Buvau trečio kurso archeologijos studentas, kai kiemo draugas mane nusitempė į Vilniaus universiteto Centriniuose rūmuose vykusį bardų koncertą. Nežinau, kodėl pasirašiau. Gal todėl, kad avėjau kerzus ir vilkėjau odinę dar tėčio nešiotą striukę.

Ieva Narkutė (nuotr. „Balsas.lt“ / Ruslano Kondratjevo)

Ieva Narkutė (nuotr. „Balsas.lt“ / Ruslano Kondratjevo)

Ten pirmą kartą pamačiau Ievą – mergaitę, kuri, atrodo, tuoj turėtų paskęsti scenoje. „O, pagaliau“, – alkūne niuktelėjo man į šoną draugas, kol žiovavau. Ieva Narkutė pradėjo savo pasirodymą, ir pastebėjau, kad visa salė sukluso, gaudydama kiekvieną dainos žodį.

Prisipažinsiu, kad iki šiol nežinau, kokias dainas tą vakarą atliko I. Narkutė, o kai po koncerto draugas klausė, kas man patiko, tesugebėjau pasakyti „Ta mergina“. „Narkutė? Ji visiems patinka“, – nusišypsojo mano draugas.

REKLAMA

Tai buvo seniai. Laikas bėga. I. Narkutė visai neseniai savo gerbėjams pristatė jau antrą albumą „Švelnesnis žvėris“ ir džiaugiasi išsipildžiusiomis svajonėmis, kurios tada, VU salėje, jai pačiai dar atrodė tokios tolimos ir nepasiekiamos.

Jau dirbdamas žurnalistu visada laikiausi nuostatos, kad interviu geriau ruoštis trumpai arba tiesiog geriau to nedaryti. Šiam norėjau pasiruošti iš peties, tačiau viskas išėjo labai studentiškai. Turėjau du variantus, nuo ko turėčiau pradėti. Planas A: išsitraukiu iš kuprinės Ievos albumą „Švelnesnis žvėris“ ir dedu jį ant stalo šaukdamas: „Aga, sutrikai!“ Planas B: sutrikdyti pašnekovę klausimu apie klausimus, kad sužinočiau, apie ką nekalbėsime.

Nei A, nei B man nepadėjo sutrikdyti pašnekovės. O B dar ir pakišo gerą kiaulę, su kuria susipažinus į galvą dingtelėjo mintis: „Tai gal jau skirstomės.“ Žinoma, juokauju. Pradėjau nuo plano A.

– Tavęs netrikdo ant stalo šalia gulintis naujas albumas? – padėjęs tą žvėrį ant stalo paklausiau I. Narkutės.

– Ne, netrikdo. Man ramu.

– Kaip jautiesi matydama jį parduotuvių lentynose?

– Visai neseniai „Statoile“ ieškojau ir neradau. Šiek tiek sutrikau. (Juokiasi.)

– Klausantis jaučiasi, kad albume labai daug detalių iš tavo vidinio gyvenimo...

– Taip, šis albumas man kainavo daug, kur kas daugiau negu pirmas, kuris buvo saugesnis. Šis yra labai asmeniškas ir artimas. Jis buvo labai artimas ir rašant dainas. Darant įrašus nemiegojau naktimis. Žuvo daug nervų ląstelių. Tačiau dabar jaučiuosi rami, albumas gyvena savarankišką gyvenimą, jis eina pas žmones į namus, patenka į jų rankas, automobilius.

REKLAMA

– Čia buvo tik apšilimas, o dabar pirmas klausimas: kokį patį kvailiausią klausimą esi išgirdusi?

– Kvailų klausimų būna labai daug. (Juokiasi.) Man visada nemaloniai atminty įstringa klausimai, kurie yra netikusiai užduodami, suformuluojami labai nevykusiai, ne vietoje, ne laiku, neskoningai. Toks atsakymas dabar šovė į galvą, o jei pasikapstyčiau galvoje, tikrai prisiminčiau juokingų klausimų. Per interviu nekenčiu klausimų „Kas jums yra muzika?“ arba „Ką jums reiškia muzika?“. What a hell? Po pusantros valandos trukusio koncerto, kurio metu skamba tik mano kūrybos dainos apie meilę, manęs norite paklausti apie meilę? Žmonės, ar jūs turite ausis? Jūs girdite tekstus? Ar jūs norite, kad į šį klausimą atsakyčiau kuria nors Paulo Coelho sentencija? Reikia ką nors labai gilaus pasakyti? Su mintimi. Kartais „Facebook“ socialiniame tinkle sulaukiu klausimo „O kur tave galime surasti, kad sumedžioti?“ (Juokiasi.) Viename interviu pasakiau, kad laukiu, kol mane kas nors sumedžios. Kai kurie tai priima labai tiesiogiai. Tačiau jie net nesugeba lietuviškai suformuluoti klausimo. Man iškart kyla klausimas, kur juos reikia pasiųsti, kad išmoktų lietuvių kalbos? Man nepatinka per daug tiesmuki, familiarūs klausimai.

– Tyčia man nori apsunkinti darbą? Paklausiu tiesmukai: ar kada nors galvojai, koks žvėris esi?

– Rašydama šį albumą galvojau apie tai, koks esu žvėris. Pradėjau nuo galvojimo, kad esu žvėris. Prieš kurį laiką tą dalyką, manau, buvau jau pamiršusi, per daug buvau įsijautusi į buvimą žmogumi – santykiuose, gyvenime. Teko prisiminti, kad esu žvėris, grįžau prie prado, kuris nėra socialus, pritaikytas patogioms visuomenės normoms. Juk neretai net nesuvokiame, kad esame ne tik kūnas, protas, mintys, o yra ir instinktai. Dažnai einame į darbą, nors nuo jo jau pykina, bet turime eiti į darbą, nes tai yra darbas. Jeigu dešimt metų į tai nekreipsime dėmesio, tai numirsime nesulaukę pensijos, dėl kurios taip sunkiai dirbame. Žvėris suvokia tam tikras organizmo reakcijas, kurios gali išmušti... Visa ši mašina – itin sudėtinga ir komplikuota. Koks aš žvėris? Tikiuosi, kad švelnesnis, gal stipresnis, gražesnis. Visi epitetai iš pirmosios dainos čia tiktų. Norėtųsi, kad būtų šioks toks progresas. Juk visada norisi, kad kiekviena nauja daina būtų geresnė už prieš tai parašytas. Tobulėjimo iliuzija skatina rašyti. Jeigu vieną dieną suprastum, kad netampi geresnis žengdamas žingsnis po žingsnio, kad rašai prastesnes dainas negu prieš penkerius metus, gal reikėtų nustoti tai daryti. Todėl visada noris pridėti priesagą „esnis“.

REKLAMA

– Užsiminei apie sudėtingą mechanizmą. Kaip manai, kurios žmogaus mechanizmo dalies sugedimas būtų pats skaudžiausias?

– Teoriškai spekuliuoti galėtume iki begalybės. Galima sureikšminti tiek vieną organą, tiek vieną savybę, emociją, atmintį. Tačiau susidūręs su sunkumais supranti, kad bent vienos mažiausios dalelės, o kartais netgi tos, kurią laikei nelabai reikšminga, sugedimas kerta per šaknis. Neretai tokiu atveju esi priverstas perkainoti visas daleles. Todėl tai – sudėtingas klausimas. Manau, kad mums suteikta galimybė išgyventi emocijas ir visą jų spektrą daro mus žmonėmis. Kol turime ir galime stipriai išgyventi – tai įkvepia... Gal dabar kalba mano išsilavinimas? Visas emocinis, psichinis pasaulis, mano manymu, yra be proto vertingas. Ant jo aš ir stoviu. Jeigu žmonės vieną dieną prarastų gebėjimą įsijausti į mano dainas ir neateitų į mano koncertus, labai tai pajusčiau...

– Kas skatina savo emocijomis dalytis su kitais?

– Priklausomybė nuo scenos, nuo žmonių, nuo dėmesio.

– Nesi panaši į žmogų, kuris akiplėšiškai reikalautų dėmesio...

– Koncertų metu labai pasikraunu kitų žmonių energijos. Įvyksta savotiški mainai: sulaukiu patvirtinimo, kad žmonėms reikia to, ką aš darau. Jeigu negaučiau to palaikymo, manau, nustočiau daryti tai, ką darau. Aš netikiu žmonėmis, kurie sako rašantys dainas dėl savęs ir kuriems muzika yra tik dėl jų pačių. Gal tas dainas jie sau ir rašo, bet koncertai yra visai kitas reikalas. Koncertai – tai dėmesio ir mainų troškimas. Jeigu būtų virtinė koncertų, kuriuose tik atiduodi bei išdaliji savo vidinį pasaulį ir už tai nieko negauni, turbūt mesčiau tai daryti. Privalai gauti patvirtinimą, kad kai kam tai yra prasminga, gražu, naudinga, gera. Tai suteikia drąsos lipti ant scenos vėl ir vėl. Pavyzdžiui, naujos dainos koncerto metu reikalauja labai daug išankstinio pasitikėjimo: „Na, gal pavyks ir su šitais gabalais.“ Kai dainuoju tuos pačius „Raudonus vakarus“, viską galiu nuspėti: po pirmos eilutės visi pradės dainuoti, o po dainos visi garsiai plos. Tai saugusis variantas – kai daina yra visų mylima ir mėgstama. Kur kas sunkiau į sceną išeiti su daina, kurios dar niekas negirdėjo, nes kompaktinė plokštelė išleista vakar, o ją pardavinėti pradeda tik šiandien. Reikia turėti pasitikėjimo, kurį, manau, sukuria anksčiau išgirsti šilti žodžiai, sutikti šilti žmonės, į koncertus ateinantys ne vieną ir ne du kartus. Man buvo baisu, kai su grupe pradėjome organizuoti didelius koncertus. Po pirmo koncerto Šv. Kotrynos bažnyčioje, kai buvo anšlagas, buvo labai faina. Prisimenu, buvo klaikiai baisu jo metu, maniau, kad nualpsiu vidury koncerto. Atrodžiau ir elgiausi taip, jog muzikantai ir vadyba jau buvo pasiruošę, kad mane reikės atpumpuoti, nes galėjau tiesiog susprogti... Baisu buvo ir paskui, kai po pusmečio nusprendėme daryti antrą koncertą. Jaudinausi, kad niekas neateis. Supratau, kad į pirmą koncertą žmonės atėjo vedami šviežumo ir naujumo faktoriaus, pamatė, kad nėra viskas taip įdomu kaip „Raudoni vakarai“...

REKLAMA

– Pertrauksiu, ši daina tapo tavo etikete... Pati dar myli „Raudonus vakarus“?

– Taip, myliu. Gal negaliu sakyti, kad „vis dar myliu“, turėčiau sakyti „aš juos vėl pamilau“. Buvo laikas, kai labai baidydavausi ir pykdavau, kadangi jaučiau nuoskaudą dėl kitų dainų. Maniau, kad kitoms trūksta dėmesio. Gal čia kaip motinai – visi vaikai turėtų būti vienodai mylimi? Ir man to norisi. „Raudoni vakarai“ – labai sena daina, o aš visada mėgstu savo naujas. Dėl tos pačios iliuzijos, kad tobulėju, man labiausiai patinka mano šviežiausios dainos. Visada. Naujas albumas išleistas visai neseniai, o aš jau esu parašiusi tris dainas, kurios man patinka labiau už skambančias albume.

– Grįžkime į antrą koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje...

– Žmonės sugrįžo. (Šypsosi.) Dėl to ir koncertuoju: aš jiems atiduodu savo, bet ir jie man turi atiduoti savo...

– Tobulėjimas, matyt, nėra savaeigis.

– Aš nelankau fortepijono pamokų, nelankau vokalo pamokų, nedarau jokio apčiuopiamo darbo, kurį galėčiau sutalpinti į žodį „stengiuosi“. Gal reikėtų, bet niekaip neprisiruošiu. Tobulėjimas? Žinau, kad turiu temų, kuriomis rašau, spektrą... Matyt, aš mankštinu savo galvą ir širdį. Tai gali nutikti kiekvieną dieną, kai nugirsti kokią nors frazę, pamatai spalvą, vaizdą mieste stovėdama automobilių kamštyje: nieko nevyksta, bet tuo pačiu metu galiu gyventi kiek įmanoma intensyvesnį gyvenimą. Manau, rašančiam ir kuriančiam žmogui, o ne vien atliekančiam, tai – pats svarbiausias dalykas. Turi pagauti bangas, kurios yra svarbios ir kitiems. Visų pirma turi jas pagauti savyje. Jeigu rašysi tik tai, kas svarbu išorei, tai turi būti supertalentingas, kad įtikinamai apie tai parašytum, žmonės tavimi patikėtų, jog tai yra svarbu. Reikia pagauti tą virpesį savyje. Man sekasi surezonuoti ir su kitų žmonių virpesiais. Tas tobulėjimas nėra tikrasis tobulėjimas, tam tikra prasme tai yra vidinis įsitempimas, neatsipalaidavimas, analizė. Čia vėl man padeda ir tuo pačiu metu kiša koją mano išsilavinimas. Esu labai linkusi viską analizuoti: save, kitus. Jeigu mano gyvenime susiklosto kokia nors situacija, galiu ištisomis savaitėmis sėdėti ir narplioti: „O kodėl taip pasakė, kodėl taip pažiūrėjo?“ Jeigu turėčiau praktikos kaip psichologė, gal išliečiau tą savo poreikį analizuoti, o dabar viską užkraunu sau, draugams, mylimiems ir būnu tokia „ach“. Dainoms tai padeda: prisikapstau iki detalių, smulkmenų. Nes daina tėra smulkmenų kratinys. Jeigu tiesiog pasakyčiau viską, kad įvyko, tai liktų tik du sakiniai. Privalau prigaudyti detalių ir sudėlioti istoriją, kad ji įstrigtų. Toks tas tobulėjimas. Mano tikslas – bent jau neregresuoti.

REKLAMA

– Kokie žmogeliukai gyvena Ievos Narkutės vidiniame pasaulyje?

– Gyvena žmogeliukas, kuris nori visiems patikti. Jis yra toks superfainas. Tokių žmogeliukų iš tiesų pilnos gatvės. Jie yra tokie šaunuoliai. Dar gyvena žmogysta, kuri sako, kad visiems neįtiksi ir „dzin, varyk, ką varai, tikėk savimi, nekreipk dėmesio ir velniop“. Tai šitie du nuolat kalasi, yra toks bušido ringas. Dar gyvena tokia švelni jauna moteris, kuri nori... Pabrėšiu: čia ne žmogus, čia moteris... Kuri nori ramybės ir išsipildymo, bet ji nelabai žino, o jeigu ir žino, tai tikrai nesakys, kokie ingredientai įeitų į tą išsipildymą. Bet ji tokia taiki, minkšta ir šilta. Tokia dažniausiai būnu namie, kur manęs beveik niekas nemato. Ievos Narkutės vidiniame pasaulyje dar gyvena labai didelė pamaiva. Jai kokie aštuoneri metai. Jai patinka visokios suknelės. Čia šitai antrokei labai padeda „Kukla Beauty Box“. (Juokiasi.) Šiai pamaivai rūpi tik susigarbiniuoti plaukus ir dainuoti su mikrofonu prieš veidrodį. Gyvena dukra, sesuo... Tokia paprasta, kartais nekantri, nepakanti. Na, saviems ji būna tokia naglesnė. Pirmą kartą matomiems žmonėms ji visada būna kur kas mielesnė. Ji paprasta, kartais užknisa, kartais nuvilia, bet stengiasi mylėti. Kas dar? Gyvena kažkas, norintis būti panašus į kokią nors beatodairišką moterį, kuri dėl kūrybos galėtų paaukoti viską: ir savo asmeninius santykius, šeimą, vaikus...

– „Paaukoti viską“ – skamba kraupokai.

– Žinau, bet tas kažkas yra itin reiklus sau ir kitiems. Dėl to reiklumo jis pasiekia labai aukštą lygį... O aš sau kartais būnu per minkšta, gal per mažai reikli... Man patinka nieko neveikti. Mėgstu patingėti, ilgai pamiegoti. Nesu darboholikė: jeigu galiu nedaryti, tai ir nedarysiu. Bet galėtų tas kažkas įnešti daugiau muštro į mano gyvenimą: atsikelčiau anksti ryte ir nuo aštuntos valandos rašyčiau. Nors tada, matyt, baigčiau kaip Virginia Woolf su akmenimis kišenėse upės dugne. Tačiau tai irgi yra Ievos Narkutės viduje. Kai visi žmogeliukai susitinka kažkur vienoje vietoje, tai išeina biškį suknelių, biškį darbo, biškį sesers ir dukros, biškį moters, biškį mergaitės. Ir viskas taip ta-dam. Toks ir žvėris.

REKLAMA

– Albume dažnai kartojasi vienas žodis. Ar pastebėjai kuris? Bandysi spėti? Keturios raidės.

– Tyla? Rašydama šias dainas vis grįždavau į savo nutylėjimą ir tylumą, grįždavau iš svetimų sakinių, svetimų žodžių bei situacijų. Buvo toks supratimas, kad sėdžiu ir nieko nedarau, aplink – tyla, kuri yra greičiau gerai negu blogai. Toje tyloje sėdėdama išgyvenau inkubacinį periodą. Grįžimas ir susitaikymas, yra ir nuščiuvimas... Nepamenu, kas pasakė, bet man labai patinka: „Meilės pradžia ir pabaiga yra panašios. Susitikus trūksta žodžių.“ Būtent tas momentas – susitikus trūksta žodžių – tai yra pradžia ir pabaiga. Tai velniškai taiklus pastebėjimas. Arba dar neturi ką pasakyti, bet esi pakylėtas, arba jau neturi ką pasakyti, esi pavargęs, užsiknisęs. Manau, kad albume ta tyla ir yra apie tai, kad man jau kažkam trūksta žodžių... Juk jaučiasi, kad šis albumas yra toks skyrybinis... Kažkam jau nebeturiu ką pasakyti, bet tuo pačiu metu susitinku su kažkuo, kuriam dar nežinau, ką pasakyti. Žinau, kad pasakyti. Tas kažkas kitas gali būti žmogus, žmonės, kurie man tampa ypatingi... Tas kažkas galiu būti ir aš pati. Tyla savyje turi labai daug potencialo ir informacijos...

– Kaip manai, egzistuoja laimingo gyvenimo formulė?

– Jeigu dabar būčiau baigusi kokius du kursus bakalauro, į šį klausimą turėčiau tikslų atsakymą: „Taip, yra.“ Po šešerių metų studijų atrodo, kad nežinai jokių formulių. Kiek žmonių, tiek variantų. Svarbu, kad žmonės atsispirtų nuo asmeninio išsipildymo. Man vienareikšmiškai nelaimingi atrodo žmonės, kurie nežino, ką nori veikti gyvenime, kurie nenujaučia, į kurią pusę norėtų linkti. Toks žmogus tampa našta visiems. Pradedant savimi ir baigiant šeima, jei tokią sukuria, bendradarbiais, jei kur nors tupi ir ką nors dirba, ir už tai gauna pinigus. Tasai nežinojimas pasako, kad tu nežinai, kas esi, ką gali... Skaičiau kažkada Vladimiro Tendriakovo apysaką „Išleistuvių naktis“. Prieš klasę atsistoja pirmūnė sakyti kalbos: iš jos visi tikisi įkvepiančios kalbos – mokyklą ji baigė penketais, ji gali tapti bet kuo, o ji pasako, kad nežino, ko nori, nes mokykla sudarė iliuziją, kad ji visur yra vienodai gera. Juk ir dabar ne visi dešimtukininkai pasirinkę kelią tik vėliau supranta, kad nereikėjo ten eiti. Žinoti, ko nori, apie ką svajoji, – tai vertybė. Kai turime savo siekius, kai tobulėjame, pasidarome įdomesni kitiems, kadangi turime stuburą. Gal nebūsime priimtini visiems, bet tie, kurie mumis susidomės, gal susidomės tikriau.

REKLAMA

– Tai kurie dalykai mokykloje tau nesisekė?

– Chemijoje buvau silpnesnė... Bet viską neblogai mokėjau, nesipykau nei su humanitariniais, nei su realiaisiais mokslais. Šiandien dainuoju, bet sugebėjau ir į psichologiją įstoti bei ją baigti, nors ten matematikos reikia.

– Bėgant metams keičiasi žmonių požiūris į praeities įvykius. Kaip prisimeni savo mokyklinius metus?

– Prieš koncertą Šiauliuose su grupės muzikantais iškėlėme idėją, kad būtų faina turėti laiko mašiną. Tarkime, būtų galima save „atgaminti“: ką aš mėgau, koks buvau, ko nežinojau. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad nenorėčiau grįžti į mokyklinius metus. Bet šiaip jie buvo labai kūrybiški ir laisvi... Man viskas gerai sekėsi. Mokiausi pankiškoje mokykloje, kur buvo leidžiama daug dalykų ir skatinami bet kokie kūrybiškumo daigai. Buvo sudarytos visos sąlygos kurti, dainuoti, rašyti, vaidinti. Mes viską darėme. Buvo daug tūso. Manau, kad smagu eiti į mokyklą, iš kurios nenori ištrūkti. Visada norėjau likti joje iki vakaro, rasdavau mokytojų, kurie įkvėpdavo, rasdavau tikrų asmenybių. Tai buvo minkšta ir saugi terpė eksperimentuoti. Jeigu ne ta aplinka mokykloje, manau, dainavimą būčiau užmetusi, nebūčiau buvusi tokia drąsi Vilniuje.

– Pažaidžiam? Įsivaizduok, kad prieš tave dabar sėdi šešiolikmetė Ieva... Apie ką šnekėtumėte?

– (Juokiasi.) Aš sakyčiau, kad ji net neįsivaizduoja, kaip viskas bus gerai po dešimties metų. Pasakyčiau, kad viską, apie ką ji slapta galvoja, bet nedrįsta svajoti, tačiau pavydi tai darantiems žmonėms, ji darys. Papasakočiau, kas yra koncertai su profesionaliais muzikantais, darbas su vadyba ir su visa komanda, kuri rūpinasi, kad tavo dainos išeitų į pasaulį. Iš tiesų aš apie tai niekada nedrįsau svajoti... Aš tik klaikiai pavydėdavau merginoms, kurios sėdi prie fortepijono, turi muzikantus ir dainuoja savo kūrybos dainas: Norah Jones, Katie Melua. Galvodavau, kad tai yra geriausia, kas gali nutikti žmogui, bet nebuvo nė vienos dienos, kad save būčiau vertinusi kaip žmogų, kuriam taip nutiks. Norėjau studijuoti psichologiją, o muzika buvo šalia. Nežinau, ar liepčiau šešiolikmetei Ievai drąsiau svajoti. Tai būtų tapę mano vieninteliu tikslu, todėl būtų subyrėjusios mano studijos, būčiau įstojusi į muzikos akademiją, kur, manau, nei yra, nei buvo mano vieta. Sakyčiau „Pagyvensi ir pamatysi, kaip viskas bus gerai“. Tikrai.

REKLAMA

– O ką šešiolikmetė galėtų pasakyti tau?

– Ji man pasakytų, kad... Ji su manimi nešnekėtų. Nes aš išsivėriau auskarą iš lūpos, nesu gotė ir kerzų nenešioju. Esu labai lieva. Visai ne cool. Aš jai būčiau nusivylimas, bet jai patiktų mintis apie koncertus... Tačiau jai nepatiktų, kad turiu per daug linksmų ir ironiškų dainų. Reikėtų daugiau dainų apie mirtį. (Juokiasi.) Ji man tikrai tai pasakytų. Šešiolika – tai laikas, kai buvo juodi rūbai žiemą vasarą, kerzai ir auskaras lūpoje. Dabar aš visai ne kieta. Tokia normali, tokių pilnos gatvės.

– Kokio kvailo klausimo norėtum pabaigai?

– Jūs, žurnalistai, juk turite savo arsenale visokių. Iš ko galiu rinktis?

– Apie ateities tikslus, gal visgi apie meilę, o gal apie tai, ką jums reiškia muzika...

– Tik tiek?

– Aš kvailai ir trumpai. Tikiuosi ir trumpo atsakymo.

– Gerai, bet aš tik pastraipomis kalbu.

– Manai, svajonės pildosi?

– Neabejoju, kad taip. Viskas... Kartais pati peržvelgiu savo praeitį. Tik tai man leidžia suvokti, kad gyvenu savo svajonių gyvenimą. Kai suvokiu, kad apie tai net nedrįsdavau svajoti, suprantu, kokia tai yra jėga. Svajonių kartelė kyla, bet antrasis albumas, geri komentarai apie jį, pilnos koncertų salės man leidžia džiaugtis, tiesiog mėgautis, stovėti ant šio laiptelio, dairytis ir sakyti – o, kaip faina.

 

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
Nepaprasta prieglaudoje gyvenančio keturkojo istorija: visus pasitinka su šypsena
DABAR RODOMA
Sunku patikėti: išsitraukė kamerą pamačius, kaip moteris pilasi kurą
DABAR RODOMA
Farai. „Farų“ operatorius tapo neblaivaus taksisto įniršio taikiniu: tokio protrūkio nesitikėjo
DABAR RODOMA
Moterys parduotuvėje susimušė dėl tualetinio popieriaus: pamatykite vaizdo įrašą
DABAR RODOMA
Užfiksuotas smurto protrūkis vienoje Lietuvos mokykloje
DABAR RODOMA
Farai. Pamatę, kas po avarijos liko iš BMW, pareigūnai liko priblokšti: išgirdo fantastinę istoriją
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Vaikų teisės su tarnybomis laužėsi į butą: mama ir dukra laukė susigūžusios
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Alkoholikės mama kreipėsi į politikus: maldauja dukrą gydyti priverstinai
DABAR RODOMA
Visi mes žmonės. Maldeikienė parodė jautriausią savo pusę: prakalbo apie tėčio mirtį
REKLAMA
Žvakutės (Fotobankas)
Šeštadienį užgeso Ispanijos princesės Maria Theresa gyvybė. 86-erių moterį pražudė koronavirusinė infekcija, praneša dailymail.com. Princesė mirė penktadienį, tai ...
Enrique Iglesias (nuotr. SCANPIX)
Enrique Iglesias linksmina sūnų Nikolą, kol jie lieka namuose per koronaviruso pandemiją, rašoma today.com. „Hero“ dainininkas pasidalino žaviu vaizdo įrašu, kuriame ...
Filmas „Purvini šokiai“ (nuotr. SCANPIX)
Sunku patikėti, kad vienu metu prodiuseriai buvo taip įsitikinę, kad filmas „Purivini šokiai“ – šnipštas, kad jie buvo nusprendę sudeginti filmo ritę ir viską pamiršti, rašo ...
Simon Cowell (nuotr. SCANPIX)
Simonas Covellas pažadėjo milžiniškas aukas labdaros organizacijoms, nukentėjusioms nuo koronaviruso pandemijos, ir paragino verslo vadovus pakratyti savo kišenes ir padėti, ...
Lady Gaga (nuotr. SCANPIX)
Lady Gaga išpopuliarėjo 2008 metais, kai visą pasaulį apskriejo jos dainos, tapusios tarptautiniais hitais, „Just dance“ ir „Poker face“. Šiandien žymiajai atlikėjai sukanka ...
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų