Daiva NORKIENĖ
Sulaikytas H. Daktaras, ginkluotų pareigūnų buvo atgabentas į Vilnių. Atsidūręs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vadovo kabinete, Henytė prasitarė:
- Aš žinau, kas tu toks! Tu - prokuroras Kliunka, anksčiau dirbai Kaune, o tavo butas yra Šilainiuose, Jotvingių gatvėje.
Ir pasakė ONKT departamento vyriausiojo prokuroro adresą.
A. Kliunka tvirtina, kad jam pasidarė šiek tiek nejauku: tik sulaikytas nusikaltėlis mintinai išpyškina visą pareigūno šeimos adresą! Antrą kartą panašus jausmas, tik sumišęs su gailesčiu ir apmaudu, prokurorą užklupo netrukus, kai bejėgis žiūrėjo į kulkų išvarpytas savo buvusio informatoriaus S. Čiapo akis.
Žurnalistai pakišo mintį apie Butkutę
Ir nusikaltėliai, ir jų gaudytojai - žmonės. Ir nors vadovaujasi skirtinga logika bei įstatymais, vienas dalykas bendras - savigarba. Kaip tik dėl to Kauno nusikaltėliams vieną dieną atsibodo patyliukais duobę kasantis (ir vis neiškasantis) S. Čiapas. O prokurorams iki širdies gelmių įsiėdė nepelnytos žiniasklaidos patyčios, esą Generalinė kažką tiria, tiria, tačiau nusikaltėliai kaip klestėjo, taip klesti. Kaip tik dėl šio abi puses užvaldžiusio jausmo ir atsitiko netikėtas dalykas: Henytė buvo suimtas.
Kol Generalinės prokuratūros pareigūnai plušo su informatoriumi S. Čiapu, "daktarai" lyg niekur nieko dirbo, platino alkoholį, retkarčiais lyg tarp kitko pašniukštinėdami, ar jau verta susirūpinti savo saugumu. Deja, Algimantas Kliunka duodamas interviu "Akistatai" paminėjo, kad nusikaltėliai naudojosi ir elektroniniu sekimo metodu! Pareigūnas užsiminė: vienoje telekomunikacijų paslaugas teikiančioje bendrovėje buvęs sumontuotas slaptas kabelis, kurio dėka buvę galima klausytis pareigūnų ir kitų nusikaltėlius dominusių asmenų pokalbių. (Deja, kai pareigūnai visa tai išsiaiškino ir nuvyko į minėtą bendrovę, nieko neberado, tik vieną mažytį įtartiną laidelį.)
Kaip ten bebūtų, prokuroras su S. Čiapu pradėjo susitikinėti nebe prokuratūros patalpose, o skirtingose vietose (taip pat ir prie "Pergalės" kavinės, o tai vėliau labai pasitarnavo "daktarams", teigiant, jog S. Čiapas ir A. Kliunka yra geri draugai). Pareigūnas ir informatorius kalbėdavosi vaikščiodami gatvėmis. A. Kliunka sako pastebėjęs, kad padoriu verslininku save vadinęs S. Čiapas nebuvo krištolinis (vėliau paaiškėjo, kad su gamyklomis už alkoholį neatsiskaitydavo ne tik "daktarų", bet ir paties S. Čiapo bendrovės). Kartais verslininkas mėgindavo tyrimą nukreipti jam patogia linkme, pageidaudavo, kad būtų suimti jam nepatinkantys žmonės. Suprantama, pareigūnui nereikėjo aiškinti, kur grūdai, o kur pelai, tad atsirinkdavo tik teisėsaugą dominusią informaciją. Dėl šios ir ankstesnėje publikacijoje išvardintų priežasčių, (prokuratūrai nepavyko rasti nukentėjusiųjų, nepavyko į "daktarų" sukurtą distributorių asociaciją įterpti savo firmos) tyrimas vyko gana lėtai. Tačiau...
Nors pareigūnai dar nebuvo pasiruošę iškelti stambią baudžiamąją bylą Kauno nusikaltėliams, S. Čiapo "pastangos" kai kam, matyt, atsibodo. Prokuratūra perėmė informaciją, kad S. Čiapui susprogdinti buvo pasamdytas žmogus. Tai įvykti turėję prie vienos verslininko įmonių Kaune arba Nidoje.
Taip jau sutapo, kad tuo metu Kaune, o greitai ir visoje respublikoje pasklido kalbos, kad Kauno restorane "Vilula" sutinkant Naujuosius metus, Henrikas Daktaras pliaukštelėjo tuo metu garsiai dainininkei Džordanai Butkutei. Dainininkei ant veido iš tikrųjų matėsi kraujosruvos, tuoj po įvykio ji žurnalistams papasakojo, kaip buvo terorizuojama "daktarų" restorane. Vėliau, pamačiusi, kad su Henyte net ir pripažintai dainininkei nevalia juokauti, sušvelnino savo parodymus. Bet prokurorai jau buvo susidomėję ir tuo įvykiu nusprendė pasinaudoti. Nors pareigūnai sako, kad rūpinosi Lietuvos teisėsaugos garbe, nes su visomis smulkmenomis įsivaizdavo, kaip žiniasklaida su pasimėgavimu kals prie kryžiaus Generalinę prokuratūrą. Atseit kažką tiria, tiria, o "daktarai" tuo tarpu taip įsismarkavo, jog net estrados žvaigždes ant scenos pliekia. O dar tas pažadas susprogdinti informatorių... Todėl skubiai nuspręsta Henriką Daktarą suimti.
Ruošėsi į Sartus
- Sukvietėme skubų pasitarimą: reikia suimti Henytę! - prisimena Algimantas Kliunka. - Suskaičiavome, kiek ginkluotų vyrų iki šeštadienio galėtume sutelkti. Pasistengę surinkome septynis vyrus, du automobilius. Kauno apygardos prokuratūros paprašėme, kad šeštadienio rytą pakviestų H. Daktarą pasikalbėti. Iš ten turėjome jį atsigabenti į Vilnių.
H. Daktaras, anot prokuroro, nieko blogo neįtarė, į prokuratūrą atėjo šventiškai nusiteikęs, mat ruošėsi su šeima važiuoti į Sartus. O čia beeinantį iš prokuratūros keli automatais ginkluoti pareigūnai su neperšaunamomis liemenėmis ir griebė. Uždėjo kaukę, įsodino į automobilį. Sutrikusi žmona Ramutė Daktarienė šoko į savo mašiną ir - iš paskos. Pareigūnai, pamatę, kad juos vejasi mašina tamsintais stiklais, iš automatų dar į orą pašaudė - atseit mes ginkluoti, siūlome nesiartinti. Taip ir atvyko - ne į Sartus, o į sostinę, prie Generalinės prokuratūros.
- Štai čia, tame pačiame kabinete, kur dabar šnekamės, ir įvyko atmintinas mano ir H. Daktaro susitikimas, - "Akistatos" žurnalistei užsiminė Algimantas Kliunka.
"Žinau, kas jūs!"
- Sveiki, Daktare, aš esu prokuroras... - pradėjo ONKT departamento vyriausiasis prokuroras, tačiau Henytė baigti neleido.
- Žinau, kas jūs. Jūs - Kliunka! Anksčiau dirbote Kaune. O gyvenote taigi mano rajone, Jotvingių gatvėje, Šilainiuose.
Prokurorą nemaloniai nustebino, tai kad ką tik suimtas H. Daktaras sugebėjo mintinai išpoškinti jo namų adresą. Tačiau Henytė, dar nė nežinodamas, už ką suimtas ir kuo jį vėliau kaltins, pradėjo:
- Padariau didelę klaidą, kad apie nusikalstamumą ne aš su jumis pradėjau bendrauti, o S. Čiapas. O juk galėčiau ir aš nemažai papasakoti.
Beje, H. Daktaras Jurijui Milevskiui apie Kauno nusikalstamą pasaulį yra papasakojęs tiek ir tiek. Kaune esą veikia apie 30 nusikalstamų grupuočių, vadinamųjų šeimų. Henytė teigė valdąs ne jas visas, guosdavosi, kad "jaunimas dabar alkanas", nenori paklusti, prasideda "bezpredelai". Anot A. Kliunkos, šiuo atžvilgiu Henytė nėra originalus: jis nebe pirmus metus pareigūnams ir žiniasklaidai kartoja tą patį - apie nepaklusnų ir alkaną Kauno jaunimą.
Per ilgoką pirmąjį pokalbį A. Kliunka ryžosi tiesiai H. Daktaro paklausti:
- Sakykite, Daktare, jūs - kruvinas?
Prokurorą, suprantama, domino, ar Henytė yra nužudęs žmonių. Atsakymas buvo labai netikėtas.
- S. Čiapas yra daug blogesnis! Kai jis į mane kreipdavosi, kad tą ar kitą asmenį reikia "užversti" (nusikaltėlių žargonu, nužudyti - D. N.), patikrinus paaiškėdavo, kad ne tą žmogų, o - užsakovą reikia "užversti".
Prokuroras tiesiog žado neteko:
- Daktare, tai tu dar ir užsakymus "užversti" priimi?!
Tačiau Henytė minėtos temos tęsti nebepageidavo.
- Mums kalbantis Henrikas Daktaras pripažino: G. Dekanidzė tikrai buvo Vilniaus "vadas", - teigia A. Kliunka. - Supratau, kad Henytė su pastaruoju dažnai bendraudavo. Dekanidzė jį netgi mokydavęs, kad jeigu Daktaras norįs Kaune įvesti tvarką, turįs pasikviesti iš Rusijos žmonių su automatais... "Bet Dekanidzė prisišaudė", - H. Daktaras parodė suprantąs "Vilniaus brigados" žlugimo priežastis.
Pranašingi prokuroro žodžiai
H. Daktaras iš pradžių buvo suimtas prevencine tvarka. Taip prokuratūros pareigūnai išlošė laiko parengti kaltinimams. Pirmas A. Kliunkos rūpestis buvo paskambinti savo informatoriui. Reikia kuo skubiau susitikti!
- Klausyk, Čiapai, suėmėme Henytę. Reikia pradėti saugotis!
Lietuva anuomet neturėjo beveik jokios patirties, kaip turi būti saugomi ypač svarbūs liudininkai. Tačiau, nusižiūrėjus nuo Vakarų, kaip tik buvo priimta liudininkų apsaugos programa. Tai buvo pažangu, tačiau, kaip "Akistata" yra rašiusi ankstesnėse publikacijose, ji "mirė" net nepradėjusi veikti. Mat liudininkų apsaugai nebuvo skirta beveik jokio finansavimo, nesukurta ir tai daryti turėjusi struktūra. Pavienius asmenis (tokius kaip R. Okuličius) anuomet saugodavo Vadovybės apsaugos departamento pareigūnai. Tačiau sistemos, o tuo labiau prievartos nebuvo.
- Būtume sugalvoję, kaip jį saugoti, - prisimena A. Kliunka. - Tačiau S. Čiapas pasitikėjo savo jėgomis.
"Nieko tokio, - sakė verslininkas, - mane saugo mano paties samdoma apsauga: Jurijus Milevskis su vyrais, dar - vairuotojas". Ir tada S. Čiapas padarė lemtingą klaidą. Prokurorui pareiškęs, kad "žiniasklaida yra didelė jėga", nutarė pasiviešinti. S. Čiapas manė, kad jeigu spaudai papasakos, jog Henrikas Daktaras suimtas tik pagal jo parodymus, niekas nedrįs nė pirštu jo paliesti. Juk jeigu verslininkas žūtų, įtarimas kristų ant vienintelio žmogaus - Henriko Daktaro.
- Aš jam sakiau: "Nekvailiok, nesiviešink, nes tada tavęs niekas nebeišgelbės", - prisimena A. Kliunka. - Juk Henytė - už grotų, ir jei S. Čiapas žūtų, niekas jo neapkaltintų. Tačiau verslininkas neklausė. Nuėjo į poros laikraščių redakcijas ir pasigyrė, kad Henrikas Daktaras suimtas pagal jo, Čiapo, parodymus. Ir kad jis - vienintelis liudytojas.
Kai vienas dienraštis išspausdino S. Čiapo "išpažintį", A. Kliunka susirūpino.
- Aš klausiau to žurnalisto: gal Lietuvoje dar kraujo per mažai, kad tokius dalykus spausdina? Žmogus manęs "nesuprato", gūžčiojo pečiais...
Pasiūliau S. Čiapui savigynai įsigyti ginklą. Leidimo verslininkas atėjo į Kauno policiją, o iš ten netrukus atskriejo nepasitikėjimo kupina užklausa. "Prokurore Kliunka, jūs sakote, kad išduotume leidimą ginklui, tačiau juk Čiapas - irgi banditas". A. Kliunka patvirtino, kad S. Čiapui ginklas būtinai reikalingas, nes antraip "bus daug kraujo"...
Prokuroro žodžiai pasirodė esą pranašingi: beveik iš karto po viešos S. Čiapo išpažinties laikraščiui įvyko nepataisomas dalykas.
- Paskambino iš Kauno pareigūnai, sako: "Prokurore, prieš dvidešimt minučių nušovė Sigitą Čiapą! Šalia jo namų, Sargėnuose!" - tą akimirką A. Kliunka prisimena beveik su širdgėla. - Per ilgus darbo teisėsaugoje metus žmogus užsigrūdina. Tačiau stovėjau prie kulkų suvarpyto kūno ir norėjau verkti. Neverkiau, bet tas jausmas, kai prieš tave kraujo klane guli... Krūtinė suvarpyta kulkų, akys iškapotos... Ir nėra žmogaus. Nėra distribucijos bylos, dėl kurios tiek stengtasi ir dirbta...
Kaip paaiškėjo po mirties, S. Čiapas nebuvo "šventasis"- jo paties bendrovės imdavo iš gamintojų gėrimų ir neatsiskaitydavo. Sargėnuose surasta ir garso kasetė, kurią per vieną žiniasklaidos priemonę kaip kompromituojančią medžiagą prieš A. Kliunką kadaise bandė panaudoti S. Čiapas. Toje kasetėje buvo įrašytas Sauliaus Pluščiausko prisipažinimas žurnalistui apie tai, kad pagalbos po brolio nužudymo jis kreipėsi į savo kraštietį ir gerą pažįstamą A. Kliunką.
"Prieš mane guli kasetė, kurioje įrašyta, kaip viena iš kariaujančių nusikaltėlių pusių A. Kliunką vadina savo draugu", - bandė intriguoti skaitytojus garbingas laikraštis, nenurodydamas nieko konkretaus. Ilgus metus prokuroras suko galvą, iš kur galėjo atsirasti tokia tariama "medžiaga". Mįslė išaiškėjo labai netikėtai. Panašu, kad tuo metu, kai dar buvo įtariamas dėl G. Pluščiausko nužudymo Hamburge, S. Čiapas pasinaudojo nusikaltėliams įprastu metodu padedant nesąžiningai spaudai suvesti sąskaitas su prokuroru.
