stengiasi iš kalnų ar dykvietės atkovoti net menkiausią gabalėlį. Kartais mažyčiame plotelyje auga du trys kukurūzai, ir to pakanka. Žemės ūkio technika dar primityvoka, tačiau ir į kaimą ateina naujovės... Kaime žmonės gyvena ramų gyvenimą. Tačiau nėra netikėta ant namų stogų pamatyti iškeltas satelitines televizijos antenas ar siaurais keliukais riedančius automobilius. Didelių poreikių neturintys žmonės sugeba išsilaikyti, prasimaitinti iš savo natūralaus ūkio...
Važiuojant Šan Dungo provincija, kuri yra lygumoje, susidaro įspūdis, jog visa ji - po plėvele. Šiltnamiai tęsiasi iki pat horizonto. Tarsi mėnulio peizažas. Čia išauginamomis daržovėmis aprūpinami ne tik didieji Kinijos miestai - nemaža jų dalis eksportuojama ir į Korėją, Japoniją. Žinoma, geram derliui palankus gana švelnus klimatas. Pekine žiemą, kuri būna labai saulėta ir sausa, termometro stulpelis gali nukristi net iki dešimties laipsnių šalčio (dieną paprastai būna apie nulį), gali pasnigti, o štai pietuose nuimami net keli derliai (ryžių - net tris kartus) per metus... Čia auga viskas, kas apskritai auga daugelyje pasaulio šalių.
Su D. G. Voveriu bendravęs Danijos ambasadorius prisiminė 1980-ųjų pabaigą, kuomet jam atvykus į Kiniją didžiulę nuostabą sukėlė tai, jog visi namų stogai ir balkonai buvo nukrauti kopūstais. Žmonės ruošė atsargas žiemai. Dabar tokio vaizdo niekur nepamatysi, o tai reiškia, jog šalis tapo gerokai turtingesnė, vien kopūstais kinai jau nesimaitina. Jau nereikia galvoti, ką teks valgyti žiemą - tiesiog visi žino, kad nuėję į parduotuvę galės visko nusipirkti. O parduotuvių lentynos tiesiog lūžte lūžta nuo prekių. Prekybos centrai stebina savo didybe, įvairove...
Didžioji kinų siena matoma net iš Mėnulio
Savaitgaliais arba ir paprastą dieną, atsiradus valandėlei laisvesnio laiko, kinai stengiasi palikti namus, išvažiuoja už miesto. Viena iš labiausia lankomų vietų yra Didžioji Kinijos siena. Dalis vieno didžiausių pasaulio stebuklų - maždaug 60-80 kilometrų ruožas, yra paruošta turizmui - restauruota, išgražinta, šalia įrengtos poilsio vietos, kavinės, aikštelės. Tačiau mūsų ambasadorių labiau traukė ne specialiai apdirbta, o natūrali šio kultūrinio bei istorinio paminklo dalis. Jis buvo išsirinkęs nuošalią vietą, kurioje siena išlikusi tokia, kokią ją iki mūsų dienų išlaikė istorija - apgriuvusi, apaugusi krūmais, medžiais, kartais visiškai nepraeinama. Įdomiausia tai, kad ši siena eina kalnų keteromis ir viršūnėmis. Gali kilti klausimas: kam buvo reikalingas toks vargas?.. Kinai sako, jog ši siena, kurios ilgis - apie 5 000 kilometrų (tiksliai niekas jos ir nėra išmatavęs), vingiuoja lyg drakonas, tačiau lietuviui ji labiau priminė gyvatę. Kinai didžiuodamiesi tikina, jog ši siena - vienintelis žmogaus rankomis sukurtas objektas žemėje, kurį galima pamatyti iš Mėnulio.
Kinas be restorano ir kelionių negali gyventi
Kinai labai mėgsta restoranu. Jie yra įvairių kategorijų, todėl kiekvienas lankytojas gali pasirinkti pagal savo kišenę. Žmonės nenori pusryčiauti namuose - jie jaučia didžiulį malonumą rytais valgyti netgi prie paprasčiausio stalo gatvėje, netgi paskubomis, o paskui bėgti į darbą. Pietauja taip pat restoranuose, na o po darbo tiesiog įprasta su draugais ar bendradarbiais išlenkti bokalą alaus, pasimėgauti tradiciniais kinų patiekalais. Vaikams, šeimai skiriamos švenčių dienos, savaitgaliai. Tad nenuostabu, jog tokiomis dienomis parkai pilni žmonių.
Šalies gyventojai labai pamėgo keliones į užsienį, kurios tampa masiniu reiškiniu. Kol kas Europa jiems dar toli, todėl žmonės mielai vyksta į Honkongą, Korėją, Vietnamą, Singapūrą, Tailandą, Malaiziją, Australiją. Pavyzdžiui, Honkonge kinų turistai per dieną išleidžia du kartus daugiau pinigų nei japonai. Beje, kinams būdingas bruožas - dosnumas. Jie stengiasi gerai priimti svečius, paruošia gausų vaišių stalą. Tokiais atvejais prisimenama, jog net imperatoriai, reikalaudami duoklių iš vasalų, sakydavo, kad juos taip pat reikia pamaloninti dovanomis...
Raudonieji vokai ir raudonos nuotakos suknelės
Viena svarbiausių šalies švenčių yra Naujieji metai, kurie švenčiami pagal Mėnulio kalendorių (maždaug vasario mėnesį). Šių švenčių proga žmonėms valdžia suteikia savaitės atostogas. Ši savaitė tampa masinio pirkimo, giminių lankymo laikotarpiu. Žmonės vyksta į svečius, o jų priėmimui reikia pasiruošti, todėl visi ir perka... Tokiu metu per šalį įvairiais būdais juda nuo 100 iki 200 milijonų žmonių. Žmonės keliauja lėktuvais, traukiniais, autobusais ir nesvarbu, kad kelionė tęsiasi kelias paras... Dar viena svarbi naujametinė tradicija yra pinigų dovanojimas. Tam netgi yra skirti specialūs raudoni vokai, kuriuos gauna vaikai iš savo tėvų, jaunesni - iš vyresnių, pavaldiniai - iš viršininkų... Tokia griežta nuostata pabrėžia hierarchinius santykius - kiekvienas turi būti savo vietoje, užimti tam tikrą padėtį ir atlikti, ką privalo... Sunku būtų išvardinti visas kinų tradicijas, nors per pastaruosius 150 metų, kurie šaliai buvo gana sudėtingi, jos gerokai nunyko. Vis dėlto žmonės išradingai švenčia vestuves. Jos būna labai didelės, prikviečiama gausybė svečių (kuo jų daugiau, tuo esi svarbesnis, turi didesnį "svorį" tarp aplinkinių, visuomenėje), nuotaka pasipuošia ne balta, o raudonos spalvos suknele. Balti drabužiai kinams reiškia gedulą, jie skiriami laidotuvėms. Pastaruoju metu itin populiarios tampa masinės sutuoktuvės. Tai šalies komercializavimo ženklas...
Išmoksta skaityti per 5-7 metus
Kinai labai didelį dėmesį skiria švietimui. Maždaug 96-98 procentai visų šalies gyventojų yra raštingi. Privalomas išsilavinimas - 7 klasės. Kinai vadovaujasi savo filosofo Konfucijaus teiginiu, jog žmogus visą laiką privalo tobulėti... Kinams būdinga dviguba pagarba - pirmiausia švietėjui, o paskui - vyresniam žmogui, tai yra tėvams. Raštingas žmogus Kinijoje privalo žinoti apie 2 500 ženklų (kad galėtų skaityti). Šios žinios pasiekiamos maždaug per 5-7 mokymosi metus (tai ne mes, išmokstantys skaityti per dvejus metus). Niekas nėra suskaičiavęs, kiek ženklų turi kinų kalba, tačiau, pavyzdžiui, medicininiai tekstai gali turėti net iki 50 000 ženklų. Kinų kalboje yra 400-500 skiemenų, kuriais viskas išreiškiama, tačiau kiekvienas skiemuo gali turėti daug prasmių. Paprastai žodis, turintis prasmę, susideda iš dviejų skiemenų. Daugiausia tenka mokytis mintinai, tiesiog kitokiu būdu išmokti tiek hieroglifų neįmanoma...
Keičiasi požiūris
Maždaug 15-20 metų Kinijoje vyksta ekonominė reforma. Atsiranda naujos specialybės, vis daugiau reikia vadybininkų, bankų specialistų ir t. t. Šioje šalyje (vėlgi Konfucijaus mokymo įtaka) ilgą laiką vyravo niekinantis požiūris į prekybininkus - jie buvo laikomi tarsi žemesnio sluoksnio atstovais - prekių ar produktų negaminantys, o tiktai juos perstumiantys iš vienos vietos į kitą ir už tai gaunantys pelną. Tačiau dabar šis požiūris keičiasi. Anksčiau šalyje buvo labiau vertinami tikslieji mokslai, o dabar - komercija, visa, kas duoda pelno...
Didelių miestų gyventojų uždarbis sparčiai auga, todėl šie žmonės gali pajusti visus civilizacijos teikiamus malonumus, įsigyti gero buitinės technikos. Nors automobilizacija šalyje buvo dirbtinai stabdoma (didžiuliam mašinų srautui nebuvo paruošta infrastruktūra), nežiūrint valstybės dedamų pastangų, per pastaruosius dešimt metų įvyko sprogimas - automobilių neparastai pagausėjo. Kinų negąsdino net didžiuliai mokesčiai (pavyzdžiui, muito ir kitokie mokesčiai siekdavo 200 procentų visos automobilio vertės, o šalyje gaminamų automobilių kainos priartintos prie importinių) - jie bet kokia kaina siekė įsigyti automobilį, nes pakankamai daug šalies piliečių turi reikalingų išteklių. Anksčiau būstui ir jo išlaikymui išleisdavo nedaug lėšų, o dabar padėtis keičiasi. Nuo 1990 metų valstybė stengiasi, kad žmonės galėtų nusipirkti butus (panašiai kaip pas mus - privatizuoti), tapti jų savininkais. Kylantys pastatai (taip pat ir daugiabučiai) labai modernūs, įdomios architektūros, su visais patogumais. D. G. Voverio manymu, butų kainos dideliuose Kinijos miestuose panašios kaip ir Lietuvoje.
Vieno vaiko politika
Kadangi Kinijoje stichiškai didėjo gyventojų skaičius (ji buvo labiausiai apgyvendinta valstybė ir net XII amžiuje čia gyveno 120 milijonų žmonių - tiek, kiek visoje Europoje), maždaug 1960 metais buvo susirūpinta šeimos planavimu. Kadangi šaliai grėsė nebepajėgti išmaitinti tokios masės, buvo imta griežtai stabdyti gimstamumą. Tradiciškai Kinijoje į vaikus buvo žiūrima kaip į natūralią investiciją į senatvę. Pagal įstatymus, vaikai privalo išlaikyti tėvus ir netgi senelius. Pradėjus vykdyti vieno vaiko politiką, imtos taikyti griežtos administracinės priemonės, pavyzdžiui, atleidimas iš darbo, baudos ir t. t. Yra žinoma daug skaudžių atvejų, kai šeimos slėpė savo vaikus, buvo atsisakoma mergaičių dar joms negimus. Kitais atvejais, šeimoje gimus pirmam kūdikiui - mergaitei, buvo leidžiama turėti ir antrą vaiką... Kinijos kaime vyras laikomas svarbesniu už moterį. Jis yra turto, palikimo paveldėtojas, pagrindinis darbininkas. Nacionalinėms mažumoms buvo leidžiama turėti daugiau vaikų. Dabar svarstoma galimybė švelninti minėtus apribojimus, nes vienas vaikas jau nepajėgia išlaikyti dviejų tėvų, o kartais dar ir senelių, be to, tai iškreipia demografinę politiką. Šiuo metu 118 berniukų tenka 100 mergaičių, vadinasi, apie dvidešimt vyrų jau iš anksto pasmerkti likti senberniais... Kitas svarbus dalykas yra tai, jog vienas vaikas šeimoje jaučiasi lyg "mažasis imperatorius", nes apie jį šokinėja tėvai, seneliai, jis yra lepinamas, dėl to dažniausiai permaitinamas, tampa išdykęs, išauga egoistas. Nežiūrint gimstamumą reguliuojančių priemonių, kasmet gyventojų skaičius šioje šalyje padidėja maždaug 14-15 milijonų.
Uždraustas miestas ir ritualai
Kinijos gamta nepaprastai graži. Ambasadorius, kai turėdavo laiko, mielai keliaudavo per beribes Kinijos platumas traukiniais. Būdavo taip, kad išvažiavęs iš apledijusio Pekino, kitą rytą pamatydavo žaliuojančius laukus, o trečią išvysdavo palmes, bananų krūmus... Labai įspūdingi Kinijos kalnai, o dar labiau - Geltonoji upė, kuri vadinama pagrindine Kinijos arterija... Ko gero, atskirai reikėtų pakalbėti apie vieną įstabų dalyką Pekine - Uždraustąjį miestą. Jis yra pačiame Pekino centre, aptvertas aukšta raudona tvora, kanalais ir tęsiasi iš pietų į šiaurę kelis kilometrus. Tai buvę imperatoriaus rūmai, kuriuose gyveno ir paskutinis Kinijos imperatorius. Uždraustasis miestas, jo ritualiniai pastatai, aikštės, gyvenamieji kvartalai gerai sutvarkyti, restauruoti ir visada pilni turistų.
Pasakojant apie Kiniją negalima nepaminėti arbatos, nes čia jos gėrimas ištisas ritualas, kuomet kiekvienas veiksmas, kiekvienas gestas, pasakytas žodis (pavyzdžiui, ruošiant arbatą ar ją pateikiant svečiams) turi savo reikšmę ir prasmę. Yra įvairiausių arbatos ruošimo būdų, ji geriama iš įvairiausių puodelių. Pavyzdžiui, Kinijos pietuose laikomasi tokios tradicijos: užpliko arbatžolės, išgeriama arbata, o paskui dar septynis kartus ant jų vis užpilama vandens. Tokia arbata geriama iš mažyčių puodelių. Labai įvairios ir arbatžolių kainos - pusė kilogramo (Kinijoje priimtas svorio matas - apytiksliai pusė kilogramo) gali kainuoti ir 20 (apie 10 litų), ir 4 000 (2 000 litų) juanių. Tai priklauso nuo jos kokybės, nuo vietos, kur ji auga, rūšies, netgi nuo to, kokiu paros laiku, kokiu būdu buvo renkama... Tradiciškai visur vaišinama arbata. Tačiau kinai vartoja ir stiprius alkoholinius gėrimus. Šioje šalyje nebuvo vyno gamybos tradicijų, todėl jas kinai perėmė iš Vakarų ir dabar gamina kokybišką vyną, kartais ne prastesnį (ir ne mažiau kainuojantį!) už garsiuosius vynus. Stipriuosius gėrimus kinai geria iš labai mažų taurelių. Nors čia 0,5 litro butelis pigiausios degtinės gali kainuoti tik du litus. Alkoholis parduodamas nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro ar net nakties, bet niekas juo nepiktnaudžiauja. Kinai vartoja mažai alkoholio. Per šešerius metus ambasadoriui teko pamatyti gal tiktai du girtus žmones...
D. G. Voverio teigimu, apie Kiniją galima pasakoti savaitę ir tai kažin ar pavyktų nupiešti visapusišką jos peizažą... Daug įdomiau ją aplankyti ir pačiam viską pamatyti savo akimis.
