Petras KURMELIS
"Akistata" kas kiek laiko supažindina skaitytojus su didžiausiomis pasaulio nelaimėmis, katastrofomis. Šiemet jau rašėme apie lėktuvų sudužimus ir jūrų katastrofas. Šį kartą pabandysime aprašyti didžiausius žemės drebėjimus.
Statulos liko sveikos
Vienas iš didesnių šiemet žemės drebėjimų įvyko rugpjūčio pabaigoje Peru. Drebėjimo epicentras buvo Ikos provincijoje, esančioje į pietus nuo šalies sostinės Limos. Požeminiai smūgiai, kurių stiprumas siekė 7,9 balo pagal Richterio skalę, šioje provincijoje pridarė daugiausia nuostolių. Ikos mieste drebėjimas niokojo pastatus, vertė elektros stulpus ir sutrikdė komunikacijų darbą. Miesto bažnyčia sugriuvo tuo metu, kai joje buvo aukojamos vakaro mišios. Po griuvėsiais žuvo 150 žmonių, tačiau beveik nenukentėjo Jėzaus Kristaus ir šventųjų statulos. Žmonės tai palaikė stebuklu ir statulas pastatė pagrindinėje Pisko miesto aikštėje. Ši vieta tapo savotiška šventove. Žemės drebėjimas nusinešė mažiausiai 600 žmonių gyvybių, dar apie 1500 buvo sužeista.
Šis drebėjimas buvo pats didžiausias regione per pastaruosius kelis dešimtmečius. Anksčiau Peru yra patyrusi galingų žemės drebėjimų. Per panašaus stiprumo drebėjimą, kuris įvyko 1970 metais, žuvo maždaug 50 000 šalies gyventojų, o pusė milijono liko be pastogės.
Keli galingi žemės drebėjimai, vykę rugsėjo mėnesį Indonezijoje, nusinešė mažiausiai 10 žmonių gyvybes. Iš ankstesnių nelaimių pasimokę Indonezijos gyventojai liko gyvi, nes laiku išbėgo iš savo namų.
Žemė banguoja kaip jūra
Manoma, kad kasmet Žemėje įvyksta maždaug milijonas žemės drebėjimų, tačiau dauguma jų tokie menki, kad niekas jų nepastebi. Išties stiprūs drebėjimai, galintys sukelti didelius sugriovimus, nutinka maždaug kas dvi savaites. Laimė, dauguma tokių stambių drebėjimų, kurių židinys dažniausiai būna iki 16 km gylyje po žeme (nors ir sieka 300 km gylį), įvyksta vandenynų dugne.
Dižiausia katastrofa įvyksta, jei žemės drebėjimo epicentras būna netoli miesto. Išlieka paprastai tik pastatai, kurie, nors ir trapūs, bet pastatyti ant tvirtos uolienos, o sugriūva net tvirčiausi, jei tik jų pagrindas nėra patikimas. Manoma, kad per 4000 metų žmonijos istorijos nuo žemės drebėjimų bei jų sukeltų gaisrų, nuošliaužų, potvynių ir pan. žuvo daugiau kaip 13 milijonų žmonių.
Žemės drebėjimai, prasidėję nuo lengvų žemės virpesių, paprastai virsta serija stiprių požeminių smūgių, kurie gali sukelti vulkano išsiveržimą, dižiulius plyšius žemėje, net akmenų liūtį. Ištisi žemės plotai banguoja tarsi jūra, o purvo nuošliaužos bei cunamiai šluoja nuo žemės paviršiaus gyvenvietes.
Kodėl dreba žemė
Žemės drebėjimai vyksta išilgai žemės plutos įtrūkimų, vadinamų lūžiais. Jie gali būti mažyčiai arba dideli plyšiai, besitęsiantys ilgus atstumus. Lūžiai susidaro, kai plokštės atsitrenkia viena į kitą, dėl to uolienos išsikraipo ar yra suspaudžiamos, kol galų gale plyšta. Pakraščiai, kur plokštės slysta viena pro kitą ta pačia ar skirtingomis kryptimis, vadinami konservatyviaisiais pakraščiais. Jei nelygūs kraštai išilgai lūžio suspaudžiami, dviem kraštams prisipaudžiant vieniems prie kitų susidaro energija. Galų gale įtampa pasidaro tokia didelė, kad vienas kraštas staiga įtrūksta stipriai trūkdelėdamas. Susidariusi energija išsiskiria ir priverčia virpėti aplinkines uolienas, todėl įvyksta žemės drebėjimas.
Seisminės bangos stipriausios šalia židinio, o sklisdamos tolyn silpnėja. Yra skirtingų rūšių seisminių bangų, kurių kiekviena verčia uolieną, pro kurią eina, skirtingai virpėti.
Kartais per žemės drebėjimą išsiskiria ne visa susidariusi energija. Tai reiškia, kad po pagrindinio žemės drebėjimo bus silpnesni smūgiai, vadinami papildomais, nes išsiskirs likusi energija. Nedideli energijos kiekiai gali išsiskirti ir prieš žemės drebėjimą. Tai vadinamieji išankstiniai smūgiai.
Kaip gelbėtis
Tyrinėdami lūžius, mokslininkai kartais gali nuspėti, kur ir kada gali pradėti drebėti žemė. Tai reiškia, kad jie gali imtis priemonių žemės drebėjimo daromai žalai apriboti ar net užkirsti kelią jam. Pasak mokslininkų, jautrūs gyvūnų jutimo organai gali perspėti juos apie artėjantį žemės drebėjimą jam dar neprasidėjus. Galimas daiktas, kad jie pajunta silpnus virpesius, elektros srovės pokyčius uolienose ar dujų išsiskyrimą. San Francisko (JAV) zoologijos sode stebimi gyvūnai, nes pakitęs jų elgesys gali perspėti apie žemės drebėjimą.
Žemės drebėjimų galima išvengti išlaisvinant susispaudusias plokštes prieš tai, kol nesusidarė didelė įtampa. Tai galima padaryti sukeliant nedidelį sprogimą plokštėms pastumti arba gręžiant gilias skyles ir įleidžiant vandens į uolienas, kad sumažintų trintį ir leistų sklandžiau judėti išilgai lūžio.
Pradėjus žemei drebėti, jei esate patalpoje, saugiausia būti po tvirtu stalu. Reikėtų pridengti akis, kad į jas nepatektų stiklo šukių, ir stipriai įsikabinti į stalo koją. Jei esate lauke, geriau būti atviroje vietoje, kuo toliau nuo pastatų, medžių ir elektros tiekimo linijų.
Baisesnio dar nebuvo
Vienas didžiausių žemės drebėjimų žmonijos istorijoje įvyko Hua regione Kinijoje 1556 metais. Jo metu žuvo apie 830 000 žmonių. Ankstų sausio 23-iosios rytą daugiau nei 97 regionuose buvo jaučiami smarkūs žemės virpesiai. 520 mylių spinduliu vietovė buvo visiškai sunaikinta, kai kuriuose regionuose žuvo daugiau nei 60 proc. gyventojų.
Kinijos metraščiuose apie šią tragediją rašoma taip: "1556 metų žiemą žemes drebėjimas sukrėtė Šanksi provincijas, epicentras - Hua regionas. Kalnai ir upės pakeitė vietą, keliai buvo visiškai sunaikinti. Kai kuriuose vietose žemė iškilo suformuodama naujas kalvas, o kitose susmego ir atsivėrė nauji slėniai. Dar kitur žemė suskaldėjo, sutrūkinėjo. Namai, šventyklos, miestai buvo visiškai sunaikinti".
Manoma, kad šis žemės drebėjimas buvo 8 balų stiprumo. Maži žemės drebėjimai kartojosi dar visą mėnesį.
Virpesiai po visą pasaulį
Antras daugiausiai žmonių gyvybių nusinešęs žemės drebėjimas vyko Indijoje 2004 metais. Indijos vandenyno žemės drebėjimas, dar kitaip vadinamas Sumatros - Andamanų žemės drebėjimu, įvyko gruodžio 26-osios rytą 07:58 vietos laiku. Jo epicentru laikoma vakarinė Sumatros salos pakrantė. Virpesiai vandeniu apskriejo visą Indijos vandenyną ir pražudė tūkstančius gyvybių.
Pirminiais duomenimis buvo pranešta, kad 275 000 žmonių žuvo ir dar daugybė yra dingusių be žinios. Dabartiniais duomenimis aukų skaičius yra 229 866 (186 983 jų žuvo, o 42 883 žmonių dar vis dingę be žinios).
Pirmiausia buvo manoma, kad žemės drebėjimo stiprumas buvo 9, bet vėliau išaugo iki 9,2 balo stiprumo. Šis žemės drebėjimas sujudino visą planetos plokštę nuo pusės iki vieno centimetro. Tolimiausia mirtis dėl šio drebėjimo buvo 8000 kilometrų nuo epicentro Rui Else, Pietų Afrikoje. Ten dėl smarkiai pakilusio vandens lygio bei didelių bangų žuvo 8 žmonės.
Apie šį žemės drebėjimą daug rašė viso pasaulio spauda. Štai keleto žmonių prisiminimai.
Kapitoną sukaustė siaubas
Sofjano Azibo žvejybinis kateris "Bintang Purnama" paliko Banda Ačecho pakrantę Indonezijoje ir ramiai plaukė pietvakarių kryptimi. Kapitonas per radiją kalbėjosi su kolega iš "Colombios" laivo. Vyrai pasakojo anekdotus apie moteris ir žuvis, Sofjano įgula ant denio slėpėsi šešėlyje, rūkė saldžias cigaretes.
Staiga per jūrą, nuvilnijo galingas smūgis. O po kelių sekundžių - antras. Atrodė, tarsi kateris dideliu greičiu smigtų į dugną arba būtų atsitrenkęs į plūduriuojantį sudužusį laivą, rodosi, kad laivas yra ne atviroje jūroje, o velkamas akmenimis. Bildesys. Trinksėjimas. Paskui tyla.
S. Anzibas, jau 35 metus kapitonas, stovėjo ant tiltelio apimtas siaubo. Navigacijos prietaisas rodė neįtikėtinas pozicijas, echolotas ir radijas neveikė. 20 žmonių įgula stovėjo be žado.
Jūra staiga nuslūgo 10-15 metrų, tačiau ne taip, kaip patekus tarp bangų, ne kaip per audrą, o ramiai, dideliame plote vanduo nuseko, tarsi kažkur vandenyne būtų atsivėrusi skylė ir visas vanduo būtų sutekėjęs į ją. Tačiau vanduo grįžo. S. Anzibas netikėjo savo akimis - horizonte piestu stojo vandens kalnas. Milžiniškos bangos ketera be putų, be purslų didžiuliu greičiu artėjo link "Bintang Purnamos".
Laivas kopė aukštyn tarsi laiptais. Varomas vandens velenų, kateris užkopė ant visų 3 ne mažiau kaip 50 metrų aukščio bangų. Nors jie, regis, išsigelbėjo, laive niekas nesidžiaugė, vyrus sustingdė šokas. Jie kreipė žvilgsnius į šiaurės rytus, į siaurą sausumos juostą. Laivas pasuko į Bandą Ačechą.
Miesto nematyti. Jie dabar aiškiai turėjo matyti namus, tačiau nieko nematė. Į kairę nuo upės žiočių kyšojo trys tarsi subombarduoti uosto terminalo aukštai, pavienės palmės, tarsi būtų pasodintos savartyne.
Lavonai krūvomis gulėjo palei kanalą. Jie plūduriavo tarp šaldytuvų, karvių dvėsenų, automobilių lūženų, vištų, sudaužytų valčių. Sofjanas išjungė variklį. Greitai kateris sustojo, stabdomas kūnų, šiukšlių, nuolaužų. Įgula išlipo.
Sofjanas ėjo nuo lavono prie lavono. Jis ieškojo savo žmonos ir vaikų, lenkėsi prie nuskendusių, užmuštų, nutrauktomis galūnėmis, sudraskytų, sumaitotų žmonių. Kūnas po kūno jis artėjo prie žvejų kvartalo, savo namų. Prie šimtų lavonų lenkėsi ir visi jo įgulos vyrai.
Sofjanas išgirdo, kad skamba jo mobilusis telefonas. Tai buvo vienas iš jo 11 brolių. Šis pasakė: "Sofjanai, tavo šeima gyva! Žmona, vaikai - jie gyvi. Visi!" S. Anzibas klūpojo juodame klampiame purve, nulenkęs galvą iki žemės, ir kūkčiodamas verkė iš laimės...
Kitame numeryje: Košmaras vietoj medaus mėnesio ir "prakeiksmo metai" Kinijoje.
