Verslo dienraščio "Financial Times" teigimu, investavusiems į akcijas skaičiuojant nuostolius, pirkusieji naujųjų rinkų obligacijų gali džiaugtis įvairiapuse sėkme. Per pastaruosius dvejus metus akcijų kursai ir naujųjų rinkų obligacijos kito priešingomis kryptimis.
Investavusieji į akcijas, atsižvelgiant į S&P 500 indeksą, 2002 metus užbaigė 23 procentų nuosmukiu, o pirkusieji naujųjų rinkų obligacijų uždirbo 14 procentų nuo investuotų lėšų.
Per pastarąjį dešimtmetį, mačiusį Azijos finansų krachą, Rusijos nemokumą, Argentinos krizę ir Brazilijos devalvaciją, naujųjų rinkų obligacijos atnešė daugiausiai pelno iš visų finansinių instrumentų. "Besivystančių šalių obligacijų rinkų pelningumas niekad nebuvo geresnis, be to, mažėja jų nepastovumas", - sakė "Rothschild Asset Management" turto valdytoja Ingrid Iverson (Ingrid Aiverson).
Iš dalies naujųjų rinkų tarptautinių obligacijų gerus rezultatus lėmė jų denominavimas doleriais, jenomis ir eurais. Tuo tarpu šių rinkų akcijos atspindi nestabilių vietinių valiutų svyravimus.
Nuo 1994-ųjų iki praėjusių metų vidutinis metinis naujųjų rinkų obligacijų pelningumas siekė 10,3 proc., tuo tarpu šių rinkų akcijos per tą patį laikotarpį krito 6,6 proc. Net ir S&P 500 indekso akcijos per minėtą laikotarpį tepakilo 7,3 proc. Tačiau dar labiau už pelningumo duomenis stebina naujųjų obligacijų rinkų struktūriniai pokyčiai. Kadaise laikytos paskutinio šanso žaidimu aštrius pojūčius mėgstantiems investuotojams, naujosios obligacijų rinkos išsivystė į didelę, likvidžią ir patikimą finansinių instrumentų grupę.
Bendra šios rinkos vertė siekia 1,6 trilijono JAV dolerių, arba beveik dukart daugiau už pelningųjų bendrovių obligacijų rinką.
"Naujosios rinkos tapo nebe kraštutinybe, o pagrindinės tendencijos dalimi", - teigė Didžiosios Britanijos investicinio fondo "Invesco-Perpetual" turto valdytojas Johnas Cleary (Džonas Klieris).
Pokyčius naujosiose obligacijų rinkose lėmė dvi pagrindinės priežastys. Viena jų yra makroekonominės vadybos pažanga. Nuo Lenkijos iki Brazilijos vyriausybės atsakingiau planuoja biudžeto išlaidas ir sėkmingiau valdo užsienio valiutų atsargas. Dar svarbiau yra tai, kad dauguma šių valstybių atsisakė fiksuotojo valiutų keitimo kursų režimo.
"CS First Boston" vyriausiasis naujųjų rinkų ekonomistas Kasperis Bartholdy (Kasperis Bartoldis) aiškino: "Šalyse, taikančiose fiksuotąjį valiutų keitimo kursų režimą, kritęs rinkų pasitikėjimas išsekina užsienio valiutų atsargas, kadangi centriniai bankai bando išlaikyti fiksuotąjį kursą. Šalyse, kuriose valiutų kursams leidžiama svyruoti, centriniai bankai gali išlaikyti užsienio valiutų atsargas, leisdami nacionalinei valiutai nuvertėti".
Pastarasis būdas suteikia daugiau erdvės šalių fiskalinei politikai ir sumažina nemokumo riziką.
Be to, pavyzdžiui, Rusijoje po 1998 metų finansų krizės įvyko esminių struktūrinių pokyčių investuotojų prasme. Iki krizės didžiausią naujųjų rinkų investuotojų dalį sudarė įtakingi rizikos draudimo fondai, prisidėję prie rinkų nestabilumo ir iš jo pelnęsi. Kilus krizei, būtent rizikos draudimo fondai tapo pagrindine finansų rinkų infekcija.
Tačiau Rusijos krizė nušlavė daugelį šių fondų, o jų vietą užėmė didelės ir patikimos institucijos, tokios kaip draudimo bendrovės ir pensijų fondai, į naująsias rinkas investuojantys 2-3 proc. savų aktyvų ir taip siekdami kompensuoti menką vyriausybių vertybinių popierių pelningumą. Nuo 1997 metų pastarųjų investuotojų padaugėjo nuo 8 iki 31 proc., tuo tarpu rizikos fondų dalis nukrito nuo 31 iki 9 proc.
Tačiau mažesnė rizika reiškia ir menkesnį pelningumą. ING naujųjų rinkų vyriausiasis ekonomistas ir tikras šios srities žinovas Philas Poole’as (Filas Pūlas) sakė: "Naujųjų obligacijų rinkose investuotojai pripratę prie didesnio už 20 proc. pelningumo. Tačiau kritus infliacijai ir palūkanų normoms, toks pelningumas tikriausiai jau praeityje".
Rusijos 30 metų apmokėjimo termino obligacijos, kurių pelningumas 1998 ir 1999 metais atitinkamai siekė 70 ir 27 proc., dabar tesiūlo 8,4 proc. - vos 3,6 proc. daugiau už JAV iždo vekselius.
Tačiau yra ir pelningų galimybių, nors jos ir susijusius su didesne rizika. Pavyzdžiui, 2010 metų apmokėjimo termino Brazilijos obligacijos, kurių fiksuota palūkanų norma siekia 12 proc., parduodamos už 78,5 proc. nominalios vertės ir gali pasiūlyti 17,3 proc. pelningumą.
Nors naujosios rinkos per dešimtmetį ir tapo saugesnės investicijų prasme, jos nėra apsaugotos nuo krizių. Būtent krizes daugelis analitikų vadina naujųjų rinkų apibrėžimo sudėtine dalimi, nes ši rizika ir užtikrina didesnį pelningumą.
"Krizės naujosiose rinkose yra pasikartojantis reiškinys, kaip ir akcijų rinkų pakilimų bei nuosmukių ciklas, - sakė J. Cleary. - Tolstant nuo buvusios krizės, artėjama prie naujosios".
Ekspertas pridūrė, kad, nors tebeapsimoka pirkti kai kurias naujųjų rinkų obligacijas, investuotojai neturėtų joms skirti visų savo lėšų. Grėsmę kelia smulkiųjų investuotojų patekimas į naująsias obligacijų rinkas jų aukščiausio pakilimo metu.
Pavyzdžiui, Rusijos 30 metų (2028-ųjų) apmokėjimo termino obligacijos, kurių fiksuotoji palūkanų norma siekia 12,75 proc., yra 40 proc. brangesnės už jų nominaliąją vertę - investuotojai pasirengę už šias obligacijas mokėti daugiau nei gaus po 25 metų.
Tuo tarpu investuojantys į akcijas galėtų patarti, jog praeities rezultatai nėra ateities pelningumo garantas. Kai kurie finansų ekspertai teigia, kad jau penkerius metus pelninga naujųjų obligacijų rinka šiuo metu pasiekė aukščiausią pakilimą. Vis dėlto, pasak analitikų, dviženklės fiksuotosios palūkanų normos, kurias siūlo kai kurių rinkų obligacijos, turėtų duoti neblogą pelną ir šiais metais.
Be to, kol palūkanų normos tebėra žemos, o akcijų kursai tebekrinta, naujosios obligacijų rinkos yra patrauklus pasirinkimas ne tik instituciniams, bet ir smulkiesiems investuotojams.
ELTA
