Daiva NORKIENĖ
Generalinės prokuratūros vadovas Antanas Klimavičius vienoje televizijos laidoje teigė, kad "tulpiniai" jauniesiems panevėžiečiams asocijavosi su "kietais bachūriukais", į kuriuos daugelis norėjo lygiuotis. Jaunimėliui atrodė garbinga ir prestižiška po Panevėžį važinėtis brangia neužsidirbta mašina, su prastai finansuojama policija žaisti "nesugaunamųjų nuotykius", daryti nusikaltimus ir netgi be jokio aiškaus motyvo žudyti. Tiesiog šiaip sau, nes "draugai bachūriukai prašė". Teisėsaugininkai jau prieš porą metų žiniasklaidai guodėsi apie Panevėžyje ypač išaugusį nepilnamečių nusikalstamumą, jau tada mokslininkai (kaip tik jie!) nurodė kraupų dalyką: apmirusios pramonės ir nedarbo mieste formuojasi visiškai naujo tipo karta. Karta, kurios garbės ir teisingumo supratimas žiauriai iškrypęs.
Visai ne todėl, kad mafija pagrobė ir nužudė "Mažeikių naftos" vadovą, ne todėl, jog ji nužudė kelis pareigūnus bei dar tris (ar penkias) dešimtis žmonių, pareigūnams prireikė susitelkti. Dar metai kiti nebaudžiamųjų siautėjimo, ir nežinia kas būtų valdęs ne tik Panevėžį, bet ir visą Lietuvą.
Atlikti valstybinės reikšmės darbą (išvilkti nusikaltėlius į šviesą ir pagaliau nubausti) tapo ne tik pareiga, bet ir... labai garbingu dalyku. Dėl tos (tik jau kitokios nei "tulpinių" propaguota) garbės patyliukais kovojo netgi atskiros pareigūnų grupės.
Šaipėsi iš žiniasklaidos
"Akistatos" žurnalistė gali paliudyti: prieš nepilnus dvejus metus, kol Panevėžio "tulpinių" vardas dar taip plačiai neskambėjo, beveik visose aukščiausių teisėsaugos ir teisėtvarkos šulų spaudos konferencijose iš žiniasklaidos buvo netiesiogiai šaipomasi.
- Baikit jūs apie tą Panevėžį! Miestas kaip ir visi. Na, per kelerius metus nušauti trys pareigūnai. Būta sprogdinimų, šaudymų, tačiau tas pat vyksta ir kituose didmiesčiuose: Vilniuje, Kaune... Tačiau ten įvykdyti nusikaltimai tokio atgarsio nesusilaukia. Štai jums statistika: kriminogeninė padėtis Panevėžyje, skaičiuojant nusikaltimus dešimčiai tūkstančių gyventojų, - kaip ir kitur, - lyg niekur nieko dėstė vienos ministerijos vadovas.
Žurnalistams, kuriems jau seniai nuojauta kuždėjo, kad Čikagoje prie Nevėžio vyksta šiek tiek rimtesni dalykai, panašiai postringavo beveik kiekvienas tuo metu užkalbintas aukštesnis pareigūnas.
2000-ųjų gruodį (tada jau ir Kiesai buvo pagrobti, ir pareigūnai S. Piskunovas bei V. Kazlauskaitė sušaudyti) Seimas skubiai sudarė Laikinąją kontrolės komisiją nusikalstamumo priežastims Panevėžyje ištirti. Komisija, be išvadų apie prastą teisėsaugos darbą, padarė ir tokią: "Panevėžio banditų organizuotumo lygis yra gana žemas, gaujų sudėtis nėra stabili, nusikaltėliai dažniausiai žemo ir labai žemo intelekto".
2002-ųjų rudenį apie tuos atseit "neorganizuotus, nestabilius žemo intelekto nusikaltėlius" vienas Generalinės prokuratūros šulų per televiziją pasakė:
- Pagal organizuotumą, konspiracinius sugebėjimus "Tulpinių" gauja prilygsta ar netgi pranoksta garsiąją Italijos mafiją.
Kol pareigūnai buvo nepajėgūs atskleisti visą tautą jaudinusius rezonansinius nusikaltimus, žiniasklaida turėjo formuoti nuomonę, esą Panevėžyje "nieko tokio nevyksta". Vis dėlto ne vienas pareigūnas slapčia vylėsi imti ir perkąsti Panevėžio mafijos riešutėlį.
Kiesų byla - tarsi "dovanėlė"?
Reikia pasakyti, kad dingus "Mažeikių naftos" vadovui Gediminui Kiesui, tirti bylą pageidavo net keli policijos padaliniai ir kelios prokuratūros. Nepaneigsi, kad aiškėjant "tulpinių" dvaro paslaptims, panevėžiečiai su tam tikra nuoskauda (ir "Akistatai") maždaug taip guodėsi: duotų jiems tokį finansavimą, kokį gauna Vilnius, ir "tulpinių" seniai nebebūtų ant žemės paviršiaus.
Dar įdomesni dalykai vyko Generalinėje prokuratūroje. Vienas iš asmenų, šiandien sėkmingai tiriančių "tulpinių" bylas, "Akistatai" papasakojo, kad tyrimui esą trukdęs (netyčia) tuometinis Generalinės prokuratūros vadovas Kazys Pėdnyčia!
- Mūsų rankose buvo siūlų galai, visa operatyvinė informacija, pagaliau lėšos, - pasakojo pavardės prašęs neskelbti pareigūnas. - Žodžiu, visos galimybės išvilkti į dienos šviesą G. Kiesaus, V. Kiesaus ir A. Galmino pagrobėjus... Tačiau kaip manote, kam generalinis prokuroras paskyrė tirti šią rezonansinę bylą? Ogi žemesniajai grandžiai - Vilniaus apygardos prokuratūrai.
"Akistatos" žiniomis, ne vienas Generalinės prokuratūros pareigūnas su nuoskauda stebėjo, kaip jiems pavaldūs kolegos "kuičiasi" "svetimame darže". Kumščiais daužėsi į krūtinę: "Ir mes išaiškintume, ir mes - pajėgūs", tačiau sulaukdavo atsakymo, kad "jau tyrė ir neištyrė prokuroro G. Sereikos nužudymo, tai ko dar norį?"
Vienas pareigūnas žurnalistei prasitarė, kad sėkmingai ištirtos rezonansinės bylos daugeliui tampa tramplinu į politines aukštumas. Ir net priminė, kad H. Daktaro teisme kaltinimus palaikęs prokuroras visuomenėje įgijo tokį populiarumą, jog net ryžosi balotiruotis (ir tik per plauką nesėkmingai!) į Lietuvos prezidentus. Rezonansinės bylos (kai jose atsiranda šansų šį tą išaiškinti) pareigūnams yra tarsi "dovanėlės".
Tik po kurio laiko Generalinės prokuratūros pareigūnai gavo išsvajotąją Kiesų pagrobimo bylą ir sėkmingai išvyniojo šiurpiųjų "tulpinių" nusikaltimų kamuolį.
Beje, Kiesų bylą tramplinu į profesines aukštumas paversti norėjo ir velionis Pasvalio policijos inspektorius Sergejus Piskunovas. Buvęs su kontrabanda kovojančio padalinio vadovas, bet "nubuksuotas" iki paprastų mažo miestuko inspektorių, Sergejus skendėjo depresijoje, bet niekada nelaidojo galimybės grįžti į teisėsaugos aukštumas. Kaip tik tuo tikslu jis dalyvavo Muitinės departamento skelbtame viename konkurse (veltui), dėl darbo važinėjo į Policijos departamentą pas buvusį bendražygį K. Tubį, varstė Panevėžio policijos komisariato duris. Nors S. Piskunovas buvo gabus operatyvininkas, į darbą jo niekas nepriėmė. Mat buvo įtariama, kad kadaise S. Piskunovas drauge su vienu Valstybės saugumo departamento Panevėžio apygardos saugumiečiu slapčia rinko kompromituojančią medžiagą apie savo paties kolegas. Žmogaus, kuris pats saugumiečiams padėjo rinkti medžiagą, o po to gretindavosi prie "sekamojo" ir jam pranešinėdavo žinąs, kas ir ką apie jį renka, niekas nenorėjo prisileisti artyn.
Štai tada Sergejui nieko kito neliko, tik įrodyti savo reikšmingumą išaiškinant pačią svarbiausią to meto bylą. Dvidešimties metų policijoje stažas, aišku, pasitarnavo. "Akistata" iš patikimų šaltinių sužinojo, jog Kiesų pagrobėjus S. Piskunovas įvardijo kur kas anksčiau negu apie tai sužinojo bylą tyrę vilniečiai pareigūnai.
Už savo žinias Sergejus ne tik negavo posto, antpečių ir pagarbos. Kiesų pagrobėjai (Virginijus Baltušis ir Audrius Andrušaitis) jį nužudė aštuoniomis kulkomis į krūtinę. Kaip ir kartu važiavusią Panevėžio apygardos prokuratūros pareigūnę Vidą Kazlauskaitę.
Gelbėdami kailį, "tulpiniai" rašė ant "triusikų"
Po Kiesų ir Galmino pagrobimo praėjus lygiai metams, Generalinės prokuratūros pareigūnai "tulpinius" ėmė pamažu sprausti į kampą. Visi "gėlėtųjų banditų" lyderiai (išskyrus Algimantą Vertelką) jau ir taip ištisus metus tupėjo pogrindyje. Vėliau pareigūnai, vieną po kito iš konspiracinių butų ėmę traukti Audrių Andrušaitį, Sigitą Raišelį, Virginijų Baltušį, stebėjosi neatsistebėjo, kokie šie nepanašūs į visuose policijos komisariatuose iškabintus savo abrozdėlius. Barzdoti, apšepę, seniai kirptais plaukais jie kėlė tikrai apgailėtiną įspūdį. Maža to, "tulpiniai" buvo nemenkai sulysę ir išbalę.
Kodėl nebėgo į užsienį ir nepasislėpė? Atsakymas vienas: čia liko šiokios tokios pajamos ir verslas, kurį ir iki šiol (žmonų dėka) "tulpiniai" tebevaldo. Išlėkti į Vakarus ir ten tapti paprastais reketininkais? Lietuvoje įgyvendinus italų mafijos modelį važiuoti į svečią šalį ir iš naujo kovoti dėl vietos po saule? Taip padaryti galėjo (ir sėkmingai padarė) gaujos "torpedos", bet tik ne mafijos lyderiai. Beliko kankintis ir laukti. O žinant, kad iš Kiesų žmogžudystės gauta baisiai mažai naudos (pagrobus iš sąskaitų pinigus, dešimčiai nusikaltėlių teko pasidalinti vos 100 000 litų), darosi aišku, kokių nuotaikų apimti paskutiniais mėnesiais gyveno banditai.
2001-ųjų vasaros pabaigoje suimamas ir uždaromas "mafijos duobkasiu" tapęs Kiesų pagrobimo dalyvis Dainius Skačkauskas (Skačkė). Apie tai, kad norėdami palaužti pareigūnai Skačkę tyčia kilnojo iš vienos policijos areštinės į kitą (ten mažai vietos, oro ir baisiai prastas maistas), "Akistata" rašė jau anksčiau. Rugsėjo mėnesį D. Skačkauskas dar vaidino nepalaužiamąjį ir didvyriškai tylėjo. Nusikaltėlio smegenys dirbo visu pajėgumo ir kūrė įvairiausius išsigelbėjimo planus. Skaitytojai tikriausiai nežino, kad ir D. Skačkauskas iš beviltiškos padėties ketino suktis pasitelkdamas žiniasklaidą (nūnai tarp nusikaltėlių tai labai populiarus būdas).
- Klausyk, bachūre, aš visiškai nekaltas! O man nori "prisiūti" Kiesų pagrobimą, S. Bitės nužudymą ir dar kažką. Bet aš tikrai nieko nepadariau ir net nežinojau! - kiekvienam į tą pačią areštinę uždarytam "bičiuliui" guosdavosi iš nuovargio ir alkio išsekęs Skačkė.
Jis prašydavo, kad jei "bičiulis" išeitų į laisvę anksčiau, būtinai nuvažiuotų į Panevėžį aplankyti ką tik pagimdžiusios jo žmonos, paguostų ir pamokytų, kad pagalbos kreiptųsi į spaudą. Kadangi į areštinę ir iš ten negalima nešiotis daugelio daiktų, o užrašai paprastai atimami, savo adresą Panevėžyje ir telefono numerį, kuriuo "turi atsiliepti žmona", Skačkė užrašydavo išleidžiamajam ant... apatinių kelnaičių vidinės pusės, marškinių arba džinsų. Kartą vienas su D. Skačkausku sėdėjęs vyrukas šių eilučių autorei parodė vidinę savo kelnių pusę, kur tušinuku buvo išvedžiotas "pagalbos Skačkei numeris Panevėžyje". Turime žinių, jog tuo pačiu klausimu buvo kreiptasi ir į kitas redakcijas. Tačiau šįkart žurnalistai parodė ypatingą solidarumą ir nė vienas nepuolė į Panevėžį daryti interviu su "nekaltai kalinamojo" žmona. Skačkė palūžo ir pradėjo duoti labai reikšmingus parodymus. Prokuratūros "dovana" už atvirumą - galimybė gyventi ir matytis su taip anuomet išsiilgta žmona, auginti tėvui būnant nelaisvėje gimusį sūnų. Ypatingą liudytoją laisvėje saugo specialus Kriminalinės policijos biuro padalinys.
Skačkė niekada nebuvo "Tulpinių" gaujos lyderis, todėl įdomiausia, kaip prokurorams pavyko prakalbinti patį "nesugaunamųjų" šefą Virginijų Baltušį. Šis, ilgokai tylėjęs, irgi nutarė prabilti. Jo neoficiali žmona Erika Šiškaitė (kaip neseniai rašėme) ir motina garsiai rėkia, kad Generalinės prokuratūros pareigūnai vyruką palaužė ir tiesiog pavertė "zombiu", dėl to šis prisiėmęs svetimus nusikaltimus. Apie tai, kokį "burtažodį" pareigūnai pritaikė, kad V. Baltušis atsivertų, skaitykite kitame "Akistatos" numeryje.
